Albertas ONIŪNAS
Praėjusį šeštadienį į Priekulės kapines nulingavo didžiulė procesija. Buvo laidojamos gaisre žuvusios dešimtmetė Veronika ir trejais metais vyresnė Jūratė Jastrumskytės. Mergaičių karstai sugulė vienas ant kito šeimyniniame kape. Pradžią šiam kapui padarė prieš metus mįslingomis aplinkybėmis mirusi mergaičių motina Zita Jastrumskienė (43 m.). Kape dar liko vietos vienam karstui, o pavardė jau iškalta antkapyje - Jonui Jastrumskiui. Vos 52 metų sulaukęs vyriškis dukterų laidotuves stebėjo iš invalido vežimėlio. Jam diagnozuota kepenų cirozė ir iš ligoninės J. Jastrumskas buvo atvežtas tik palydėti dukrų paskutinėn kelionėn. Iš visos šeimos lieka tik vyriausioji Z. Jastrumskienės dukra, dvidešimtmetė Kristina.
Nelaiminga sodyba
Zita Vitkutė-Jastrumskienė su dviem seserimis, trimis broliais ir tėvais iš gimtojo Skuodo rajono Margininkų kaimo į šalia Priekulės esantį Drukių kaimą atsikraustė prieš keturis dešimtmečius. Čia Vitkus ilgainiui įsigijo ir susiremontavo seną, begriūvančią vokiečio sodybą, stūksančią visai šalia kelio į Dreverną. Joje šeima ir apsigyveno. Šeimininkas buvo darbštus, šeimyna gal visai laimingai sau būtų klestėjusi, bet netektys persekiojo nuo pat pradžių. 1961 metais nuo inkstų ligos mirė 13 metų Irena Vitkutė. Po ketverių metų netoli namų žuvo dvidešimtmetė Jadvyga Vitkutė. Pasirodo, ir tais laikais, kai dar nebuvo greitų šiuolaikinių automobilių, pakelės medžiai pareikalaudavo žmonių gyvybių. J. Vitkutė sėdėjo arklio traukiamame vežime, kai gyvulys kažko pasibaidė ir trenkėsi su visu vežimu į medį. Mergina išlėkė iš vežimo, pateko po besiblaškančio arklio kanopomis ir buvo užspardyta. Taip iš trijų seserų liko tik Zita. Ji ištekėjo už tokio Vasiliausko, gimė dukra Kristina. Tačiau šeimyninis gyvenimas nesusiklostė - skyrybos. Vėliau atsirado naujas kavalierius - iš Gargždų kilęs Jonas Jastrumskas.
Brolis su seseria - priešai
Kai Zita ištekėjo antrą kartą ir tapo Jastrumskiene, apsigyveno su savo Jonu viename namo gale, o jos viengungis brolis Edvardas Vitkus - kitame. Senasis Vitkus mirė, o Vitkienė gyveno sūnaus Edvardo namo gale. Giminaičiai tarpusavyje nuolat pykosi. Edvardas ir motina buvo labai priešiškai nusiteikę Jono Jastrumskio atžvilgiu. Kivirčų priežastį galima tik numanyti - pinigai, nemažas ūkis ir jo pasidalijimas. E. Vitkus viešai buvo pareiškęs, kad sesers nekenčia ir taip bus visą gyvenimą. Konfliktai liejosi ir į spaudą, o klebonas buvo pasiruošęs pašventinti trobą, idant visi gyventų santarvėj. Bet įtampa liko, psichologinis karas vyko toliau. E. Vitkus vedė savo ūkį, o jo sesuo su šeima - savąjį. Beje, nors kaimo žmonės ir kalbėjo, jog Jonas Jastrumskas ir samanę varo, ir pats nieko nedirba, tik žmones samdo, o žmona Zita visai užguita buvo, šeimos ūkis klestėjo. Jonas pastatė naujų ūkinių pastatų, šiltnamį ir naują gyvenamąjį namą. Planavo, kad jame gyvens dukros, kai užaugs. Tvartas buvo pilnas gyvulių, dar ir dabar ten kriuksi aštuonetas kiaulių. Jonas dirbo melioracijoje, Zita iki jaunėlės Veronikos gimimo - pašte. Vėliau moteris jau dirbo tik savo ūkyje ir augino Jūratę ir Veroniką.
Keistas buliaus dūris
Praėjusių metų spalį šeimą ištiko nelaimė - Klaipėdos ligoninėje mirė Zita Jastrumskienė. Pasišėrusi gyvulius moteris ruošėsi išvažiuoti su giminaičiais savais reikalais, tačiau staiga krito be sąmonės šalia automobilio. Ligoninėje gydytojai nesugebėjo sustabdyti vidinio kraujoplūdžio ir Z. Jastrumskienė mirė. O nuo ko tas kraujoplūdis prasidėjo, ir dabar niekas negali pasakyti. Vidinėje šlaunies dalyje, ties arterija, buvo pastebėta tik nedidelė dėmė. Nuspręsta, kad greičiausiai moteriai šeriant gyvulius (prieš dvi dienas iki mirties) bulius ragu brūkštelėjo. Bulius iškeliavo į mėsos kombinatą, o tokia įvykio versija ir liko. Žmonės dabar visaip kalba, įvardija Zitos mirties kaltininką, bet sunku pasakyti, ar tos kalbos turi bent kokį pagrindą. Galima suprasti, ką jautė po mamos mirties dukros, bet labai išgyveno ir Jonas. Vyriškis skausmą malšino degtine - gėrė kelis mėnesius be atokvėpio. Šių metų vasarą Jonas išgirdo iš medikų rūsčią diagnozę ir nustojo gerti. Bet jau kiek per vėlai - pripažinta antroji invalidumo grupė, ligonio būklė nuolat blogėjo. Prieš savaitę, pirmadienį, Jonas buvo skubiai išvežtas ligoninėn. Jūratė ir Veronika liko vienos savam namo gale. Nors už sienos - dėdė, bet, įvertinant tarpusavio santykius, kaip ir tuščias tas galas buvo.
Mergaitės bijojo
Jūratė su Veronika vienos praleido dvi paras. Trečią dieną pas jas atvyko teta Bronė Jastrumskienė, pagamino valgyti, o penktą popiet žentas ją išsivežė. Pasak B. Jastrumskienės, ji paklaususi, ar mergaitės vienos nebijo, ir išgirdusi neigiamą atsakymą. Vakare, apie septintą, ji dar telefonu iš namų pakalbėjo su Jūrate. Mergaitė sakė, jog su seserimi kepančios bulvytes, buvo geros nuotaikos. Bet yra ir kitų žinių - jos bijojo nakties. Jūratė tą patį vakarą skambino kitai giminaitei, prašė atvažiuoti ir skundėsi, kad vienoms naktį baisu. Matyt, vyresnėlė jautė artėjant kažką bloga.
Šiurpus vaizdas tarpdury
Birutė Juknienė gyvena vadinamojoje radijo stoties gyvenvietėje, už kelių šimtų metrų nuo Jastrumskių sodybos. Moteris dirba vienoje Priekulės kavinių ir darbą baigia vėlai. Tą vakarą jį pėsčia grįžo namo apie 11 valandą. Pas Jastrumskius šviesa nedegė - visi miegojo. Jau gerokai praėjusi sodybą B. Juknienė išgirdo už nugaros bilstelėjimą, o atsisukusi pamatė kažkokį šviesulį Jastrumskių gyvenamajame name. Suskambėjo dūžtantys langų stiklai. Moteris jau ketino grįžti ir pasižiūrėti, kas gi ten dedasi, kai pasigirdo stiprus sprogimas ir pro langus siūbtelėjo ugnis. Iš vidaus girdėjosi mergaičių klyksmas. B. Juknienė tekina nubėgo į namus, prikėlė vyrą ir išsiuntė gaisran, puolė skambinti ugniagesiams. Visa tai truko minutę kitą. O paskui savo buto tarpdury moteris pamatė kraupų vaizdą: čia stovėjo Jūratė. Pusnuogė, tik su kelnaitėmis. Akys stiklinės, veidas pilkas kaip numirėlio, visas kūnas - pūslės ir kraujas, apanglėję mergaitės plaukai ant žemės krito kuokštais. Nuo pėdų krito mėsa. Vėliau žmonės rado kruvinus Jūratės kojų pėdsakus nuo namų iki B. Juknienės. Pamatę tokią Jūratę, suskato slėptis B. Juknienės vaikai. Tuo tarpu mergaitė sušnabždėjo: "Gelbėkit Veroniką" ir susmuko. Jūratė buvo ištikta šoko, vis kartojo, kad niekas jos neklausinėtų apie gaisrą. Greitoji ją išvežė. Tačiau Kauno medicinos universiteto klinikų Nudegimų centre mergaitė išgyveno tik parą. Mirė, nes buvo apdegusi apie 80 procentų kūno ploto.
Koridoriaus nepasiekė
Prie liepsnojančios sodybos subėgo kaimiečiai, tačiau Jastrumskių galas jau liepsnojo kaip reikiant, todėl pulti vidun jau buvo beprasmiška. Žmonės tik pažadino kito galo gyventoją E. Vitkų. Jis buvo išgėręs ir miegodamas girdėjo kažkokį bilstelėjimą, tačiau pagalvojo, kad mergaitės kažką nuvertė, ir parpė sau toliau. Gana greitai į gaisrą atvyko Priekulės ugniagesių komandos GAZ-66 su ugniagesiais gelbėtojais Olegu Ryžkovu bei Viktoru Saveljevu. Jie jau buvo informuoti, kad gaisre yra vaikas, bet ... vėlu. Po sprogimo išbyrėję langai davė ugniai tiek gyvasties, kad per kelias minutes liepsnojo jau ir stogas. Netrukus atvyko ugniagesiai iš Agluonėnų, Gargždų. Tačiau naudos tebuvo tiek, kad E. Vitkaus du kambariukai liko be stogo, bet nesudegę. Kitos namo pusės - tik sienos. Po pusmetrio storio nuodėgulių sluoksnių aptiktas apdegęs Veronikos kūnelis. Mergaitė buvo iššokusi iš lovos ir ketino bėgti koridoriun, bet jo nepasiekė.
Mirtis - dujų balione
Iš gaisravietės ugniagesiai išnešė dujų balioną. Jis nebuvo sprogęs, tačiau čiaupas - atsuktas. Labiausiai tikėtina, jog mergaitės pasigamino valgyti, po to užsuko tik viryklės čiaupą, o baliono - ne. Matyt, dujų įranga nebuvo tvarkinga, dujų nutekėjo. Sesutėms jau miegant patalpose susikaupė kritinis dujų kiekis, o po to jau užteko vienos kibirkšties - gal nuo šaldytuvo, gal nuo televizoriaus. Pasak rajono ugniagesių, dabar tokių gaisrų įvyksta dažnai. Anksčiau dujų balionus pakeisdavo bei prijungdavo specialistai, tad problemų nebūdavo. Dabar dujininkai tik prekiauja balionais - susimokėjai, pasiėmei ir vežkis kur tiktai nori, daryk ką nori. Kokiai kaimo bobutei tokį balioną pasikeisti tampa problema. Prašo pažįstamų vyrų pagalbos, o tie, viską prijungę, sandarumą patikrina degančiu degtuku. Ne vienas toks tikrintojas jau aname pasaulyje. Retas kuris žino, kad prijungus naują balioną, sandarumą reikia tikrinti muilo putomis. O pasinaudojus dujomis pirmiausia reikia užsukti balioną, o paskui - viryklės čiaupą.
Dabar Edvardas Vitkus vienišas vaikščioja aplink namo liekanas. Nors jo kambarėliai ir nesudegė, bet nėra stogo, viskas užlieta vandeniu. Kovoti ir pyktis žmogui nebeliko su kuo - nebėra nei motinos, nei nekęstos sesers ir dukterėčių. Tvartas pilnas gyvulių, bet ir jų šerti Edvardui niekas nepatiki...
