Pirmą rugsėjo savaitę žiniasklaidoje dar kartą neakivaizdžiai susipažinome su terorizmo pasekmėmis – tiesiogiai visiškai nesusijusių ir nekaltų žmonių gyvybėmis, panika ir emociniu visuomenės skilimu. Galėtų susidaryti įspūdis, kad Rusijos visuomenė nuo šiol tapo vienalytė, o jos bendras priešas – teroristai. Įspūdis būtų teisingas, jei ne keletas aplinkybių.
Pirma, kaip paaiškinti Beslano teroristų deklaruotus siekius – Rusijos kariuomenės išvedimą iš Čečėnijos, laisvės kovotojų išlaisvinimą? Antra, ar čečėnų tauta vis dar priklauso Rusijos visuomenei? Trečia, ar galima pasitikėti Rusijos žiniasklaida?
Beslano teroristų veiksmai prasidėjo taktiškai tinkamu metu, o reikalavimai verti didžiausios pagarbos – tai tautos kovos už laisvę pavyzdys. Teroristai nereikalavo pinigų, jie nepradėjo įkaitų žudyti kas pusvalandį, o kantriai laukė derybų.
Apsauginio užminuoto perimetro sukūrimas – tinkamas taktinis žingsnis, saugantis nuo tikėtino (prisiminus „Nord-Ost“) Rusijos specialiųjų pajėgų puolimo. Daugelio pasaulio komentatorių nuomonės prasideda nuo griežto vertinimo, kad priemonės negali pateisinti tikslo ir jog terorizmas negali būti priemone bet kokioje kovoje. Logiška mintis, puikiai tinkanti demokratinei laisvos šalies situacijai. Visa bėda, kad demokratinės šalys negali primesti tokios santvarkos kitaip mąstantiems – ar tai būtų Kinija, ar Irakas.
Kaip aiškinti mūsų pačių istoriją? Kaip, jei ne terorizmu, paaiškinti „miško kovotojų“ veiksmus, kai mano močiutė tik laimingo atsitiktinumo dėka nesudegė kartu su ją priglaudusios giminaitės šeima? Pokario metu atsisakiusieji „kovoti už Lietuvos laisvę“ buvo žudomi be pasigailėjimo – ginklu, kumščiu ar ugnimi. Kalbant šiuolaikiškai – teroru. Paaiškinimas labai paprastas. Tauta, kuriai gresia naikinimas, keičia savo vertybių skalę ir žmogaus gyvybė lieka tik statistikos rodikliu. Tada aukščiausia vertybe tampa laisvė ir nepriklausomybė. Dėl to visiškai suprantu ir atleidžiu tiems tėvynainiams, sudeginusiems mano protėvius..
Tiek du nukritę lėktuvai, tiek Beslano įvykiai, tiek ir visi kiti ankstesni ar dar seksiantys įvykiai reiškia viena – čečėnų tauta kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo Rusijos savo pietinių kaimynų link. Ir čia kaltas ne kas kitas, o pati Rusija, nesugebėjusi taikiai išlaisvinti dar vienos kolonizuotos tautos.
Būtent taikus pirmojo karinio konflikto sprendimas (nepamirštant tragiškai – o gal net planingai – žuvusio A.Lebedžio nuopelnų) buvo puiki prielaida tokiai šalies raidai. Dabartinė situacija turi tik dvi išeitis. Pirmąją nuolatos stebim – beatodairiška ir nesirenkanti priemonių kova. Ji baigsis po dar 10-20 metų, kai kartu su TSRS griuvimu į rankas ginklus paėmusi čečėnų karta visiškai išmirs. Atsitiktinis ICQ pokalbis su verslo vadybos studente iš Vladivostoko puikiai iliustruoja rusų nuotaikas: „Čečėnai – blogi žmonės“.
Čečėnai jau dabar yra tapę tauta, kuriai Rusijoje vietos nėra. Tad arba jie bus Rusijos spec. pajėgų išnaikinti, arba natūraliai išmirs. Antroji išeitis būtų žymiai efektyvesnė siekiant taikos. Rusijai tereikia pripažinti, kad Čečėnijos konfliktas nėra jos vidinis reikalas. Tokiu atveju, Rusijos karines pajėgas pakeitus JT „mėlynaisiais šalmais“ (ar net NATO pajėgomis), atsirastų trečias ir tikrai nepriklausomas konflikto arbitras. Deja, antrasis variantas dėl Rusijos imperinės savigarbos tampa visiška utopija.
Kaip teisingai pastebėjo Niurnbergo kaltinamąjį aktą pasirašęs Hermannas Vilhelmas Goeringas „Nugalėtojas visada bus teisėjas, o pralaimėjusysis – teisiamasis“. Atrodytų, pasaulis jau turėtų išmokti tiesą, kas valdo Rusijos žiniasklaidą – tiek nuolatiniai susidorojimai su nepriklausomais žurnalistais, tiek visuomenės informavimo priemonių uždarymai, sankcijos tą puikiai iliustruoja. Deja, tačiau ir šį kartą, tenka konstatuoti dar vieną Rusijos propagandos (šiuolaikiškai - ryšių su visuomene) mašinos pergalę.
Specialiųjų pajėgų kareivio, nešančio kūdikį, nuotrauka, pasibaisėjusių buvusių įkaitų interviu ir degančių namų vaizdai – tai tos santykinai originalios informacijos nuotrupos, kurios mus pasiekia.
Lieka neaišku, kodėl nematėm nei vieno nepriklausomos užsienio žiniasklaidos daryto interviu su Beslano teroristų lyderiais, nematėm Rusijos spec. tarnyboms perduotos teroristų videokasetės.
Tragikomiška, kai Rusijos kariškiai iš lapuko skaito tekstą, jog jie jokiu būdu patys nepradėjo šturmo operacijos, nepateikiamas karinių operacijų vaizdo įrašai, vietoj „juodaodžio teroristo“ matome tik neaišku kur filmuotų griuvenų užverstą uniformuotą lavoną, o tiksliau tik jo kojas.
Dar labiau nerimą kelia tai, kad į sprogimus rugsėjo antrąją dieną Rusijos spec. pajėgos nereagavo, o trečiosios dienos „bėgančių įkaitų šaudymus“ (nors vėlgi, matyt, „atsitiktinai neužfiksuotus“) jau reagavo šturmu.. Ir jau visiškai neaišku, kaip per keletą minučių „gynėjai“ sugebėjo sporto salės sienoje atlikti kryptinį sprogimą, kuris padėjo „įkaitų pabėgimui išmušti skylę“..
Baigdamas noriu pridurti, kad net jei visiškai klystu ir Beslano teroristai yra griežčiausios kriminalinės bausmės verti nusikaltėliai, čečėnų tautos kova už laisvę yra žymiai tauresnė, nei visos pasaulio galingųjų kovos „prieš terorizmą“. Mums – lietuviams – tokios kovos Dievas (ar Alachas) neskyrė, todėl turim rast jėgų bent žemiškai sijoti pelus nuo grudų.
Nuspėdamas gresiančius priekaištus pabrėžiu, kad terorizmas nėra tinkama ginčų sprendimo priemonė taikioje demokratinėje valstybėje.
