Kelias pas prarastus sūnus - devyneri klystkelių ir kančios metai
Skurdas kartu su motina mielesnis už šiltus valdiškus namus
Gyvenimo liūnas nepaskandino motinos širdies
Irena ZUBRICKIENĖ (Irena LAKAVIČIŪTĖ)
Kai prieš pusantrų metų Jūratė Jonaitienė (37 m.), atokaus Kybartų kaimelio (Vilkaviškio raj.) gyventoja, pradėjo mindžioti Kybartų seniūnijos ir Vilkaviškio vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) slenksčius, teiraudamasi apie galimybes surasti ir susigrąžinti bene prieš dešimtmetį pačios prarastus du vaikus, valdininkai netikėjo laiminga Jūratės istorijos pabaiga. Maža kiek vaikus išbarsčiusių ir gyvenimo purve klajojusių motinų susigriebia atgailauti ir žadėti - beveik visos jos po kokio mėnesio ar pusmečio vėl nusuka pirmu pasitaikiusiu klystkeliu, neatsispyrusios praeities liūno traukai. Todėl valdininkai neskuba kartą rimtai suklupusioms motinoms grąžinti jų vaikus kaip laikinai kitur buvusius padėtus daiktus. Jūratė Jonaitienė šiuo atžvilgiu - savotiška išimtis.
Geri norai ir iliuzijos
Panūdusi susigrąžinti sūnelius Jūratė savo gyvenimą tarsi būtų pakišusi po padidinamuoju stiklu. Ypač po to, kai beveik tomis pačiomis dienomis Vilkaviškio VTAS darbuotojos ir garsios televizijos laidos "Atleisk" žurnalistai jai pranešė, kad pagaliau pavyko surasti vaikų namus, kuriuose gyvena Jūratės sūnūs. Tuomet moters mintis užvaldė vienintelė svajonė - kuo greičiau apkabinti savo berniukus ir parsigabenti juos į savo namus. Tačiau Jūratė tuojau suprato, kad "pamesti" vaikus buvo kur kas lengviau nei juos vėl susigrąžinti - vis dėlto praėjo ne vieneri metai. Kankino dvejonės, ar paaugliai sūnūs norės ją matyti, ar pažins, ar atleis už praeities klaidas, ar norės bendrauti. Kai televizijos studijoje praėjusių metų pabaigoje moters dvejonės buvo išsklaidytos, ji ir sau, ir berniukams pažadėjo, kad visi trys netrukus bus drauge ne tik per trumpučius pasimatymus. Tuomet Jūratė dar nežinojo, kokia kaina tai pasiekiama. Net kelių tarnybų darbuotojams teko aiškinti ir įrodinėti, kur, kada, su kuo, kaip ir kodėl Jūratė gyveno. Jos vyro Ginto motinos trobelėje, kur gyvena abu sutuoktiniai, pradėjo lankytis pareigūnai ir apibėrė aibe įpareigojimų. Esą jeigu nori, kad nepaslepiamu skurdu kvėpuojančioje pastogėje apsigyventų berniukai, būtina pasiremontuoti patalpą, susitvarkyti kiemą, prisipirkti malkų, dirvonuojančią žemę paversti gausų derlių nešančiu daržu, tvartą užpildyti bent jau paukščiais. Įvykdyti viską ir tuoj pat skurdžiai gyvenantiems bedarbiams sutuoktiniams buvo tas pats, kaip populiarių pasakų herojams sėkmingai įveikti ugnį, vandenį ir varines triūbas. Moteris baiminosi, kad, kuriant jaukesnius namus, vyresnysis sūnus Egidijus, kuriam jau trylika metų, ir pilnametystės gali sulaukti valdiškuose namuose.
- Kai, itin dažnai bendraudami, geriau pažinome Jūratę ir Gintą, ankstesnius reikalavimus truputį pamažinome, nes matėme, kaip noriai jiedu puolė kuoptis, - neslėpė Kybartų seniūnijos socialinės darbuotojos. - Tačiau juk ne viskas taip greitai pasiduoda vien geriems norams ir pastangoms. Pagaliau ir supratimas ne visų vienodas. Štai optimizmo nestokojantys Jonaičiai, laukdami vaikų, pirmiausia įsigijo ožį. Nusistebėjome - kodėl ne ožką, kuri nors pienu maitintų berniukus? Jūratė švelniai tada paaiškino: vaikams, kad turėtų kuo džiaugtis. Rodės, kad motina šitaip ketina tarsi sugrąžinti savo berniukams tai, ko nedavė tada, kai mažylius buvo apleidusi. Ne vien Jūratės, bet ir vaikams svetimo jos vyro geri norai ir iliuzijos, kad visko bus, tik ne iš karto, tarsi pavergė mus. Abudu tuoj susirūpino įvairiais reikiamais dokumentais, Jūratė įsiregistravo Darbo biržoje, o Kauno miesto, iš kur Jūratė atvyko į mūsų kraštą, apylinkės teismas savo sprendimu sugrąžino jai dar 1992 metais atimtas motinystės teises. Tai labai retas atvejis mūsų darbo praktikoje.
Gyvenimo liūnas - praeities etapas?
Po kaulelį narstyti savo praeitį, kurioje, Jūratės teigimu, būta "tik apie porą tragiškai juodų metų", moteris nelinkusi. Tačiau žino, kad tilto į praeitį, kuriuo būtų galima sugrįžti į tą patį tašką ir vėl pareiti tuo keliu, tik jau nesuklupus, nėra. Taigi Kaune praleistų juodųjų metų neišbrauksi - juos tegali užmiršti. Tačiau sūnums Jūratė vis dėlto atliko savo gyvenimo išpažintį. Ir septintokas Egidijus, ir vienuolikametis penktokas Arnoldas žino, kad jų motina palūžo po to, kai per aštuonis tų pačių metų mėnesius palaidojo ir motiną, ir vyrą - Arnoldo tėtį. Dviejų artimų žmonių netektys tarsi būtų atkrapščiusios prieš porą metų išgyventą skausmą, po nelaimingos meilės privalėjus susitaikyti su vienišos motinos dalia, kai ant rankų virkavo mergautinis pirmagimis. Bėda po bėdos, ir Jūratę apniko mintys, kad jai gyvenime neskirta būti laimingai. "Laimės kompensacijos" ji pradėjo ieškoti tokių pat gyvenimo nuskriaustų bendraminčių kompanijose. Čia visas dėmesys buvo koncentruojamas į sielos žaizdas "gydantį" alkoholį. Tuomet nerūpėdavo namuose be priežiūros palikti išalkę ir įsiverkę mažyliai. Jūratė bene kiekvieną rytą prižadėdavo sau "susiimti", tačiau širdgėla buvo tokia nepakeliama, kad vėl puldavo blaškytis, ieškodama sugėrovų.
- Kiek žinau, dabar slystelėjusias motinas lanko, bara, auklėja įvairios organizacijos, perspėja, kas jų laukia, jeigu vaikai neprižiūrėti, ir tai trunka ne vieną mėnesį. O mano berniukus paėmė labai greitai ir staiga, - ramiai, nieko nenorėdama apkaltinti, tačiau su nuoskauda sakė Jūratė. - Egidijus tada buvo tik trečiuosius bebaigiantis, o Arnoldas - vos devynių mėnesių. Aš iš karto susižinojau, kur jie apgyvendinti, dažnai lankydavau, ilgėdavausi jų, tačiau tą ilgesį, draugų padedama, vėl numarindavau kompanijose. Po kurio laiko apsilankiusi kūdikių namuose išgirdau, kad mano sūneliai perkelti į vaikų namus. Į kokius - niekas nesiskubino man pasakyti. Kūdikių namuose mane siuntė į Vaikų teisių tarnybą, o šioji - vėl į kūdikių namus. Supratau tapusi "liūno moterimi", neverta pasitikėti ar juo labiau gerbti. Niekas nenorėjo man padėti. Buvo slegiančiai skaudu.
Naujo gyvenimo ramstis - vyras Gintas
Šiandien Jūratė mano, kad tuokart, kai buvo siuntinėjama nuo vieno valdininko pas kitą ir tikėdavo jų pažadais "išsiaiškinti ir pranešti", reikėjo ne mandagiai ir nuolankiai būti, o kasdien kaip liūtei draskytis dėl iš jos akiračio pradingusių vaikų. Viliantis sulaukti gerų žinių, bene dveji metai praėjo. Laimei, labai laiku Jūratės gyvenime pasipainiojo kybartiškis Gintas Jonaitis. Trečią dešimtį įpusėjęs itin simpatiškas viengungis, jau "ne piemuo", tapo artimiausias Jūratės žmogus. Jam, kaip draugui, moteris iš karto pasipasakojo apie savo praeitį, kad nebūtų pasmerkta vėliau, kai yla iš maišo pati išlįs. Gintui tai nebuvo joks trukdis. Atvirkščiai - pamiltai moteriai jis pasišovė padėti. Tačiau vos jis praverdavo kokios įstaigos duris, visur būdavo tarsi nuplikomas vienintelio nurodymo - nesikišti ne į savo reikalus. Nesibaigiančias kasdienybės negandas įsimylėjėliai apvainikavo vedybomis. Jau penkeri metai sutuoktiniai glaudžiasi senutės Ginto motinos varganoje trobelėje kartu su ja. Gimtasis Kaunas, kuriame lūžo Jūratės jaunystė, seniai jos nebetraukia - nebent parymoti prie motinos ir pirmojo vyro kapų.
Gintas sugebėjo praskaidrinti Jūratės gyvenimą, tačiau nė nesistengė ištrinti savo žmonos svajonės susirasti ir susigrąžinti sūnus. Pernai pagaliau tapo žinoma, kad jie gyvena Kaune, katalikiškuose "Vaiko tėviškės namuose". Pirmasis motinos ir šiltai ją priėmusių berniukų pasimatymas įvyko televizijos studijoje. Po to pradėjo skrieti laiškai į Kybartų kaimą, adresuoti "Tėveliui ir mamytei". Nesiliovė Jūratės ir Ginto kelionės pas berniukus, per kurias, Jūratės teigimu, ji savo vaikams negalėdavo tiksliai atsakyti tik į vieną klausimą - kada visi būsią kartu (reikėjo laukti, kol tai nustatys valdininkai). Dienomis tarp pasimatymų Jūratė nuolat skambindavo savo sūnums - sako, net po 90 litų per mėnesį prakalbėdavusi. Šventes ir atostogas broliukai skubėdavo praleisti Kybartuose. Skurdi naujoji aplinka jaunųjų kauniečių neatbaidė nuo motinos ir tėčiu savaime pradėto vadinti Ginto. Prireikė gero pusmečio, kol Egidijus ir Arnoldas pagaliau peržengė namų slenkstį, žinodami, kad atvyko čia gyventi, o ne pasisvečiuoti.
Vargana, bet laiminga šeima
Ar dabar Jūratė laiminga? Ar laimingi jos vaikai, šiltus ir švarius, viskuo aprūpintus vaikų namus palikę dėl pastebimai skurdesnio gyvenimo, bet su tikrąja motina, staiga atsiradusia po šitiek metų? Kai, nieko iš anksto nepranešę, radome juos abu, paaugusius vyrukus, iš šonų apgulusius paaugliško sudėjimo motiną, su kuria visi trys, pavakare įsitaisę ant lovos, narpliojo mokyklines užduotis, atsakymas tapo aiškus ir be žodžių.
- Mane jau ketino įsivaikinti, - prisiminė Egidijus. - O Arnoldas gyveno atskirai - jis dar būtų likęs vaikų namuose. Todėl kai sužinojau, kad atsirado mama, netikėjau, jog netrukus gyvensiu ir su broliu, ir su ja. Pas mus per visą laiką savo keturis vaikus atsiėmė tik viena mama, kuri buvo tik laikinai juos palikusi. Kitus pasiimdavo globoti ar įsivaikindavo svetimi žmonės. Tai, kad po šitiek metų grįžtame pas savo tikrą mamą, ir mums, ir mūsų draugams atrodė kaip stebuklas.
- Aš pagaliau suradau dvasios ramybę, - džiaugėsi Jūratė. - Gaila, kad tam prireikė labai daug metų. Berniukams jaučiuosi skolinga, todėl vis palepinu, tramdau piktesnį žodį. Manau, kad jie tuo nesinaudos. Kai vėl pergalvoju apie mūsų gyvenimą atskirai, mane nutvilko mintis, jog sūnūs galėjo būti įvaikinti. Nežinau, ar tuomet būčiau ryžusis jiems prisistatyti. Duok, Dieve, stiprybės dabar mums iškęsti visas nesėkmes. Labiausiai bijau, kad vaikai nepatirtų skriaudos negailestingame bendraamžių pasaulyje. Aš pasiryžusi nekartoti savo jaunystės klaidų - savo kailiu patyriau, kokios jos skaudžios. O šilumos sūnums turėtų netrūkti - šitiek jos susikaupė neišdalintos per tuos metus.
Romualdo VILČINSKO nuotr.:
- Jūratė tikra: visa jos šeima nuo šiol bus kartu (baltas katinas ant Arnoldo rankų - vaikų namų auklėtojos dovana)
2001 11 23
