Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Tik dabar pradedu realiai suvokti, kas atsitiko, - praėjus trims mėnesiams nuo šiurpios autoavarijos, įvykusios ramiame Užpalių miestelyje (Utenos r.), prisipažįsta skaudžiausiai per šį įvykį nukentėjusi septyniolikmetė Utenos gyventoja Nida Kučinskaitė. - Tada visos mano mintys buvo užblokuotos ir buvau įsitikinusi, jog viskas bus gerai, aš greitai pasveiksiu. Dabar supratau, jog dar reikia kantriai ir ilgai laukti...
Prašymas surasti ranką
Minėta avarija įvyko liepos 3-iąją ant Šventosios upės tilto. Miestelio link važiavusi "Audi 80", prie kurios vairo sėdėjo šiemet 12 klasių baigęs užpalietis Mindaugas Kairys susidūrė su netoliese gyvenančio dvidešimtmečio Edvardo Keterio vairuojamu automobiliu "Audi 10". Nuo smūgio pastarasis automobilis užsidegė, o priešpriešiais važiavusi kita "audinė" pakilo į orą ir nukritusi ant tilto turėklų nučiuožė tolyn. Tuo metu per tiltą ėjo Nida. Nevaldomas metalinis monstras kliudė pėsčiąją ir parblokšdamas ją ant grindinio lyg kirviu nukirto jos ranką per žastą, kuri įkrito į Šventosios vandenis...
Šiandien Nida nenori kalbėti apie tai, kas nutiko lemtingojo šeštadienio vidurdienį. Tiesa, ji net gerai visko neprisimena, tačiau atmintyje ilgam išliks jos tylus prašymas surasti nukirstą ranką. Savo stiprybe mergina stebina ne tik artimuosius, draugus, mokytojus, bet ir visiškai svetimus žmones. Tai pripažįsta ir pati Nidos mama Rita Kučinskienė, kuriai teko nepaprastai daug fizinių ir dvasinių jėgų pareikalavęs išgyvenimas.
Rezultatas - 80 procentų
Laimingo atsitiktinumo dėka nelaimės vietoje atsiradusios vilnietės gydytojos Marijos Puodžiuvienės iniciatyva ir ypatingo rūpesčio dėka buvo sutarta su kariuomenės vadovais, kurie parūpino sraigtasparnį. Sunkiai sužalota mergaitė iš Utenos ligoninės buvo skubiai išskraidinta į Vilnių. Tuomet svarbi buvo kiekviena sekundė. Sostinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės mikrochirurgai nukirstą galūnę replantavo daugiau nei šešias valandas. Tiek Nida, tiek jos mama sakė sunkiai įsivaizduojančios, kokį sudėtingą darbą atliko medikai. Kuomet nukentėjėlė atsibudo po narkozės, mikrochirurgas Valdas Mačionis pasakė, jog rankos gyvybines funkcijas pavyko atstatyti 80 procentų. Tai buvo didžiulis pasiekimas ir gražių vilčių pradžia... Iš lovos Nidai buvo leista pakilti tiktai po 10 dienų, tačiau net ir sustiprėjus kiekvieną akimirką galėjo išsivystyti komplikacijos, atmetimo reakcija, visąlaik lydėjo infekcijos pavojus... Norėdami apsaugoti savo pacientę nuo šių nemalonumų, medikai ir aptarnaujantis personalas stengėsi riboti lankytojų skaičių. Na, o slaugės kaip įmanydamos guodė jaunąją ligonę, tikindamos, jog savo gyvenime yra susidūrusios ir su skaudesniais atvejais. Esą čionai buvo atvežtas vyras su nukirstomis ir sumaitotomis abiem rankomis, tačiau jie pasveiko. Toks ir kiti panašūs pavyzdžiai Nidą įkvėpdavo, stiprino jos optimizmą...
Gydymas reikalauja daug valios ir pastangų
Ligoninėje Nida pragulėjo daugiau nei mėnesį - iki rugpjūčio 10 dienos. Sunkiausia buvo visąlaik išlaikyti 90 laipsnių kampu sulenktą replantuotą ranką. To reikėjo, kad sukibtų sausgyslės. Visą šį laiką nuo merginos nesitraukė mama. Ji saugojo dukrą kaip savo akį, buvo pasiruošusi jai padėti kiekvieną akimirką. Vėliau dar beveik 4 savaites Nida tęsė gydymą Valakupių reabilitacijos centre. Čia buvo atliekami įvairūs masažai, mankštos. Visos procedūros labai naudingos, po truputį mažina rankos tinimą. Tiesa, replantuota galūnė iki šiol nutirpusi, bet po masažo pradeda aštriau dilgčioti raumenis. Minėtas procedūras tenka kartoti ir dabar, jau grįžus namo. Po kelis kartus per dieną Nida mankština alkūnės, riešo, pirštų sąnarius, kad jie nesustingtų, kad būtų nuolat lavinami. Mergina prisipažino, jog svarbu ne tik akylai saugoti ranką, kad jos niekas neužgautų, bet ir maždaug kas valandą mankštinant pirštus įsivaizduoti, kad juos judina pati ranka, tai yra kad smegenys pratintųsi siųsti jai impulsus, kad nebūtų "pamirštos" šios funkcijos... Visa tai reikalauja didžiulės valios ir pastangų... Nida žino, jog replantuotos rankos nervai turėtų ataugti maždaug per dvejus metus (per parą jie paauga 1 milimetrą, tad padedant artimiesiems mergina net su liniuote matavo rankos ilgį ir skaičiavo, kiek turės prabėgti laiko), o rankos gyvybinių funkcijų (jei reabilitacija vyks sėkmingai) atstatymo reikės laukti 3-5 metus. Be to, ateityje (praėjus maždaug pusmečiui po pirmosios operacijos) jai teks dar bent du kartus gultis ant operacinio stalo. Pirmiausia chirurgai išims plokštelę, kitos operacijos metu šlifuos randus, lygins odą - tai bus daugiau kosmetinė operacija. Mergina įsitikinusi, jog jos dešinioji ranka jau niekad nebus tokia, kokia buvo... Tiesa, kuomet po operacijos Nida paklausė mikrochirurgo V. Mačionio, ar ji kada nors galės rašyti dešine ranka, šis užtikrino, jog ji tai darys abiem rankom. Žinoma, tam prireiks dar daug laiko ir pastangų. Na, o tas laukimas labai vargina, gimdo depresiją, kurią darė labiau stiprina ruduo. Beje, Nidos nuotaika visuomet labai suprastėja artėjant gimtadieniui. Nors 18 metų jai sueis tiktai sausio 9 dieną, minorinė gaida jau dabar jaučiama merginos balse. Deja, bloga nuotaika kartais dar ilgai neapleidžia net ir atšventus gimtadienį...
Dvi padėjėjos
Nidai sunku susitaikyti su tuo, jog negali savęs apsitarnauti - apsirengti, nusiprausti, užsirišti batų raištelius, užsisegti sagas ir t. t., kad beveik visąlaik šalia turi būti pagalbininkas, kuriuo neretai tampa dešimtmetė sesutė Neringa. Ji labai meili, savo seserį mylinti mergaitė, todėl mielai jai padeda. Nida guodėsi, jog jai prireikė ir naujų drabužių (pavyzdžiui, megztinių plačiomis rankovėmis), avalynės (geriau, kai nereikia varstyti raištelių, o batelius užsisegti spaudėmis). Nepaisant sunkumų, mergina jau išmoko dailiai rašyti kairiąja ranka, ja atlikti visus kitus darbus. Aišku, Nidai niekas neliepia plauti grindis ar indus, tvarkyti kambarius... Na, o mama kiekvieną dieną palydi Nidą į mokyklą, o po pamokų ją pasitinka. Juk mergina dar negali panešti sunkaus mokyklinio krepšio su knygomis, o mokytis ir būti tarp savo klasės draugų labai nori... Merginos tėvai išsiskyrę. tėtis su šešiolikmečiu broliu gyvena kaime, tačiau jas aplanko, paremia...
Namuose ramiau, mokykloje - įdomiau
Rugsėjo 1-ąją pasirodžiusi Adolfo Šapokos mokykloje, N. Kučinskaitė pateikė didžiulę staigmeną savo bendraklasiams. Ji gavo reabilitacijos centro gydytojų leidimą vienai dienai išvykti į mokyklą. Į savo klasę mergina sugrįžo rugsėjo 13-ąją, baigusi reabilitacijos kursą. Nuo to laiko kasdien lanko pamokas. Mokykloje nėra lengva - reikia nuolat saugotis, kad kas nepastumtų, neužgautų rankos, triukšmas kelia galvos skausmą (o ji jau buvo pripratusi prie tylos), tačiau Nidai norisi būti su bendraklasiais (jie, beje, savo draugę labai saugo), bendrauti, dalyvauti kokioje nors veikloje. Mokytis namuose būtų gal ir geriau, tačiau mokykloje - įdomiau...
Nida neturi laiko laukti
2001 metais ji baigė dailės mokyklą, kur mokėsi keramikos, tapybos, piešimo, grafikos, studijavo meno istoriją. Paskui pradėjo lankyti Utenos laisvalaikio centro drabužių modeliavimo-siuvimo ir keramikos būrelius. Įvairius savo darbus mergina eksponavo penkiose personalinėse parodose. Pastaruoju metu jaunosios menininkės paveikslai, koliažai eksponuojami Vilniaus spaudos rūmuose. Bet kuris meno kūrinys, prie kurio prisilietė Nidos rankos, dvelkia šiluma, įdomiu sprendimu, kūrybine įvairove...
- Negaliu laukti - mano galva pilna idėjų, todėl noriu kuo greičiau jas įgyvendinti, - prisipažįsta šio straipsnio herojė. - Noriu parodyti tai, ko išmokau, kas patinka ir ką sugebu... Jeigu dabar negaliu megzti ir siūti - pabandysiu piešti... Beje, man gerai, nereikia niekam pirkti dovanų. Imu ir padovanoju ką nors iš savo dirbinių - ir žmogų pradžiuginu, ir atiduodu dalelę savęs...
Likimas pasirinko išbandymui?
Nida prisipažįsta kartais susimąstanti, kodėl būtent tą akimirką ji atsidūrė nelaimės vietoje, kodėl būtent jai likimas pateikė tokią nemalonią staigmeną. Tačiau tuoj pat bando sau atsakyti - gal būtent jai skirtas toks išbandymas, galbūt ji turi padaryti kažkokį didelį darbą. Iš tiesų, kas žino, kokia ateitis laukia šios darbščios ir talentingos merginos...
Kol kas neaišku, kas yra tikrasis autoavarijos kaltininkas. Utenos rajono PK pareigūnai patikino, jog ikiteisminis tyrimas dar nebaigtas, laukiama autotechninės ekspertizės išvadų, todėl dar anksti kalbėti apie kaltininką.
Tenka priminti, jog per avariją buvo sunkiai sužaloti visi jos dalyviai - abu vairuotojai ir su M. Kairiu važiavęs zarasiškis Ilja Šepliakovas (17 m.). Pastarasis, savaitę pragulėjęs ligoninėje, buvo išleistas namo. Sunkius galvos sužalojimus, nugaros odos nudegimą bei kaulų lūžius patyręs M. Kairys iš gydymo įstaigų grįžo visai neseniai. Be to, jo laukia dar bent viena (dvi jau buvo padarytos) odos persodinimo operacija. E. Keteris sutrupintą šlaunikaulį 10 dienų gydėsi Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Tačiau vaikiną nelaimės dar neaplenkė. Daugiau nei prieš porą savaičių besiverčiant ant kito šono šlaunikaulis lūžo vėl. Dabar gipse jaunuoliui teks pragulėti mažiausiai pusę metų...
Nida tyliai ištaria, jog kažkuris iš jų turėjo galvoti, ką daro, ir labai skaudu, kad padarytos klaidos sugadino kitiems žmonėms gyvenimą. Bausmė bausme, bet būtų gerai, kad kaltininkas atlygintų patirtus nuostolius. Juk lėšų, kurių prireikė po tokios traumos, reikėjo nemažai. Gerai, kad padėjo labai daug žmonių, taip pat ir visai nepažįstamų. Už tai jiems mergina labai dėkinga. Ir ji visai nesidžiaugia tapusi savotiška žvaigždute (taip ją pavadino Raudonojo Kryžiaus ligoninės medikai, kuomet apie nukentėjėlę rašė laikraščiai, televizija kūrė laidas) - išgarsėti ji norėtų savo darbais...
