Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Nuo 1999 metų Lietuvos policija pradėjo siųsti savo pareigūnus į Jungtinių Tautų (JT) taikos palaikymo misiją Kosove. Trečiajame šios misijos kontingente, kuris į Kosovą išvyko 2002-ųjų gegužę ir grįžo lygiai po metų, dalyvavo 9 mūsų šalies pareigūnai. Vienas iš jų - ONTT komisaras Klaidas Kuchalskis. Komisaras sutiko pasidalinti patirtais įspūdžiais...
sunki pradžia
Atranka į Lietuvai atstovausiančių pareigūnų grupę buvo gana griežta. Kandidatams (dalyvauti šioje misijoje pareiškė norą apie 30 pareigūnų, o išvyko tiktai devyni) buvo keliama nemažai reikalavimų. Pagrindinis iš jų - geras anglų kalbos mokėjimas. Tačiau iš JT atvykę ekspertai tikrino ne tik anglų kalbos žinias, bet ir vairavimo bei šaudymo įgūdžius. Atrinkti geriausieji išvyko padėti įvesti tvarką pokario suirutės kamuojamame krašte.
2002-ųjų gegužę Lietuvos pareigūnų grupė atvyko į Kosovą. K. Kuchalskis buvo vienintelis iš Lietuvos kriminalinės policijos pareigūnų. Kiti kolegos buvo iš Kelių, Apsaugos policijos, ekspertai ir t. t. Pirmasis įspūdis buvo baisus. Buvo ką tik pasibaigęs karas. Visur griuvėsiai, dulkės, purvas, didžiulis karštis, nepaprastai intensyvus judėjimas, minios žmonių, suirutė. Tuo metu čia buvo labai daug kareivių, karininkų, policijos. Gatvėse - tankai, skirtingomis uniformomis vilkį pareigūnai - JT misijos palaikymo dalyviai iš 40 šalių. Lietuviai ten vyko su savo uniformomis. Vietinių žmonių kultūra visiškai kita - tai musulmoniškas kraštas, gausybė mečečių... Tomis akimirkomis lietuviai galvodavo: Dieve, Dieve, kur mes pakliuvom... Iš pradžių visi buvo apgyvendinti viešbutyje. Nors jis buvo laikomas vienu iš geresnių Kosovo viešbučių, tačiau ir čia nuolat tekdavo susidurti su vandens, Elektros, kitokių paslaugų stygiumi, daugybe nepatogumų. Vėliau būdavo nuolat skelbiami elektros tiekimo grafikai, kurie ir leido planuoti gyvenimą. Nurodytu laiku pareigūnai skubėdavo į savo numerius.
Pirmąją savaitę teko išklausyti pažintinius kursus apie Kosovo istoriją, struktūrą, tradicijas, JT teisinę bazę, pagal kurią dirbo policija (nors apie tai mūsiškiai susipažino dar būdami Lietuvoje). Buvo duota nemažai patarimų - visų pirma iš čiaupų negerti vandens (kad neapsinuodytum), mokoma, kaip važiuoti automobiliu (vietiniams čia negalioja jokios kelių eismo taisyklės - jie važiuoja taip, kaip nori ir kaip moka), kaip išvengti įvairių situacijų, iš kelio nežengti nė žingsnio (galėjai užminti ant minos ar kito nenukenksminto sprogmens). Po to pareigūnai buvo paskirti į tarnybą. Buvo galima siūlytis ir pačiam - kaip tam tikros srities specialistui. Kadangi Kosove tik prieš porą mėnesių buvo sukurta Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnyba (ONTT), komisaras čia dirbti pasisiūlė pats, kaip šios srities specialistas. Tačiau jam teko patirti griežtą atranką - kandidatams reikėjo atsakyti į daugybę klausimų, atlikti tam tikras praktines užduotis, testus. Minėtai tarnybai vadovavo vokietis. Komisaras su šypsena pripažino, jog buvo vos ne kaip bandomasis triušis, nes būtent su juo buvo išbandyti ką tik sugalvoti testai ir jis tapo pirmuoju šiai tarnybai priklausančiu pareigūnu. Praėjus kiek laiko jau pačiam K. Kuchalskiui teko į ONTT priiminėti žmones.
Vokiška tvarka
Darbas minėtoje tarnyboje buvo vienas iš sunkiausių. Tačiau komisarui norėjosi dirbti savoje sferoje, kur viskas žinoma. Jam rūpėjo užmegzti ir tarptautinius ryšius. Tai padaryti pasisekė - dabar jis bendrauja su daugeliu pareigūnų iš įvairių šalių. Kosovo ONTT buvo organizuojama vokišku principu - diegiami vokiški darbo metodai, vadovaujamasi įstatymais, specialiai sukurtais Kosovo sąlygoms, ir t. t. Komisaras galėjo susipažinti iš arti, kaip dirba europiečiai - tos pačios sąjungos, į kurią mes tuoj įstosime, nariai. O ką reiškia vokiška tvarka - tikriausiai aiškinti nereikia.
Kosove smulkių nusikaltimų (vagysčių, plėšimų) nėra daug - vien dėl to, jog ten gausu armijos, policijos ir t. t., tačiau čia itin stipriai išsikerojęs organizuotas nusikalstamumas. Kosove nėra įstatymų, vyrauja suirutė. Tai labai panaši situacija, kokia buvo susiklosčiusi Lietuvoje 1990 metais - kai nebuvo įstatymų, suformuotų struktūrų, o tuo ir naudojosi nusikaltėliai. Kosovo nusikaltėliams labai paranku, kuomet nereikia nei mokėti mokesčių, nei legalizuoti pinigų. Štai gali pasistatyti namą už kelis milijonus ir niekam nereikia įrodinėti, iš kur pinigai gauti. Todėl nusikaltėliai itin apdairiai naudojosi sudėtinga krašto ekonomine situacija...
Šeimos klanas svetimų neįsileidžia
Kosovo ONT tarnyboje buvo 9 pareigūnai iš skirtingų valstybių. Jie tyrė vienos vietinės nusikalstamos grupuotės, kurios nariai užsiiminėja heroino gabenimu į Vakarų Europą, veiklą. Šis darbas buvo dirbamas metus, paskui pareigūnai išsiskirstė į namus, tad dabar jų pradėtą veiklą tęsia kiti. Tiriant šią bylą ir dabar bendradarbiauja maždaug 9 Europos šalių pareigūnai, nes grupuotės užmojai labai dideli. Pavyzdžiui, per mėnesį į Europą jie "permeta" apie 500 kilogramų heroino. Grupuotė labai gerai sutvarkyta hierarchiškai - yra vadai, finansininkai, kurjeriai (heroiną atsigabenantys iš Turkijos), savi platintojai-atstovai Europos valstybėse - Italijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse ir t. t. Daugumą jų sieja stiprūs giminystės ryšiai - jie dirba šeimos klano metodu ir svetimų neįsileidžia. Tai labai didelė grupuotė. Kosovo ONTT bendradarbiaujant su italais, vokiečiais ir šveicarais būdavo nemažai sulaikoma minėtų kurjerių, tačiau nė vienas iš jų neduodavo parodymų. Žinoma, tokiais atvejais belieka juos tiktai nuteisti. Vien dėl to taip ilgai tęsiasi bylos tyrimas. Nors ir dabar renkama informacija, sulaikomi grupuotės nariai Europos valstybėse, tačiau vadai jaučiasi nepajudinami. K. Kuchalskis domėjosi, ar ši grupuotė neturi ryšių su Lietuvos nusikaltėliais, tačiau tokių duomenų nebuvo gauta. Itin stiprūs šių narkobiznierių ryšiai su Šveicarija, kadangi ten gyvena labai daug Kosovo albanų.
Darbas minėtoje tarnyboje buvo gana pavojingas. Kosove beveik kiekvienas žmogus turi šaunamąjį ginklą, ten dar ir dabar vyrauja vendeta - kraujo kerštas. Jei susipyko dvi giminės, tai kol patys aukščiausi jų vadovai nesusitars, jog reikia baigti kariauti, tas karas gali tęstis šimtmečiais. Buvo gauta ir tokios informacijos: jeigu kurjeris pagaunamas užsienyje ir pradeda kalbėti apie grupuotės sistemą, jis nedelsiant sunaikinamas (net ir būdamas kalėjime). Pareigūnams teko lankytis šios grupuotės narių namuose, daryti kratas, o žinant apie tokių nusikaltėlių galimybes tai tikrai nėra saugu.
Aukščiausio "rango" nusikaltėliai gyvena labai turtingai. Tarp jų ir tautos, kuri labai skursta, - didžiulis kontrastas. Jų namuose viskas blizga, stovi brangiausi baldai, naujausia buitinė technika ir t. t. Nors oficialiai nusikaltėliai bedarbiai, jie važinėja prabangiais automobiliais. Net ir Vakarų Europos pareigūnai, kurių pragyvenimo lygis pakankamai aukštas, buvo nustebinti tokios prabangos. Būtent šios grupuotės vadai stato prabangius viešbučius, bankus, jų vardu lyg po lietaus dygsta modernios degalinės ir t. t. Jie investuoja savo nešvaraus, nusikalstamo biznio pelną ir tokiu būdu bando legalizuotis, tapti geros reputacijos verslininkais. Itin palankias sąlygas tokiai veiklai lemia ne tik įstatymų nebuvimas, bet ir didžiulė korupcija. Ypač stiprūs nusikaltėlių ryšiai susiklostė su vietinės valdžios atstovais, su žemiausiomis jos grandimis. Pavyzdžiui, jeigu reikia kokio nors leidimo - nėra jokios problemos jį nusipirkti už kelis šimtus eurų. Tame mieste, kur minėta grupuotė įsikūrusi, apie ją žino visi, tačiau niekas niekada jokio pareiškimo neparašė ar nepasiskundė. Žmonės nenori apie ją suteikti informacijos - tiesiog bijo. Tie, kurie jau nukentėję, sako, jog dar nori gyventi. Viskas žinoma ir vietinei policijai, tačiau ji nepajėgi ką nors padaryti. Policininko atlyginimas - 200 eurų, o nusikaltėliai savo parankiniams moka 2 000 eurų per mėnesį, todėl papirkti nėra sunku. Tuo labiau kad šalyje didžiulis skurdas ir tiems patiems pareigūnams pragyventi labai sunku.
Šiuo metu priimtas politinis sprendimas, jog 2006 metais visa valdžia Kosove bus atiduota į vietinių rankas. Čia liks tiktai tarptautiniai padėjėjai, kurie suteiks tam tikrą monitoringo pagalbą, prižiūrės, ar nepažeidžiamos žmogaus teisės, patars. Tačiau taip, kaip yra dabar, kai užsieniečiai pareigūnai tiria bylas, nebus. Sunku įsivaizduoti, kaip bus organizuojamas ONTT darbas. Komisaro manymu, vargu ar po trejų metų šį darbą pajėgs dirbti vietiniai pareigūnai savo jėgomis. Tuo metu, kai dirbo K. Kuchalskis, nė vienas vietinis pareigūnas nebuvo priimtas į šią tarnybą. Taip buvo daroma dėl slaptumo, tačiau dabar į šią veiklą jau bandoma įtraukti vietinius policininkus, tikrinti jų biografijas. Juk reikia juos apmokyti, paruošti tolesniam darbui.
Iki Lietuvos - per 30 valandų
Pareigūnams buvo draudžiama bendrauti su vietiniais gyventojais. Pastebėjus tokius pažeidimus, buvo galima lengvai atsisveikinti su tarnyba. Beje, vietinės moterys ar merginos labai stengdavosi susidraugauti su taikdariais, nes turėdavo vienintelį tikslą - išvykti iš šio krašto, susikurti geresnį gyvenimą. Jas ypač viliojo Amerika. Tiesa, ne vienai pavyko tai padaryti. Amerikiečiai ten labai gerbiami, laikomi išvaduotojais. Kadangi Kosove, musulmoniškame krašte, tradicijos gana griežtos, sąjunga su kitataučiais buvo vertinama labai griežtai. Dėl to, norint išvengti nemalonumų (albanai labai kerštingi), kai kurie taikdariai buvo priversti tuoktis... Beje, ir jiems galėjo būti pritaikyta vendeta. Buvo toks atsitikimas. Vienas Jordanijos policininkas dėl savo kaltės padarė avariją, per kurią žuvo 2 vaikai, todėl po to jį reikėjo saugoti, perkelti į kitą vietą, kad vietiniai nepradėtų kerštauti.
Darbas JT misijoje buvo be poilsio dienų, be Naujųjų metų sutikimo, be Kalėdų. Ten tokia sistema. Atidirbus tam tikrą laiko tarpą, būdavo suteikiami laisvadieniai. Taip susitaupę keliolika dienų pareigūnai sugrįždavo į Lietuvą trumpoms atostogoms. Kelionės išlaidų niekas nefinansavo, nors kitų šalių pareigūnų keliones apmokėdavo jų vyriausybės. Automobiliu iki Lietuvos tekdavo važiuoti apie 30 valandų. Skristi lėktuvu - labai brangu, be to, nebuvo reguliarių reisų. Per mėnesį būdavo galima turėti 6 laisvas dienas. Kadangi kelionei į Lietuvą tiek laiko neužtekdavo, jas reikėdavo susitaupyti. Per tarnybos laikotarpį komisaras Lietuvoje apsilankė 5 kartus.
Komisaras K. Kuchalskis tikino, jog jam tarnyba nebuvo monotoniška. Visų pirma dėl labai gero kolektyvo. Kosovo ONT tarnyboje, be kolegų vyrų iš įvairių šalių, buvo ir viena moteris iš Kanados. Vėliau ją pakeitė čekė. Moterys dirbo tai, ką ir jų kolegos vyrai. Čia žmonės nuolat keisdavosi - atidirbę nustatytą laiką vykdavo namo. Jų vietas užimdavo kiti. Laisvalaikiu vyrai sportuodavo, vykdavo pasidairyti po Kosovą. Apylinkės ten labai gražios - didingi Balkanų kalnai, nuostabūs kriokliai. Kultūros paminklų taip pat nestinga, tačiau didžioji dalis - turkų kultūros, nes tą kraštą 500 metų valdė turkai.
Medalių paradai
Tarnybos kasdienybę paįvairindavo atskirų valstybių atstovų rengiamos šventės - vadinamieji "medalių paradai", per kurias būdavo įteikiami taikos palaikymo misijos medaliai. Jie paprastai buvo skiriami visiems tiems pareigūnams, kurie be jokių nuobaudų atitarnaudavo pusę metų. Po oficialios dalies vykdavo vakaronės - su tradiciniais valgiais, gėrimais. Visi dalyviai vilkėdavo paradines uniformas. Tokiomis progomis buvo leidžiama net uniformuotam pasivaišinti alkoholiniais gėrimais - tai netgi numatyta instrukcijose. Kai tokį vakarą organizavo lietuviai, jie kolegas vaišino lietuvišku alumi, "Suktiniu", kuris, beje, visiems labai patiko ir vėliau, vykstant į Lietuvą atostogų, prašydavo jo būtinai atvežti.
Kosove kainos aukštesnės nei Lietuvoje. Ten visos prekės - cigaretės, kompaktinės plokštelės, drabužiai su firminiais ženklais (aišku, jie padirbti) - kontrabandinės. Cigaretės, gėrimai, ypač piratinės plokštelės, pardavinėjami ant kiekvieno kampo. Parduotuvėse maisto nusipirkti galima, bet kiaulienos nerasi. Maistas specifinis, prie jo reikia priprasti. Daug kam dėl to iš pradžių kilo sveikatos problemų. Komisarui ypač patiko salotos - įvairios daržovės, paruoštos su specialiu užpilu.
Gyventi ir dirbti Kosove buvo gana sunku. K. Kuchalskio žodžiais tariant, gelbėdavo vienintelė mintis, jog visa tai - laikina, jog tunelio gale matyti šviesa... Komisaras prisipažino, jog daug kas klausia apie atlyginimą. Jo teigimu, gauti pinigai neatpirko to, ką reikėjo patirti, išgyventi. Darbas tokiomis sąlygomis turėjo būti įvertintas gerokai solidesniu atlygiu. Sunkią tarnybą patvirtino tas faktas, jog per tuos vienerius metus nusižudė net trys taikdariai iš kitų šalių. Jie tiesiog neištvėrė. Ten buvo patiriamas nuolatinis stresas. Daugelį taikdarių iš Vakarų Europos šalių po šios tarnybos siunčia keliems mėnesiams reabilitacijai, kad jie galėtų priprasti prie normalaus gyvenimo. Iš kitos pusės - namuose likusiems namiškiams taip pat buvo labai sunku. Priešingai nei užsieniečių (ten būdavo organizuojami specialūs psichologų kursai, teikiama parama, tuo rūpinosi įvairios organizacijos), mūsų pareigūnų artimaisiais niekas nesirūpino. Beje, prieš išvykdamas į Kosovą, komisaras K. Kuchalskis namuose paliko pusantro mėnesio dukrelę. Tai ne pirmas vaikas, tačiau jo žmonai buvo labai sunku. Kai jis grįždavo namo, mažylė net artyn neprisileisdavo savo tėvo... Visiems šioje misijoje dalyvavusiems taikdariams JT mokėdavo dienpinigius, tačiau kolegos iš kitų šalių, be šių dienpinigių, gaudavo komandiruotpinigius dar iš savo valstybių - žodžiu, jiems alga padidėdavo tris kartus. Grįžę namo Vakarų Europos šalių pareigūnai turi dideles galimybes pakilti karjeros laiptais, nepaisant to, kokiose pareigose dirbo Kosove.
Ką komisarui davė Kosove praleisti metai? Komisaras sakė, jog pirmiausia jis ypač patobulino savo anglų kalbos žinias. Tai didelis pasiekimas. Anksčiau ir taip neblogai ją mokėjo, o dabar šioje srityje jaučiasi ypač tvirtai. Kitas dalykas - komisaras įsigijo daug kolegų, draugų iš kitų šalių, o dabar tie ryšiai labai praverčia darbe. Be to, kaip jau buvo minėta, gerai susipažino su Europos Sąjungos valstybių darbu, įstatymine baze, apskritai darbo organizavimu. Dabar daug ką galima pritaikyti ir Lietuvoje.
