Nors pro ašaras, bet laimingos
Irena ZUBRICKIENĖ
- Planuok neplanavęs, svajok nesvajojęs, o likimas patvarko taip, kad visi planai ir visos svajonės sugriūva per vieną dieną, - gyvenimo tiesas dėstė Kalvarijos (Marijampolės apskr.) gyventoja Elvyra Šnipkuvienė (54 m.). - Užauginau dukras ir svajojau apie ramią senatvę, kai sumažėja rūpesčių, o anūkai dovanoja tik džiaugsmus ir smagiomis pasimatymų akimirkomis nubaido ligas. Deja, turiu užmiršti esanti močiutė - staiga našlaite likusiai anūkutei Laurai privalau būti mama. Yra tokia moterų kategorija - iš jų tarsi atimtos teisės būti močiutėmis.
Klystkeliais - nuo paauglystės
Tris dukteris užauginusi Elvyra Šnipkuvienė vieną jų - Neringą Zelekonytę (26 m.), viduriniąją, - neseniai palaidojo. Moteriai nejauku pasakoti, kad Neringa mirė nuo kepenų cirozės, nes ši diagnozė dažniausiai išduoda žmogaus gyvenimo būdą - kad ilgai piktnaudžiauta alkoholiu. Netekusi dukters dabar motina kiekvieną dieną mintyse ieško atsakymo, kodėl jos Neringa buvo kitokia. Juk kitoms dviem savo dukroms, kurias augino ir auklėjo vienodai, moteris priekaištų neturi.
Problemomis Neringa šeimą užvertė dar tada, kai tebuvo keturiolikos. Ji bodėjosi mokslais, ieškojo gatvės draugų, išgėrinėdavo. Motinos prašymų atsitokėti, nedaryti gėdos ir galų gale kurtis dorą gyvenimą Neringa tarsi negirdėjo. Būdama 21-erių ji susilaukė mergautinės dukrytės Lauros. Kadangi mažylė gimė neišnešiota, silpna, ją ilgiau nei kitus naujagimius globojo medikai. Tai visiškai atpalaidavo Neringą nuo motinystės rūpesčių - ji gėrė ir valkatavo kaip ir anksčiau.
Mažąją anūkėlę ligoninėje dažniau aplankydavo tik jos seneliai. Anot Elvyros, keturiolika metų vyresnis ir ne pačios geriausios sveikatos jos vyras Bronius (Neringai - patėvis), baiminęsis triukšmo ir bemiegių naktų, nenorėjo, kad Laura toliau augtų senelių bute. Laura, nesulaukusi gimdytojos dėmesio, buvo išvežta į Alytaus kūdikių namus. Mergytės seneliai vylėsi, kad laikinai - kol Neringa "pareis į protą".
Vaikas - ne daiktas
Kol seneliai lankydavo anūkėlę Alytuje, Marijampolėje įsikūrusios Neringos gyvenime atsirado toks Romas. Rimtas, kur kas vyresnis, vaikų neturintis vyras. Tikėdamasis, kad jo įsimylėtą moterį prie namų pririš tik vaikelis, Romas įkalbėjo Neringą atsiimti dukrelę iš kūdikių namų. Tuomet mergytė buvo jau pusantrų metukų.
Meilė dukrelei ir kasdieninis rūpestis ja Neringos nepakeitė - vos tik ji paragaudavo alkoholio, vėl prabusdavo gatvės ir kompanijų trauka. Diena po dienos, ir mažoji Laura atsidūrė savo senelių namuose. Jau ne kaip viešnia, o kaip nuolatinė gyventoja. Nors lengva nebuvo, tačiau, anot E. Šnipkuvienės, vaikas - ne daiktas, todėl negalima jo mėtyti iš vienos vietos į kitą.
Antroji motinystė - gyvenimo variklis
Šiandien Laurai - penkeri. Guvi ir simpatiška mergaitė savo močiutę E. Šnipkuvienę jau seniai vadina mama. Laura žino, kad buvo ir "mamytė Neringa", kurios portretas dabar perrištas gedulo kaspinu. Dukterį palaidojusi Elvyra sako kartu palaidojusi ir visą laiką puoselėtas svajas, esą anūkėlei Laurai motiną atstoja tik laikinai. Dabar moteris rimtai sunerimusi dėl savo sveikatos ir jėgų, nes turi tikslą anūkėlę užauginti nors iki pilnametystės. Elvyra, prieš porą metų palaidojusi vyrą Bronių, o dabar - ir dukterį Neringą, šiandien nebeįsivaizduoja gyvenimo be Lauros. Prieš keletą metų netikėtai atleista iš įmonės, kurioje dirbo beveik 30 metų, Elvyra, pačios teigimu, pradėjo nykti vien nuo minties, kad yra niekam nebereikalinga: naujam darbui - per sena, o pensijai - per jauna. Nuo tokių į depresiją vedusių minčių moterį išgelbėjo kasdieninis globojamos anūkės Lauros krykštavimas. Dabar - dar ir būtinybė mažylei atstoti kartu ir motiną, ir tėvą. Beje, Laura niekada nesužinos, kas yra biologinis jos tėvas, nes Neringa šią savo paslaptį nusinešė į kapus.
Medikų klaida buvo lemtinga
Gyvenimo šviesa močiutės rūpestį ir globą galėtų pavadinti ir mažoji marijampolietė Vaineta Verbanovaitė (5 m.). Galėtų, jeigu mokėtų tai pasakyti. Cerebrinio (smegenų) paralyžiaus suvaržyta penkiametė yra kamuojama nevalingų judesių, nekalba, nevaikšto, pati nepasiima jai parūpusių daiktų - yra nesavarankiška. Vaineta, turinti abu tėvus, taip pat auga savo senelių namuose. Rūpestingiausia ir mieliausia didžiaakės anūkės globėja - močiutė Roma Verbanova (50 m.).
- Nežinau, kokiais burtais čia buvo lemta, bet mus lydėjo lemtingos gydytojų klaidos, - sakė R. Verbanova. - Mano pačios pirmagimė dukrelė, nesulaukusi nė metukų, mirė dėl medikų padarytų klaidų. Šiandien jai būtų 30 metų. Tada nebuvo mados kaltinti medikus teismuose. Paskui vienas po kito gimė trys mano sūnūs - gedėti nebuvo kada. Kai sūnaus Anatolijaus žmona pagimdė jųdviejų pirmagimę Vainetą, juos ištiko mano likimas - Vaineta yra daktarų labdara. Taip vadinu negailestingas medikų darbo klaidas - mažylė yra invalidė po gimdymo traumos. Kaltųjų neviešinom ir teismų neorganizavom - rūpėjo, kaip pagelbėti kūdikiui, gavusiam ligą visam gyvenimui. Juk teismai sveikatos nesugrąžins.
Sunkiai į pasaulį atėjusios naujagimės gyvybė tik ruseno. Medikai neslėpė, kad jos likimas paaiškės po trijų parų: jeigu jas išgyvens, tai gyvens ir toliau, bet bus invalidė. Vaineta išgyveno. Mėnesį praleidusi klinikose mažylė buvo parvežta į namus. Ne paslaptis - namiškius buvo ištikęs šokas: ir dėl laukto kūdikio neaiškios ateities, ir dėl pačių, suabejojusių, ar sugebės Vainetą auginti, jai padėti.
Mergytė, piešianti koja
Nuo trejų metukų Vaineta pradėjo lankyti vaikų darželį "Žiburėlis", kuriame prižiūrimi neįgalūs vaikučiai. Mergytės nuolatine palydove tapo močiutė, nes mama tuo metu jau augino ką tik gimusius dvynukus, kuriems taip pat buvo reikalingas didelis dėmesys, o neseniai dar susilaukė ir ketvirtojo vaikelio. Iš pradžių kasdieninės Vainetos kelionės į darželį ir atgal buvo labai varginančios - invalido vežimėlyje. Vėliau ligoniukus pradėjo vežioti specialus autobusiukas. Dabar Vainetos kelionėse bene vienintelė problema - nešioti ją ir vežimėlį daugiabučio namo laiptais.
Parvesta iš darželio Vaineta nemažai laiko praleidžia pasodinta ant lovos. Čia - maloniausia jos gyvenimo erdvė. Nors rankyčių nevaldanti mergaitė jomis gali tik pasiremti, į pagalbą Vainetos norams ateina... kojytės. Kojų pirštais mergaitė sugriebia šakutę ir, pasismeigusi kokį kąsnelį, kojytę pakelia prie burnytės. Rankos šiame "darbe" nedalyvauja. Sunkiau pačiai koja valdyti šaukštą, nes maisto gabalėliai iš jo iškrenta taip ir nepasiekę burnos. Kojų pirštais Vaineta varto knygutes, spaudžia muzikinių žaislų klavišus, dėlioja įvairias figūrėles, šukuojasi ir netgi piešia, tarpupirštyje tvirtai suspaudusi rašiklį ar pieštuką! Tai mergytė daro kairiąja kojele, nes dešinioji ne tokia ištreniruota ir dažniau atlieka tik atramos ar stūmoklio funkciją. Piešia ir rašo Vaineta ant specialios lentelės, kurią pripildžiusi pati ir nutrina. Mergaitė visuomet labai laukia įvertinimo - akimis gaudo pašnekovą tol, kol išgirsta pagiriantį žodį. Už tai Vaineta atsidėkoja nuoširdžia vaiko šypsena. Kai mergytei pabosta lovos "aikštelė", ji perkeliama ant grindų - šliaužiodama Vaineta gali pati pasiekti kiekvieną namų kampelį. Tiesa, šliaužiojant, karstantis būna ir nesėkmių - "skrydžių" žemyn, kraujosruvų.
Ar Vaineta turi galimybę kada nors vaikščioti? Romos Verbanovos teigimu, matyti anūkę einančią be niekieno pagalbos, nors ir krypuojančią ar raišuojančią, ir yra pagrindinis jos gyvenimo tikslas. Moteris žino, kad cerebriniu paralyžiumi sergančius vaikų judesius bei psichiką reikia ilgai ir intensyviai lavinti. Tik didelės padedančiųjų pastangos ir kantrybė gali padėti tokiam ligoniui. Savo dabartį ir ateitį Vainetai pašventusi Roma viliasi, kad paaugusiai anūkei nebereikės nešiočių pagalbos.
Roma neslėpė, kad namuose būna ir ašarų - nevilties, liūdesio ašarų, jog tas gražus stebuklas pasmerktas gyventi kitaip. Liūdniausias etapas - dar ateityje, kai mergaitė pradės suvokti esanti kitokia ir dėl to išgyvens, kankinsis. Močiutė pasiryžusi kartu su anūkėle įveikti depresijas, jeigu tik pačiai leis sveikata. Neįgaliųjų pensionatai Vainetai, atrodo, negresia.
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- E. Šnipkuvienė anūkei Laurai tapo mama, tarsi išpirkdama dukters kaltę
- R. Verbanova savo neįgalią anūkę laiko didžiausiu savo turtu (ant sienos - Vainetos tėvo pieštas dukters portretas)
- Rankučių nevaldanti Vaineta darbuojasi kojytėmis
