"Aš šuvalgyšiu tave iš meilėš"
Irena ZUBRICKIENĖ
Netičkampio kaime (Marijampolės sav.) gyvenantis Arūnas Vasiliauskas (38 m.) - vienišas trijų vaikų tėvas. Vyras neslepia, kad ne vienerius pastaruosius metus jis gyveno kankinamas prieštaringų jausmų sąmyšio: ar atimti iš savo vaikų nerūpestingą motiną ir su ja galutinai išsiskirti, ar kantriai laukti, kol ji išsidūks ir pagaliau pradės ramiai gyventi? Nesiryždavusio apsispręsti Arūno dilemą už jį išsprendė likimas.
Ieškojo paguodos - rado sugėrovę
Netolimame tos pačios seniūnijos kaime gyvenusi Virginija Glinskaitė, 9 metais jaunesnė už Arūną, jo širdies drauge tapo bene prieš 12 metų. Tuomet ji buvo dar visai jaunutė, nepilnametė, o jis - išsiskyręs (vedybinis gyvenimas truko vos kelis mėnesius), kančios dėl nelaimingos meilės draskomas jaunas vyras, ieškojęs paguodos ir švelnumo. Arūnas neslepia: užsimiršti, gydytis širdies žaizdą jam padėdavo ir alkoholis, kurio nelaimėlis neretai padaugindavo. Į stiklelį nespjovė ir Virginija, tad kurį laiką pora visai neblogai sutarė.
Po kelerių metų artimos draugystės Arūnas ir Virginija susilaukė pirmagimio Einoro (dabar 8 m.). Tuomet Arūnas jau buvo davęs sau blaivystės įžadus, kurių sėkmingai tebesilaiko bene dešimt metų. O Virginijai tai buvo nė motais: ji nelaikė savęs alkoholike ir toliau gyveno laukdama iš kasdienybės tik pramogų, išvykų, kompanijų. Arūnas buvo pakantus savo "jaunatviškai gyvenančiai" moteriai.
- Vis laukiau, kada Virginija supras, kad vaikams reikalinga rūpestinga, blaiviai mąstanti motina, - pasakojo Arūnas. - Neturėjau teisės jos smerkti, nes juk anksčiau gerdavau kartu su ja. Bet aš iš to liūno išlipau, o tada manyje jau kilo ūpas ištraukti ir ją. Tiesa, tam labiausiai reikėjo vienintelio dalyko - pačios Virginijos noro gyventi blaiviai.
Mama - tik šventėms
To noro vis nebuvo. Jo neatsirado nei gimus antrajam sūneliui Rokui (dabar 7 m.), nei apie pusantrų metų porai pagyvenus atskirai, nei pagaliau vėl abiem susitaikius ir netrukus gimus dukrytei Karolinai (dabar 3,5 m.). Virginija niekur nedirbo. Anot Arūno, vis kalbėdavo ieškosianti darbo, tačiau jo "ieškodavo" tik su cigarete rankoje patogiai įsitaisiusi ant krosnies...
Sugyventiniai, trijų mažamečių tėvai, jau buvo žinomi ir Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojams. Tiesa, ne dėl Arūno - tik dėl "varlės keliauninkės" Virginijos. Mat moteris mėgdavo "prapulti". Anot VTAS darbuotojų, kartais kaip išeidavo jaunoji mamytė į pasaulį per Velykas, tai sugrįždavo tik per Kalėdas - buvo "mama tik šventėms". Laimei, vaikučių, likdavusių be gimdytojos, niekada nereikėjo išvežti į kokią nors globos įstaigą, nes VTAS darbuotojai niekada neturėjo nė menkiausio priekaišto jų tėčiui Arūnui. Visada blaivus, tvarkingas, visų galų meistru žemės ūkio bendrovėje vadinamas vyras buvo ir tebėra lyg "du viename" - stengiasi vaikams atstoti ir mamą, ir tėtį. Visą tą laiką jam padeda mama, palikusi turimą butą Prienų rajone ir atvykusi būti šalia anūkučių, nuo mažens stokojusių motinos meilės.
Arūnas, paklaustas, kodėl antrą kartą brido į tą patį vandenį, kai tuos pusantrų metų buvo išsiskyręs su Virginija (sūnūs buvo likę su tėčiu), neslėpė: ir pats "pasidairęs" aplinkui, tikėjęsis ko nors geriau, kol galiausiai nutaręs grįžti prie tos pačios moters - savo sūnų motinos. Tuomet gimusi Karolina, o netrukus vėl prasidėjusi "sena daina".
Vaikus paliko tėčiui
Pernai Virginija, vis ieškodama naujų kompanijų, susipažino su panašaus likimo marijampoliečiu Gintaru (36 m.) ir pradėjo su juo gyventi. Sužinojęs Arūnas neprieštaravo: esą šis Virginijos žingsnis pagaliau turėjo padėti tašką jųdviejų bendrame gyvenime, jau senokai virtusiame kankinančia "tąsalyne".
- Anksčiau mus sieję jausmai turbūt jau buvo išblėsę, tad man net nebuvo sunku susipažinti su sugyventinės nauju sugyventiniu, - šiek tiek ironiškai tarstelėjo Arūnas. - Nedaug trūko - gal net bičiuliais būtume tapę! Jiedu atvažiuodavo pas mus, esu ir aš lankęsis pas juos. Civilizuoto pasaulio žmonių santykiai! Aš net neprieštaravau, kad mūsų Karolina gyventų su savo mama. Reikalavau tik vieno - kad dukryte būtų rūpinamasi ir kad niekas jos neskriaustų.
Arūno priesakams nebuvo lemta virsti tikrove. Kartą, pastebėjęs, kad ant dukrelės veiduko yra panašių į sumušimą žymių, Arūnas iškvotė Virginiją, įtardamas buvus smurtą galbūt kokioje nors landynėje. Virginija paaiškino, kad mergytė susimušė sėdėdama važiuojančiame ir staiga stabtelėjusiame automobilyje. Turbūt pabūgusi, kad Arūnas nenurims, ieškodamas tiesos, ir galiausiai kreipsis į pareigūnus, Virginija pasiūlė "sandėrį": lai Karolina lieka saugiai gyventi su tėčiu ir močiute, o ji ramiai išvyksta su Gintaru, ir niekas nieko neieško.
Šitaip Arūno pastogėje vėl susirinko visa atžalų trijulė: du broliukai ir sesutė. Visus šių mažylių rūpestėlius, Arūnui esant darbe, vėl skaičiuoja ir šalina jų močiutė - Onutė Vasiliauskienė (70 m.), gyvenanti kartu.
Likimas išsprendė vyro dilemą
Birželio 25-osios pavakarę (buvo sekmadienis po Joninių) Arūnas, darbavęsis namuose, netikėtai sulaukė Virginijos sesers Ingos pagalbos šauksmo telefonu: įvykusi avarija, reikia atversti mašiną, Virginija - be gyvybės ženklų...
Kai Arūnas nuvyko į Ingos nurodytą vietą gretimame Liudvinavo miestelyje, automobilis "Ford Scorpio" tebebuvo apvirtęs. Jį vairavęs ir, kaip teigia įvykį tyrę pareigūnai, žvyrkelyje jo nesuvaldęs Gintaras, naujasis Virginijos sugyventinis, dar kvėpavo, tačiau netrukus užgeso. Po smūgių iškart mirė ir Virginija, sėdėjusi šalia ir patyrusi itin sunkią galvos traumą. Pareigūnai teigė, kad abu nelaimėlius būtų išgelbėję saugos diržai, bet jie nebuvo jais prisisegę. Gyva per šią avariją liko tik kartu važiavusi Virginijos draugė Danguolė. Iš jos Arūnas sužinojo, kad kompanija, atvykusi dviem ekipažais, poilsiavo prie ežero. Gintaro vairuojamas automobilis apsivertė tada, kai jau po maudynių vijosi anksčiau iš poilsiavietės išvažiavusią mašiną, kurioje buvo Virginijos sesuo Inga. Pareigūnai kaltino greitį ir alkoholį, Arūnas dar užsiminė ir apie sprogusią automobilio padangą, galbūt prišaukusią tragediją.
- Turėtų grubiai nuskambėti, bet aš išdrįsiu pasakyti, kad likimas išsprendė mano dilemą, - teigė Arūnas. - Aš daug metų nesiryžau atimti iš savo vaikų motinos, todėl nenutraukiau bendravimo su Virginija, atleisdavau jai visus paklydimus, nes ir pats juk nesu šventas. Galutinį sprendimą už mane priėmė lemtis. Vaikai vis tiek liko be motinos...
"Mamytę neša į dangų..."
Anot Arūno, Virginijos žūtis bene labiausiai paveikė pirmagimį sūnų Einorą. Į trečią klasę susiruošęs berniukas nuogąstauja, kad daugiau niekada mama neprisės su juo prie atversto sąsiuvinio ir nepadės rašyti, spręsti. Net ir itin reti pastaruoju metu, "pusvalandiniai" mamos vizitai Einorui giliai įstrigę: mama atnešdavusi apelsinų, saldainių, ledų... Paglostydavusi visiems galveles... Berniukas, vienintelis iš šeimos, matė mamą tragedijos išvakarėse: jiedu atsitiktinai susitikę prie kaimo kultūros namų - mama pasiteiravusi, kaip sekasi vasaroti, ir davusi du litus ledams...
Kartą Arūnui buvo nejauku klausyti, kai netrukus po laidotuvių Einoras nuoširdžiai prasitarė linkįs sau ir tėčiui... avarijos: kad tėtis išgyventų, o jis žūtų ir nukeliautų pas mamą... Vyrui kol kas nesuvokiama, kodėl gimdytojos apleistas vaikas kankinamas tokių minčių ir jausmų - motinos ilgesio, skausmo, liūdesio. Arūnas bando tai suprasti prisimindamas per televiziją matytas laidas, kai motinų ieškodavo ne tik jų primiršti, bet ir visai atstumti, kadaise palikti vaikai. Esą kraujo šauksmas - turbūt jokių paaiškinimų nereikalaujantis dalykas.
Ir Einoras, ir Rokas, anot Arūno, - tikri "lipdukai": visur bėgioja paskui, stengiasi ką nors padėti, smalsauja, nepuola iš namų, kad pasinertų į gatvės gyvenimą. Tėvas pasiryžęs auklėti juos ne "pamokslais", o kasdieniu savo gyvenimo pavyzdžiu: esą tegul mato, kaip dirbama, tegul girdi, kaip sprendžiamos problemos, tegul supranta, kad žmogus susikuria tokį gyvenimą, kokio pats nori.
Kiek daugiau rūpesčio Arūnui kelia be motinos meilės užaugsiančios Karolinos ateitis. Dukrelė irgi kiekvieną akimirką gaudo tėtį, visada laukia jo grįžtant ir per pietus, ir vakarais, glaustosi pasitikusi, vis dar pasiprašo ant rankų. "Moteriškų subtilybių" ją, kaip tikisi Arūnas, turėtų išmokyti jo mama ir kelios Karolinos tetos. Gimdytojos atminimas mažylei teliks nuotraukose ir brolių bei kitų šeimos narių pasakojimuose. Kol kas ji, kaip susigraudinusi pasakojo močiutė Onutė, gaudyte gaudo praskrendančių lėktuvų garsą, tuomet išbėga į lauką ir lydi juos akelėmis: sako, kad lėktuvas neša jos mamytę į dangų...
Gyvena dėl vaikų
- Jeigu žmogus tikrai yra žmogus, jo gyvenimo tikslas turi būti aiškus - užauginti savo vaikus ir užtikrinti jiems ateitį, - savo gyvenimo filosofiją pagarsino Arūnas. - Nei tada, kai Virginija lakstydavo iš namų, nei po jos žūties aš nė vieną akimirką nepagalvojau, kad mano vaikai turėtų pagausinti vaikų namų auklėtinių būrį. Kol esu gyvas ir sveikas, jie turi būti su manimi.
Arūnas sakė labiausiai esąs dėkingas už kasdienę pagalbą savo motinai. Senokai likusi našle, ji, trijų vaikų motina, dabar mamos meilę dalina ir Arūno mažajai trijulei. Sūnus teigė neužmirštąs paklausti, ar mama nepervargo lakstydama paskui anūkus, ar sveikai jaučiasi. Ne pagal savo metus puikiai atrodanti Onutė tikino neatliekanti jokio žygdarbio - tik vykdanti žmogaus pareigą. Močiutė pasakojo kasdien randanti laiko ir sau: tai pas kaimynę nueina, tai pas save kokią viešnią priima, tai prie knygos prisėda ar prie "muilino serialo".
- Mama visada gyveno dėl vaikų - to išmokė ir mane, - įvertino motinos pamokas Arūnas. - Buvo laikas mano klystkeliams - turi būti laikas ir sveikam protui. Iš mamos išmokau gyvenimo tiesų. Štai, kai Virginija slydo iš šeimos namų ir kaime apie tai buvo žinoma, apkalbų ir gana grubių pamokymų aš neklausiau: kodėl turėčiau auklėti suaugusį žmogų, kuris nori gyventi kitaip, ir kodėl turėčiau sau prisiimti gėdą dėl jo? Kiekvienas atsakome pats už save.
Vaikams pasišventęs Arūnas pasakojo apie savo planus, genančius tvarkytis sodyboje, remontuotis (jis pats daug ką sugeba), keistis, idant neatrodytų "atgyvena" greta jaunų, gražiai gyventi norinčių kaimynų. Vyras neaplenkė ir širdies reikalų temos: kol kas pasvajojąs tik apie draugę - žmonų jis baidosi dar nuo pirmosios santuokos. Ir apskritai mažai tikįs, kad jis, trijų vaikų tėvas, gali patraukti doros moters dėmesį gyvenimui "iki grabo lentos".
- Vienišas tėvas - joks gyvenimo stebuklas, - dėstė Arūnas. - Argi tik moterys, likusios vienos su vaikais, pajėgios neprapulti po didžiule rūpesčių ir atsakomybės našta? Sakykite, kaip galima spjauti į vaikus ir žiūrėti tik savęs, kai nė ketverių metukų neturinti mažylė susirango tau ant kelių, apsiveja rankomis apie kaklą, stipriai prisiglaudžia ir švepluodama kartoja: "Aš šuvalgyšiu tave iš meilėš..."?
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Arūno moteris jam paliko gausią šeimą
- Žuvusios Virginijos vaikai - tėčio ir močiutės rūpestis
