Visas siaubas prasidėjo, kai Los Andželo (JAV) gyventoja Kristina Kolinz išėjo į darbą, palikdama namuose savo devynmetį sūnelį. Mama įdavė vaikui kelis dolerius, kad mažylis galėtų nueiti į kiną.
Kai motina grįžo iš darbo, sūnaus nebuvo namuose. Nei vaiko draugai, nei šalia gyvenantys kaimynai negalėjo pasakyti, kur berniukas. Prasidėjo nesibaigiantis laukimas...
Taip praslinko penki baimės, nerimo, nemigo naktų ir miglotos vilties mėnesiai. Blogiausia, kad nebuvo, už ko užsikabinti: policija nerado nei mažiausio dingimo pėdsako.
Ir štai vieną liepos mėnesio dieną iki ausų šypsodamasis policininkas paskambino į Kristinos buto duris. "Ponia Kolinz? Atsirado jūsų sūnus! Jis buvo Ilinojaus valstijoje...
Kristinai net kvapą užgniaužė. Ji skubiu žingsniu nusekė paskui policininką iki centrinio Los Andželo policijos posto. Žurnalistai su fotoaparatais jau laukė, kad įamžintų nemirtingą susitikimą. Aukšti vietos pareigūnai taip pat buvo čia... Juk sėkmė ne taip dažnai vainikuoja paieškas! Karininkas Džonsas, atsakingas už vaiko paieškas, buvo tos dienos didvyris. Jis laukė motinos kambaryje, globėjiškai uždėjęs rankas ant mažylio pečių.
Kristina pažvelgė į berniuką ir... sustingo. Taip, jis ją pasveikino "labas, mamyte", tačiau tai nebuvo jos Valteris. Ji sutinka, jis labai panašus į jos sūnelį, bet tai ne jis. "Nagi, pirmyn, nejaugi neapkabinsite savo sūnelio?" - paragino karininkas Džonsas. "Žinoma... Pagaliau mes... Bet kad... Kad aš nesu tikra, jog čia mano Valteris..." - murmėjo Kristina. "Kaip tai nesate tikra? Juk matote, kad čia jis!"
Per daug susijaudinusi, kad normaliai reaguotų, Kristina leidosi įtikinama... Taigi kai visi trys žengė į salę, fotoaparatai pradėjo blykčioti, iš visų kampų pasigirdo entuziastingi šūksniai. Niekas nekreipė dėmesio, kad motina panaši į kankinę. Juk tai, suprantama, iš susijaudinimo...
Kitą dieną laikraščiai puikavosi didžiulėmis antraštėmis. Kapitono Džonso papasakota istorija skambėjo maždaug taip: "Kažkokie valkatos sugavo Valterį gatvėje ir jėga privertė gyventi klajoklišką gyvenimą... Taip praslinko keli mėnesiai besibastant tarp Kalifornijos ir Ilinojaus. 2500 kilometrų klajokliško gyvenimo! Paskui jam pavyko atitrūkti nuo pagrobėjų, jis pats vienas bandė išgyventi toli nuo savo namų... Ir pagaliau - laiminga akimirka, kai jį atpažino vienas iš praeivių. Jis prisiminė kaip tik matęs laikraštyje šio ieškomo berniuko nuotrauką. Taigi jis vaiką užkalbino ir nuvedė į policiją. Tolimesnė įvykių eiga visiems jau žinoma."
Vieną detalę laikraščiai nutylėjo. Kai Ilinojaus policija paklausė berniuką, ar jis Valteris Kolinzas, vaikas tai paneigė. Tačiau kai pareigūnai ėmė primygtinai klausinėti, ar jis ne Kalifornijoje dingęs Valteris Kolinzas, vaikas pakeitė savo žodžius ir patvirtino esąs V. Kolinzas.
Kristina Kolinz, jau buvo visai tikra, kad jai įbruktas berniukas - ne sūnus. Ji tai be paliovos kartojo kapitonui Džonsui, kol šis pritrūko kantrybės: " Ponia, tai pradeda atsibosti... Ilgi išsiskyrimo mėnesiai jus visai išvedė iš pusiausvyros!" Tačiau Kristina ir toliau laikėsi savo.
Kapitonui Džonsui buvo neparanku, kad gadinama taip gražiai jo išnarpliota istorija. Taigi jis ėmėsi griežtų priemonių reikalui pataisyti: susisiekė su Los Andželo psichiatrine ligonine...
Vieną gražų rytą raumeningi sanitarai ją įsodino į automobilį ir nuvežė į psichiatrinę. Jos tariamas sūnus laikinai buvo įkurdintas globos namuose. Nors Kristina ir toliau laikėsi savo, "psichinės ligonės" tvirtinimai nieko nebereiškė. Gaudama dideles raminamųjų dozes, ji ir toliau maldavo grąžinti tikrąjį sūnų...
Netrukus apylinkėse ėmė dingti vaikai, o pėdsakai vedė į vieną fermą, kurioje dirbęs vyrukas buvo apkaltintas vaikų prievartavimu. Atsirado ir liudininkas. Deja, policija nespėjo įtariamojo suimti, nes jis pabėgo į Kanadą. Tada buvo imtasi kruopsčių tyrimų ir rasta daug vaikų kaulų...
Minėtas liudininkas patvirtino buvęs priverstas padėti sunaikinti iškrypėlio nužudytų vaikų palaikus. Tarp jų, esą buvęs ir laikraštyje minėtas berniukas Valteris...
Policijai tai buvo lyg perkūnas iš dangaus. O jeigu Kristina Kolinz sako tiesą? Gal tai tikrai jai primestas vaikas? Taigi buvo nuspręsta dar kartą griežtai apklausti berniuką. Berniukas pasisakė esąs 9 metų našlaitis Artūras Hačinsas, o visa kita išsigalvojęs. Jam pabodę gyventi pas pamotę Ilinojuje, todėl ir pabėgęs. Iš pradžių valkatavęs, o paskui kažkoks vyras jį nuvedęs į policiją. Istorija apie dingusį mažąjį Valterį jam patikusi, tai ir panoręs juo apsimesti - Kodėl gi nepamačius Kalifornijos?
Kristina buvo išleista iš ligoninės. Ne tik policija, bet ir ligoninės personalas jos atsiprašė. Tačiau moteriai rūpėjo ne atsiprašymai, o dingęs sūnus.
Pagaliau Kanados policija sučiupo Gordoną Nortkotą ir pasiuntė į Kaliforniją. Kai Kalifornijoje jis prisipažino nužudęs mažąjį Valterį, motina stojo ginti savo sūnų. O ką Gordonas? Jis kelis kartus keitė savo parodymus... Tikra tik tai, kad aplink minėtą ūkį buvo rastos nužudytų vaikų palaikų liekanos. Policija tik tris aukas identifikavo, tačiau tarp jų nebuvo Valterio. Galiausiai G. Nortkotas ėmė tvirtinti esąs kaltas dėl dvidešimties gyvybių! Atrodė, tarytum jis nusprendė figūruoti pačių baisiausių Amerikos vaikų žudikų sąraše. Žudikas noriai pasakojo policijai apie nusikaltimus su visomis smulkmenomis: apie tai, kaip vaikus pririšdavo, prievartaudavo, kankindavo ir kirviu pribaigdavo. Apie tai, kaip vėliau degindavo ir kelių kilometrų spinduliu barstydavo pelenus su apanglėjusiais kaulais...
Po 27 dienas trukusio teismo G. Nortkotui buvo skirta mirties bausmė. Pats teismo procesas buvo neįprastas - teisiamasis atsisakė advokato, kad galėtų pats save apkaltinti. Tik trys žmogžudystės buvo įrodytos. Valterio tarp tų aukų nebuvo, todėl motina niekada nesužinojo, kas atsitiko jos sūnui...
Mažiau kaip už poros metų atėjo nuosprendžio vykdymo diena. Prieš išvedamas iš kameros G. Nortkotas taip išsigando, kad negalėjo pakilti iš vietos. Nors iki kartuvių tebuvo kelios dešimtys metrų, vaikų žudikas nepajėgė eiti. Tada sargybiniai jį paėmė už parankių ir ėmė tiesiog nešti. Jis dejuodamas maldavo: "Neskubėkite... Lėčiau!" Paskui mirtininkas paprašė užrišti akis. Jo pageidavimas buvo išpildytas. Kai pagaliau jį užtempė ant paskutinio laiptuko ties kartuvėmis, jis vos išlemeno: "Nereikia!.." Dabar jau niekas nebekreipė dėmesio į jo žodžius ir užnėrė kilpą ant kaklo. Vaikų žudiko agonija tęsėsi net vienuolika minučių.
