Motinos išpažintis: sūnaus nepavyko atkalbėti
Irena ZUBRICKIENĖ
Liepos 25-ąją savo noru iš gyvenimo pasitraukusio marijampoliečio Stanislovo Riabčiuko (52 m.), kuris pastaruoju metu žiniasklaidoje buvo minimas kaip "skandalingai išgarsėjęs nudegintų dvynių tėvų advokatas", motina - ne vien Kalvarijos mieste (Marijampolės apskr.) žinoma būrėja. Gedinti moteris teigia, kad kortos jai jau keletą mėnesių rodė greitai būsiant šią didžiulę šeimos tragediją, o prieš septynerius metus viena nepažįstama senutė jai taip pat išbūrusi vyriausiojo sūnaus laidotuves...
Laimėjimas ir pralaimėjimas - greta
"Akistata" ne kartą rašė apie tai, kad 2001-ųjų gruodžio 31-ąją Marijampolės ligoninėje dėl medikų aplaidumo buvo nudeginti marijampoliečių Vilmos ir Gintauto Zdanių naujagimiai dvyniai. Laimei, berniukai išgyveno. Jų tėvai šios nelaimės nenuleido tylomis - kreipėsi į prokuratūrą. Po netrumpo tyrimo dviem kaltomis pripažintoms medikėms buvo paskirtos teismo bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Po to Zdaniai, padedami advokatų, kelių pakopų teismuose pasiekė, kad jiems būtų priteista pusės milijono litų neturtinės žalos kompensacija.
Vienas iš Zdanių interesus gynusių advokatų, siekiant pergalės teismuose, buvo Stanislovas Riabčiukas, paties G. Zdanio teigimu, per ilgą teismų maratoną tapęs artimu jo bičiuliu. Pernykštę vasarą G. Zdanys paviešino savo naują rūpestį: esą advokatas S. Riabčiukas ir jo sūnus Andrius Riabčiukas (25 m.), advokato padėjėjas, pasisavino pusę iš Marijampolės ligoninės pervestos kompensacijos - ketvirtį milijono litų.
Advokatai Riabčiukai kategoriškai neigė Zdanių kaltinimus. Skandalą pradėjo tirti Marijampolės rajono apylinkės prokuratūra. Šiuo metu šis tyrimas dėl įtariamo sukčiavimo jau beveik baigtas. Į minėtą prokuratūrą kreipėsi dar penki asmenys, kurie pasiskundė buvę panašiai apmulkinti advokato S. Riabčiuko.
Lietuvos advokatų garbės teismas nelaukė, kol paaiškės tikroji tiesa tėvo ir sūnaus Riabčiukų atžvilgiu, ir šių metų vasario pabaigoje iš S. ir A. Riabčiukų atėmė teisę verstis advokato praktika. Birželio pabaigoje tą patį patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas, į kurį skųsdamiesi kreipėsi abu jau buvę advokatai.
- Taip buvo padėtas taškas, mūsų sūnui pelnęs bedarbio, nesąžiningo žmogaus, padariusio gėdą visam advokatų klanui, vardą, - liūdnai apibendrino Stanislovo tėvas Nikolajus Riabčiukas (77 m.). - Jo, kaip advokato, laimėjimas Zdanių naudai akimirksniu nublanko - baigėsi pralaimėjimu.
Nebenorėjo gyventi
Likęs be darbo S. Riabčiukas, jo motinos Eugenijos Riabčiukienės (75 m.) žodžiais, užsidarė Kalvarijoje turimame bute. Daugiausia laiko čia jis praleisdavo vienas, nes sugyventinė Rūta, prieš keletą metų tapusi jo širdies drauge (tai - vadinamojo tarnybinio romano pasekmė), kartu negyvendavo mėnesiais, bute apsilankydavo tik retkarčiais, o pati su pusantrų metų dukrele buvo įsikūrusi pas savo artimuosius. Anot E. Riabčiukienės, tai labai slėgė jos sūnų, ir norėjusį, ir atkakliai siekusį gyventi kartu su Rūta ir mergyte.
Stanislovas neretai apsilankydavo pas netoliese gyvenančius savo tėvus. Bene tris pastaruosius mėnesius, motinos nuomone, jis buvo apimtas gilios depresijos. Artimieji įkalbinėjo Stanislovą kreiptis į medikus, buvo kelis kartus patys nuvežę pas gydytojus, tačiau Stanislovas į tai žiūrėjo atsainiai. Jo motina įsitikinusi, kad sūnus norėjo, jog jo sveikata rūpintųsi tik Rūta - tuomet esą būtų paklusęs. Be to, kaip užsiminė E. Riabčiukienė, "apjuodintas" sūnus nenorėjo dažnesnių vizitų pas medikus, kad nebūtų paskelbta, jog "susikompromitavęs advokatas dangstosi ligomis".
- Jis save ramino alkoholiu, - neslėpė E. Riabčiukienė. - Tėvas už tai labai jį bardavo - kildavo konfliktai. Galbūt todėl sūnus pradėjo retinti pasimatymus su mumis. Prašiau, kad pareitų gyventi pas mus - čia daug vietos, tilptume visi, bet tėvas Stanislovui vis užmesdavo, kad išsirinko "auksinę", tai tegul su ja ir gyvena. Kartą, kai abu sėdėjome kieme prie akmens, sūnus man prasitarė, kad nebenori gyventi - nori mirti. Aš draudžiau jam taip kalbėti, raminau.
Matydama tylos siena atsitvėrusį ir degraduojantį sūnų, Eugenija tuos tris mėnesius kiekvieną rytą mesdavo kortas sūnaus adresu ir smalsaudavo, ką jos rodo. Anot moters, nebuvo nė vieno karto, kad neiškristų "kryžius" - esą ašaras, nelaimes, mirtį pranašaujanti korta.
Į kortas numodavo ranka
Eugenija Riabčiukienė - šeimininkauti žmonių susibūrimuose (laidotuvėse, vestuvėse, kitaprogėse puotose) mėgdavusi, tvarkingą sodybą išpuoselėjusi, maloniai bendraujanti pensininkė. Nuo aštuonerių metų ji buvo išmokyta pažinti kortas, aiškintis jų reikšmes. Būrėjos "stažą" moteris skaičiuoja jau šešiomis dešimtimis metų. Anksčiau sutuoktiniai Riabčiukai gyveno Marijampolėje - į išgarsėjusios būrėjos namus žmonės dažnai rasdavo kelią. Tokios pačios smalsuolių eilutės susidarydavo ir prieš šešerius metus seniesiems Riabčiukams persikrausčius į Kalvariją.
- Buriu kortomis apie ateitį, pasakau apie praeitį, galiu spėti iš rankos, akių, iš nuotraukos, - sakė Eugenija. - Patys girdėjote, kad mane žmonės vertina ir vis kitiems rekomenduoja. Labai dažnai sutaikau šeimas, gerinu besiskiriančius sutuoktinius, o savo sūnui padėti, pasirodo, negalėjau...
Anot motinos, Stanislovas visą laiką "kreivai žiūrėjo" į gimdytojos mįslingąsias galias ir niekada nėra prašęs nors juokais pasmalsauti, ką jam rodo kortos. Sūnus sakydavo, kad jokios būrėjos nelemia žmogaus gyvenimo - kiekvienas jį pats sau susikuria ir "nusivairuoja". Stanislovas tik ranka numodavo į motinos rūpestį, kad jo atžvilgiu "kasdien krenta tik kryžiai". Motina ne kartą buvo sakiusi Stanislovui, kad kortos pranašauja jam greitą mirtį, tačiau sūnus nekreipdavo dėmesio. Anot Eugenijos, nesukluso sūnus ir tada, kai įsitikino, kad jam neskyla bendras gyvenimas su naująja drauge Rūta, apie kurį motina, remdamasi kortomis, buvo kelis kartus pasakiusi jų pažinties pradžioje.
- Galite netikėti, tačiau kortos - patikimas reikalas, jeigu jis deramose rankose, - teigė Eugenija. - Pati sau aš sūnaus netekties neišsibūriau, nes sau kortų keltis negaliu, tačiau prieš septynerius metus pas mus užėjo tokia senutė, prašydama kuo nors paremti. Pamačiusi ant stalo kortas, nepažįstamoji neprašyta kaipmat griebėsi kelių ir iškart išdėstė, kad esu keturių vaikų mama, neturėsianti laimės būti jų visų palaidota - esą pati laidosiu vyriausiąjį. Tada nenorėjau tikėti nepažįstamąja, bet dabar žinau, kad ji sakė teisybę.
Buvo šeimos pasididžiavimas
Eugenija ir Nikolajus Riabčiukai - trijų sūnų ir vienos dukters tėvai. (Vieną vaikelį iš kadaise gimusių savo dvynių berniukų poros sutuoktiniai palaidojo dar jo kūdikystėje.) Motina didžiuodamasi pratarė, kad Stanislovas buvo gabiausias ir daugiausia pasiekęs vaikas iš visų keturių šeimos atžalų. Abiejų tėvų prisiminimuose pirmagimis Stanislovas - anksti (nuo devynių mėnesių) kalbėti ir vaikščioti pradėjęs guvus vaikas. Jo vaikystė ir jaunystė nekėlė gimdytojams jokių problemų. Tėvo teigimu, iki trisdešimties metų Stanislovas nerūkė ir negėrė.
Atlikęs karinę tarnybą, jis įsikūrė Jiezne (Prienų r.) ir dirbo karinio parengimo mokytoju. Ten įsimylėjo mokyklos direktoriaus pavaduotoją ir su ja sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Andriaus. Stanislovo santuoka su pedagoge buvo vienintelė, ir jo tėvai iki šiol pripažįsta tik vienintelę marčią, su Stanislovu draugiškai bendravusią net ir po to, kai jųdviejų keliai išsiskyrė.
Vėliau Stanislovas susidomėjo teise ir pradėjo ją studijuoti. Dirbo Mažeikių, Radviliškio prokuratūrose, kol galiausiai nutarė verstis advokato praktika - dirbo Birštone, Marijampolėje. Tėvai įsitikinę, kad sūnus buvo geras teisininkas, nes jo kontoroje visada būriuodavosi teisinės pagalbos ieškančių žmonių eilės. (Ne vienas S. Riabčiuko kolega "Akistatai" patvirtino, kad jis iš tiesų buvo gabus advokatas, tik pastaruoju metu bėdų prišaukdavo jo polinkis į alkoholį. Savo "kainą" įgavo ir vienas po kito kilę skandalai.)
- Netiesa, kad aš, būrėja, savo klientus, turėdavusius problemų dėl skyrybų ar dėl įvairių apkaltinimų, siųsdavau kreiptis į mano sūnų, advokatą, šitaip surasdama jam klientūros, - įsiskaudinusi paneigė prieš metus respublikinėje spaudoje pasirodžiusius teiginius E. Riabčiukienė. - Turbūt tik ant vienos rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti žmones, kurie, tikėdamiesi mano, kaip būrėjos, paslaugų, žinodavo, kad mano sūnus - advokatas. Aš didžiuojuosi - jis buvo geras advokatas. Tai įrodė jo laidotuvės - su Stanislovu buvo atsisveikinta kaip su garbingu žmogum. Žinokit, kad gyvenime ne viskas yra mėšlas, kas tuo dvoku tepamas.
Kaltės paieškos - tik likime
Liepos 25-osios rytas, kai Stanislovo sugyventinė Rūta atvyko į senųjų Riabčiukų namus pranešti, kad Stanislovas aptiktas pasikoręs savo namuose, neišnykstančiu randu įsirėžė į nelaimėlio tėvų širdis. Tą rytą E. Riabčiukienė, pusantros savaitės nemačiusi sūnaus ir negirdėjusi net jo balso, nes kaskart skambinant sūnus tėvams neatsiliepdavo, jau buvo susiruošusi aplankyti sūnų jo bute. Prigamino valgyti ir jau rengėsi su savo vyru važiuoti. Žinojo, kad vienas likęs Stanislovas - savo bėdų ir slogių minčių įkaitas, kankinys. Sunkiai vaikštančios motinos (kamuoja klubų sąnariai) ir ligoto tėvo planuota kelionė, sudrumsta tragiškos žinios, neįvyko...
Paklausta, ką labiausiai kaltina dėl tokio Stanislovo likimo, gedinti motina ilgokai tylėjo, tarsi spręstų, ar į galvą lendančios mintys turi teisę būti pagarsintos, tarsi rikiuotų aibę lemtingų priežasčių, tarsi rinktų tinkamesnius žodžius. Žvilgsniu, nukreiptu į lubas, teatsakė ir Stanislovo tėvas, savo darbinguosius gyvenimo metus praleidęs kaip tuometinis milicijos įgaliotinis ir kolonijos darbuotojas. Po tylos pauzės E. Riabčiukienė prakalbo:
- Dvynukų tėvų Zdanių, su kuriais bendraudamas sūnus tapo skandalų herojumi, kaltinti tikrai negalime, nes nežinome tikrosios tiesos. Aš linkusi tikėti, kad sūnus nepasisavino tų pinigų, nes jis mane taip tikino, siūlėsi prisiekti. Anūkas Andrius dar ir per tėvo laidotuves mane, močiutę, ramino, kad Stanislovas numirė būdamas nekaltai apkaltintas ir kad viskas baigsis gerai. Bet jam ta byla dar nebaigta - gali tekti atsakyti už du. Gal labiau kaltinčiau nenusisekusį Stanislovo gyvenimą su Rūta, bet irgi negaliu - jis pats už jį buvo atsakingas, pats kūrėsi. Tik labai jau skaudžiai išgyveno, kad tas gyvenimas nesilipdo, neskyla. Jeigu Rūta būtų kasdien buvusi prie Stanislovo, nelaimės turbūt būtų išvengta. O jai buvo mieliau gyventi pas tėvus. Sūnus turbūt jau buvo viską suplanavęs, apsisprendęs, nes neprisileido mūsų pagalbos, daugiau tik tylėdavo ir dūsaudavo. Jo "vaistas" alkoholis irgi padarė savo. Taigi nieko kito negaliu kaltinti - taip turbūt norėjo pats likimas, toks gyvenimas sūnui buvo skirtas...
"Karstas ėjos iš paskos"...
S. Riabčiuko tėvams nebuvo paslaptis ir paties sūnaus sukeltos pastarųjų mėnesių problemos su Kalvarijos eismo priežiūros poskyriu. Balandžio 1 dieną buvęs advokatas buvo sulaikytas neblaivus (lengvas girtumo laipsnis) vairuojantis automobilį ir netrukus nubaustas 1 000 litų bauda. Prieš kelias dienas iki S. Riabčiuko mirties jam buvo paskirta dar viena bauda - 3 600 litų - už tai, kad prieš kelias savaites jis tuo pačiu automobiliu sukėlė avariją ir pasišalino iš įvykio vietos. Stanislovo motinos teigimu, tą avariją sūnus padarė po rimto barnio su savo drauge Rūta, kurią tuokart tikėjosi gražiuoju parsikalbinti į namus.
- Stanislovas norėjo ramių, tvarkingų šeimos namų, bet jam tai nebuvo lemta, nes, kaip rodė ir kortos, karstas ėjo jam iš paskos, - beviltiškai pratarė Eugenija Riabčiukienė. - Sūnų garsinę skandalai mus skandino ašarose, o dabar jo netektis jau ir visai baigia numarinti. Jis vis sakydavo, kad padės mums gyventi senatvėje, nukaršins, neturėsime rūpesčių, o išėjo kitaip. Ir vis tiek jis man buvo geriausias vaikas - dėmesingas, labai švelnus ir atidus, visada dėkingas, rūpestingas. Visoms mamoms linkėčiau tokių sūnų! Dabar kartais matau jį sapnuose - tokių naktų labai laukiu.
