Ir skausmo, ir stebuklo palytėta
Irena ZUBRICKIENĖ
- Jeigu ne žurnalistai, retkarčiais mane prisimenantys, net nejausčiau, jog esu kitokia! - prieš puspenktų metų "Akistatos" korespondentei džiugiai sakė tuo metu Serdokų kaime (Vilkaviškio r.) gyvenusi Žydrūnė Baltrušaitytė (dabar 27 m.), itin mažutė - 114 cm ūgio ir 30 kilogramų svorio - paveldėtos ligos palytėta ir nuo pat vaikystės visiškai nevaikštanti mergina. - Juk mano tik kūnas neįgalus, o širdis tokia pati kaip visų, trokštančių mylėti ir būti mylimų.
Iš mamos glėbio - į vyro
Vilkaviškiečiai keletą metų matydavo, kaip iš sustojusio lengvojo automobilio žavią vairuotoją kaip kūdikį iškeldavo pusamžė moteris. Taip Dana Baltrušaitienė padėdavo savo nevaikštančiai dukteriai Žydrūnei persėsti į neįgaliųjų ratukus. Mama ir dukra visada būdavo kartu - parduotuvėse, svečiuose, neįgaliųjų renginiuose. Visur, kur negalėdavo patekti ratukais, mama įnešdavo Žydrūnę paėmusi ant rankų. Moteris nesiskundė savo likimu, tačiau neslėpė nuolat persekiojama nerimo: kas šitaip nešios dukterį, kai ji, mama, nebepajėgs? Mat Dana vis dažniau pajusdavo geliantį skausmą rankose ar strėnose ir suprasdavo, kad tai - nuo kilnojimo.
O dabar jau daugiau nei dveji metai, kai D. Baltrušaitienei nebereikia nešioti dukters. Tai daro teisėtas Žydrūnės sutuoktinis Giedrius Survila (29 m.) - Tauragės gyventojas. Aukštas (181 cm ūgio) ir tvirtas vyras kurį laiką, kol pora gyveno pas Giedriaus tėvus, savo žmoną nešiodavo net į penktąjį aukštą. Pastaruoju metu sutuoktiniai persikėlę į nuomojamą butą pirmajame aukšte - dabar jiems kur kas lengviau.
- Visa bėda, kad mano jaunieji gyvena taip toli nuo manęs - už 130 kilometrų, - sakė Žydrūnės mama. - Kai ištisus 24 metus neatsitraukdavome viena nuo kitos, mudviejų staigus išsiskyrimas man buvo siaubingai skaudus. Visko čia tada buvo - pykau ant abiejų. Negalėjau patikėti, kad sveikam vyrui tikrai rūpi neįgali mergina. Dabar jau viskas praeity - Giedriumi labai pasitikiu. Ką gali padaryti prieš meilę?
Neįprastai atrodančią porą, kai aukštas vyras stumia vežimėlyje sėdinčią didžiaakę ir visiems savo nuoširdžią šypseną dovanojančią mažutę moterį, jau įsidėmėję ir tauragiškiai. Iš pradžių varstydavo nuostabos neslepiančiais žvilgsniais. Vėliau, anot Žydrūnės, nuostaba peraugo į pagarbą ir gražius linkėjimus. Dar kartą įdėmiai akimis stabtelėti prie šios poros tauragiškiai buvo priversti, kai išvydo, kad Giedriaus stumiamame vežimėlyje - ne tik jo žmona: mažutės moters glėbyje pūpsojo meiliai ir rūpestingai apglėbtas kūdikis! Stebuklų stebuklas, kaip didžiuodamasi sako pati Žydrūnė.
Slogūs vaikystės prisiminimai
Penkis vaikus - 3 sūnus ir 2 dukteris - užauginusi Dana Baltrušaitienė šiandien sako niekada neužmiršianti, koks smūgis ją buvo ištikęs, kai, gimus Žydrūnei, medikai netrukus pasakė, jog mergytė bus visą gyvenimą neįgali - nevaikščios. Kūdikis išoriškai atrodė esąs sveikas, tačiau jau per gimdymą patyrė daug kaulų lūžių. Trapiųjų kaulų liga - taip liaudiškai medikai apibūdino naujagimės negalią ir paaiškino, kad ji yra paveldėta. Danai iki šiol atrodo kitaip, nes nei jos, nei vyro giminėje tokia liga sergančių ar sirgusių asmenų nepavyko išsiaiškinti. Kitų Danos atžalų minėta liga nepalietė.
Augindama Žydrūnę motina vis tikėjosi, kad medikai galėję ir suklysti - laukė stebuklo, kad mergytė pradėtų vaikščioti. Tokia viltis jau buvo sužibusi: būdama kokių šešerių Žydrūnė vis dažniau pastovėdavo viena, pasiremdama ir saugojama netgi žengdavo keletą žingsnelių. Tačiau mergaitės kasdienybę vėl pradėjo temdyti nauji kaulų lūžiai - rodės, net nesusitrenkdavus.
Šiandien Žydrūnė jau negali suskaičiuoti, kiek kartų jos kojos ar rankos buvo sugipsuotos. Aštuonis kartus mergaitei buvo daromos operacijos, nes buvo tikimasi jos kasdienybę nors kiek "iškelti" iš vežimėlio. Mažoji ligoniukė pabuvojo ne vieno Lietuvos profesoriaus ir garsaus užsienio specialisto rankose, tačiau medikai, pasirodo, buvo bejėgiai prieš Žydrūnės ligą. Viena, ką jie nuspėjo, - kaulų lūžiai liovėsi sulaukus pilnametystės.
Pastaruoju metu Žydrūnė medicinos įstaigų durų dėl savo įgimtos ligos nebevarsto - jau seniai gyvena visiškai susitaikiusi su mintimi, kad jos gyvenimas prasmingas ir sėdint invalido vežimėlyje. Žydrūnė džiaugiasi, kad kojų nebeskauda, gipso įtvarų nebeprireikia.
Šeima ir kūdikis buvo tik svajonėse
Kaip pasakojo D. Baltrušaitienė, Žydrūnė visada visus stebino savo gera nuotaika, siekiais ir troškimais. Itin maloniai bendraujanti, nuolat žmonių dėmesio norinti mergina nevengė naujų pažinčių, naujų potyrių ir vis akcentuodavo, kad kitokia ji tik dėl mažo ūgio.
Nebodama smalsių bei įkyrių žvilgsnių merginukė labai gerais pažymiais baigė dešimtmetę mokyklą, nors ne vienas skeptiškai vertino neįgaliosios norą "būti mokytai". Žydrūnė svajojo mokytis ir toliau - gal net gera pedagogė iš jos būtų buvusi, tik svajonę temdė šeimos biudžetas.
Akibrokštu daug kas vadino ir Žydrūnės troškimą įsigyti vairuotojo pažymėjimą - stebėjosi, šaipėsi, atkalbinėjo. Kai 19 metų neįgalioji be jokių problemų išlaikė reikiamus egzaminus, skeptikams beliko patylėti. Tiesa, buvo problemų - reikėjo gauti Vilniuje dirbančių medikų palaiminimą, automobilį pritaikyti neįgaliai merginai pagal jos galimybes ir ūgį, reikėjo nugalėti ir save - žemaūgę, tampančią "didžiulės" mašinos valdytoja!
- Kiek save atsimenu jau merginukę, visada pasvajodavau ir apie savo šeimą, - sakė savo išvaizdai visada dėmesinga Žydrūnė. - Iš pradžių - apie gražią draugystę, vėliau - apie iš jos išaugusią didelę meilę. Svajojau ir kūdikį sūpuoti ant rankų. Tik šią mano svajonę marino Vilkaviškio medikai. Jie tikino, kad motinystė - ne mano ligotam organizmui.
Lemtingas pažinčių skelbimas
Noras mylėti ir būti mylimai skatino Žydrūnę ieškoti naujų pažinčių. Kartą ji pasiuntė žinutę į vieną televiziją. Mergina neslėpė esanti neįgali ir trokštanti rimtos draugystės. Skelbimas užkliuvo tauragiškiui Giedriui, tuo metu kaip tik dėmesingai analizavusiam TV žinutes. Jis parašė Žydrūnei.
Jaunuolių pažintis greitai peraugo į norą pasimatyti. Kai Giedrius, kažkada nusivylęs meile ir moterimis, pirmą kartą atvyko į Vilkaviškį ir pamatė prie autobusų stoties jo laukiančią žavią vairuotoją, negalėjo patikėti, kad tai ta pati neįgali mergina, rašanti jam. Abiem buvo taip lengva bendrauti, tarsi būtų buvę pažįstami nuo vaikystės.
- Tuoj pat pajutau, kat tai - mano žmogus, - dabar pasakoja Giedrius. - Iš pokalbių įsivaizdavau, kaip galėtų atrodyti Žydrūnė, bet nemaniau, jog ji tokia mažutė ir miela. Mane iškart sužavėjo jos energija ir optimizmas, iškalba, nuoširdumas. Joje pamačiau tokį žmogų, kokio seniai ieškojau.
- Anksčiau bendraudama su kitais vaikinais jausdavau, jog prie žmonių jie manęs gėdijasi ir net nori išnaudoti, o Giedrius yra kitoks, - vyrui antrino Žydrūnė.
Po pirmojo jaunuolių pasimatymo šie dažnėjo. Pažinodama Giedrių vos 2 mėnesius, Žydrūnė ne tik sutiko Naujuosius metus Tauragėje, bet ir liko pas jį gyventi. Vaikinas tuoj pat pasipiršo savo mylimajai, o po pusmečio pora susituokė - Žydrūnė tapo Surviliene. Santuoką palaimino kunigas. Vestuves išsikėlė patys jaunieji, neprašydami niekieno pagalbos. Jaunoji, kaip ir priimta, vilkėjo baltą nuotakos suknelę, žavėjo būrelį svečių.
Nustebino unikaliu atveju
Vilkaviškio medikų įtikinta, kad savo kūdikio niekada neturės, Žydrūnė ilgai nesuprato, jog po jos širdimi jau užsimezgusi nauja gyvybė. Tik tada, kai pajuto vaisiaus judesius, ji kreipėsi į Tauragės medikus.
- Laukdama prie kabineto, labai bijojau, kad būsiu aprėkta, jog taip ilgai nesikreipiau ir apskritai ryžausi pastoti, - šypsodamasi pasakojo Žydrūnė. - Bet kai buvau apžiūrėta ir pasveikinta, jog būsiu mamytė, baimę užgožė neapsakoma palaima! Tuo metu manyje sūnelis gyveno jau 18 savaičių!
Nėštumo metu Žydrūnei buvo atlikti ultragarso tyrimai ir medikai patikino, kad kūdikis vystosi sveikai. Nors kartais į mintis prasibraudavo nerimo ir abejonių, ar mažylis tikrai gims nepaveldėjęs motinos ligos, Žydrūnė labai pasitikėjo medikais.
Mažasis Deividas, kuriam dabar jau 16 mėnesių, gimė Kauno medicinos universiteto klinikose. Prireikė vadinamojo Cezario pjūvio. Naujagimis buvo neišnešiotas, bet visiškai sveikas. Svėrė vos 1464 gramus ir buvo 40 centimetrų ilgio. Medikai, greitai įsitikinę, kokie rūpestingi yra naujagimio tėveliai, sudarė sąlygas abiem kartu gyventi palatoje, kol Deividas paaugs ir sustiprės. Personalas stebėjosi, kokia energinga ir imli pamokymams buvo Žydrūnė, savo optimizmu sužavėjusi medikus. Šie teigė, kad jų darbo praktikoje, gal net Kauno klinikų istorijoje, tai buvo pirmas atvejis, jog tokia reta sunkia liga serganti moteris sėkmingai išnešiojo ir pagimdė sveiką vaikelį.
Mažylis - šeimos variklis
- Deividas - mūsų gyvenimo variklis ir pagrindinis sraigtelis, apie kurį dabar sukamės, - išdidžiai kalbėjo laiminga mama. - Kol jis dar nesėdėjo, žiūrėjau į jį kaip į lėlytę. Nebuvo sunku nei pakeisti sauskelnes, nei palaikyti ant rankų. Sūnelį maudo tik Giedrius, nes man tai - ne pagal jėgas. Apskritai dabar darosi sunkiau, nes 12 kilogramų sveriantį vaiką vos bepakeliu. Na, dar įtempiu į lovytę, bet jis labai judrus ir stiprus, vis nori žaisti, priešintis.
Anot Giedriaus, kai Deividas supras, kad jo mamytė negali vaikščioti, greičiausiai namuose bus "gaudynių seansai" - gudrus vaikas slėpsis kampuose, už baldų ir šitaip krės juokus. Mat jau ir dabar Žydrūnei kartais tenka nutverti sprunkantį sūnelį tik už rankytės. Gerai, kad Giedrius nuolat šalia: lentpjūvėje dirbęs vyras pasiėmęs tėvystės atostogų, kol Deividui sukaks treji.
Žydrūnė pasakojo, koks darbštus ir nagingas jos Giedrius. Kad jo mažajai žmonai būtų lengviau darbuotis virtuvėje, jis pažemino viryklę, kriauklę, stalą. Pats irgi mėgsta sukiotis kartu. Vyras tikino turįs pakankamai kantrybės kievieną akimirką rūpintis vaiku ir prireikus visada padėti žmonai. Porai ne paslaptis, kad ne vienas tauragiškis Giedrių palaikęs vienišu tėvu, nuolat prižiūrinčiu 2 vaikus, nes Deividukas ūgiu ir svoriu sparčiai vejasi mamytę. Kai jiedu kartu sėdi ant lovos, išties atrodo, kad sėdi du vaikučiai.
- Dabar jau ir aš džiaugiuosi Žydrūnės laime, - pripažino D. Baltrušaitienė. - Dukrai pavyko iš likimo pešte išpešti motinystės šansą. Moteriai daugiau nieko ir nereikia. Kad tik dabar visi trys būtų sveiki ir nepavargtų savo nelengvoje kasdienybėje.
Pasiryžimu turėti šeimą nustebinę Survilos kol kas sunkokai verčiasi tik materialiai. Be abiejų sutuoktinių tėvų geranoriškos pagalbos turbūt neišsiverstų. Poros svajonėse - nuosavas "valdiškas" butas (jo laukia savivaldybės eilėje). Abu mano, kad ūgtelėjęs Deividas lankys vaikų darželį, o tėvai dirbs. Giedrius - patirties turintis medienos darbininkas, o Žydrūnė galėtų darbuotis neįgaliųjų užimtumo centre ar kokioje nors kitoje tarnyboje - ji gerai moka dirbti kompiuteriu, turi organizacinių sugebėjimų, yra labai imli naujovėms. Anksčiau moteris daug megzdavo ir nerdavo, tačiau šiais laikais atlygis už rankdarbius yra labai menkas.
Nenustodama stebinti savo siekiais, Žydrūnė prasitarė ir apie dar vieną jos galvoje kirbančią mintį: kiek vėliau ji norėtų įsivaikinti mažylį. Šiai minčiai linkęs pritarti ir Giedrius.
- Kai išgirstu apie motinų atstumtus vaikus, šiurpas nukrečia, - neslėpė Žydrūnė. - Kartais pagalvoju, kad ir aš galėjau būti "valdiškas vaikas". Juk ne vienas mūsų giminaitis mamai patarinėjo palikti mane, ligotą kūdikį, vaikų namuose. Nežinia, kaip šiandien būčiau gyvenusi... Todėl už viską labiausiai dėkinga mamai.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Žydrūnės išsvajota laimė - jos 3 asmenų šeima
- Sūnelis greitai praaugs žemaūgę mamytę
- Žydrūnės mama Dana priešinosi dukters vestuvėms, tačiau dabar kartu džiaugiasi jos laime - trečiuoju savo anūkėliu Deividu
