Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Lietuvos įkalinimo įstaigose laikiną "prieglobstį", kuris kai kam gali užsitęsti net iki 20-ies metų, prieš savo valią rado ir Lietuvoje įvairius nusikaltimus padarę užsieniečiai. Šiuo metu tardymo izoliatoriuose ir pataisos namuose įkalinta 70 užsienio piliečių. Šis skaičius nėra didelis. Pavyzdžiui, jeigu 1998-aisiais metais iš Lietuvos buvo išsiųsti 87 bausmes atlikę užsieniečiai, tai 2000-aisiais - jau 135. 2002-ųjų metų vasarą mūsų šalies laisvės atėmimo vietose buvo kalinami 126 užsienio piliečiai - tai yra beveik perpus daugiau, nei jų turime dabar. Kaip ir ankstesniais metais, daugiausia nusikaltusiųjų - atvykėliai iš Rusijos, Baltarusijos, Moldovos. Kai kurių egzotiškųjų šalių (iš Afrikos, Amerikos bei Azijos žemynų) atstovų pasitaiko tik po vieną kitą... Šiuo metu daugiausia užsienio piliečių, laukia teismo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime - 29. Dvylika užsieniečių įkalinti Pravieniškių antruosiuose pataisos namuose. Tarp nuteistųjų - ir trys užsienio pilietės, atliekančios bausmę Panevėžio moterų pataisos namuose. Dauguma užsieniečių teisti už tą valstybinės sienos pažeidimą, kontrabandą, vagystes, tačiau yra ir padariusių pačius sunkiausius nusikaltimus - žmogžudystes. Štai, pavyzdžiui, Moldovos pilietis Georgijus Fulga (42 m.) atklydo į Lietuvą iš Maskvos sprukdamas nuo atsakomybės už savo žmonos nužudymą. Mūsų šalyje vyriškis sėkmingai pragyveno maždaug septynerius metus, kol pagaliau įkliuvo pareigūnams. Beje, Georgijus nesėdėjo rankų sudėjęs - čia susirado draugę lietuvaitę. Pernykštę vasarą, jau kalėdamas, vyriškis su ja susituokė. Dabar G. Fulga jaučiasi labai gerai, nes yra nuolat lankomas, dažnai su žmona bendrauja telefonu ir laukia tos dienos, kada išeis į laisvę... Tiesa, ji ateis dar negreit.
Nuteisti užsieniečiai paklūsta mūsų įstatymams
Įkalinimo įstaigų vadovai bei kiti su nuteistaisiais kasdien bendraujantys pareigūnai pripažino, jog užsienio piliečiai didelių problemų jiems nekelia. Net ir labiausiai su esama situacija nenorintys susitaikyti nuteistieji stengiasi laikytis vidaus tvarkos taisyklių, paklusniai vykdo duotus nurodymus, nereiškia didelių pretenzijų dėl buities ar gyvenimo sąlygų. Atrodytų, jog pagrindinė bendravimo su užsieniečiais kliūtis - kalba, tačiau net ir šis barjeras kol kas įveikiamas. Mat dauguma tokių kalinių - atvykėliai iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, tad su jais labai paprasta kalbėtis rusiškai. Tačiau neretai pareigūnams tenka prisiminti ir anglų, o kartais - vokiečių bei prancūzų kalbas. Štai Pravieniškių antruosiuose pataisos namuose su bausmę atliekančiu 38-erių metų vyruku iš Afrikos žemyno pavyko pabendrauti lietuviškai...
Afrikietis kalba lietuviškai
Loftis Aitas Naseras kilęs iš Maroko, tačiau nemažą savo gyvenimo dalį su tėvais praleido Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Tėvai - gana turtingi verslininkai, ten gyvena ir dabar. Afrikietis Lietuvoje su pertraukomis gyvena nuo 1999 metų (ne vienerius metus jis praleido Prancūzijoje) ir puikiai kalba lietuviškai. Tiktai kiek sudėtingesnius sakinius jam teko versti į anglų kalbą. Vėliau pašnekovas prisipažino mokąs dar ir anglų, prancūzų bei arabų kalbas (sakė, jog galįs visiškai laisvai susikalbėti visame arabų pasaulyje). Loftis Prancūzijoje studijavo ekonomiką, ten baigė universitetą. Šiuo metu pataisos namuose vyrukas savo likimo draugus moko anglų bei prancūzų kalbų. L. A. Naseras, kaip ir didžioji dauguma nuteistųjų, savo kaltės nepripažino. Marokiečio teigimu, penkeriems metams nelaisvės Vilniaus teismas jį nuteisė už reketą, tačiau jis pats tikino tapęs savo biznio partnerio indo auka... Kiek tiesos slypėjo nuteistojo žodžiuose - nuspėti sunku. Loftis pasakojo, jog į Lietuvą atvyko paragintas Suomijos ambasadoriaus, kuris jam patarė būtent Baltijos valstybėse pradėti verslą. Čia apsukrusis afrikietis įkūrė firmą, per kurią iš Jungtinių Arabų Emyratų į Lietuvą gabeno įvairią statybos techniką. Po "razborkių" su verslo partneriu indu šį verslą teko pamiršti... Kaip bus toliau - kol kas vyriškis negalvoja, tačiau greičiausiai net ir atlikęs bausmę su Lietuva neatsisveikins. Mat Vilniuje jo laukia žmona Inga ir pustrečių metukų sūnus Karimas. Taigi, mažametis vaikas šiam vyrukui suteikia galimybę išeiti į laisvę anksčiau laiko. Beje, šiuo metu jau tvarkomi dokumentai, laukiama Vilniaus Vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimo...
Kiaulienos nevalgo - tačiau šašlykų neatsisako
Nors Loftis - musulmonas, tačiau pataisos namuose dėl to jokių nepatogumų nejaučia. Vyriškis gana liberalus ir laikosi tiktai Ramadano tradicijų. Nors valgiui neišrankus, bet kiaulienos nevalgo (ne todėl, kad draudžia religija, o dėl to, kad mėsa jam per riebi), o šašlykų neatsisako. Nuteistasis rūko, nes savo asmeninėje sąskaitoje visuomet turi pinigų, už kuriuos gali nusipirkti cigarečių. Paklaustas, ko išmokė gyvenimas už grotų, pašnekovas drąsiai išpoškina tarsi iš anksto paruoštą atsakymą - esą dabar jis suprato, kad reikia būti labai atsargiam pradedant verslą ir aklai nepasitikėti biznio partneriais. Ir pabrėžė, jog jam dabar svarbiausia žinoti, kad yra laukiamas žmonos Ingos, kad kalėjimas jų neišskyrė...
Su kinais teko kalbėtis ženklais
Pravieniškių trečiųjų pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus vyresnioji specialistė Rita Priešpilytė prisiminė ne tokį sklandų bendravimą su dviem Kinijos piliečiais. Šie vyrukai pateko už grotų dėl suklastotų asmens dokumentų (jie atvyko į Lietuvą su padirbtais japonų pasais). Pirmasis bandymas pasikalbėti su ką tik į pataisos namus atvežtais nuteistaisiais buvo beviltiškas - mažučiai, smulkaus sudėjimo vyrukai nemokėjo nė žodžio angliškai, vokiškai ar prancūziškai... Jie kalbėjo tiktai savo gimtąja kalba. Kiek teko įdėti pastangų beieškant vertėjo - nepasakosime, tačiau kai pagaliau jis buvo atvežtas į šią įstaigą, paaiškėjo, kad ir pats negali su kinais normaliai susikalbėti, nes nesupranta jų dialekto (pastarieji buvo nelabai raštingi)... Tiktai pasitelkęs visus savo sugebėjimus, vertėjas užsieniečiams paaiškino, kaip su pataisos namų darbuotojais susikalbėti ženklų pagalba... Laimei, šie vyrukai kalėjo neilgai, tad daugiau rimtesnių nesklandumų nesukėlė... Beje, R. Priešpilytė neslėpė, jog papildomų rūpesčių suteikia tie nuteistieji, kurie patenka į pataisos namus be dokumentų (tenka įdėti nemažai pastangų, kol jie sutvarkomi) arba be asmens daiktų. Tada tenka jų ieškoti patiems darbuotojams.
"Viskas blogai, bet Lietuvą myliu..."
Nors daugelis kalbintų užsieniečių didelių priekaištų dėl maitinimo ar buities sąlygų nereiškė, visiškai kitaip buvo nusiteikęs Prancūzijoje gimęs, vėliau Ispanijoje ir daugelyje kitų valstybių gyvenęs Gabrielis Novakas (34 m.).
- Čia viskas blogai: blogos lovos, blogas maistas, nėra dušo, karšto vandens, - bėrė savo nepasitenkinimą užsienietis. - Per dvejus metus, kuriuos praleidau čia, numečiau net 17 kilogramų... Žinau, kad Lietuva gavo 350 milijonų iš Europos Sąjungos. Kur tie Pinigai? Kodėl jie neskiriami kalinių gerbūvio gerinimui? Kodėl mes negalime kasdien praustis duše?.. O jūs pažiūrėkit, kas darosi Lukiškėse. Ten aš patyriau šoką! Tai kokia čia Europa...
Tačiau kiek nurimęs, nuteistasis pakeitė toną. Jis sakė nė kiek nekaltinąs Lietuvos, nes labai mylįs šią šalį... Be to, esą neturįs jokių priekaištų Pravieniškių antrųjų pataisos namų, kuriuose atlieka bausmę, pareigūnams. Geri jo tarpusavio santykiai ir su nuteistaisiais. Gabrielis pirmą kartą atvyko į Vilnių prieš septynerius metus. Jis turėjo draugę Ingridą, lietuvaitę, su kuria užmezgė ryšius dar gyvendamas Ispanijoje. Su šia moterimi susilaukė vaiko, tačiau vėliau jų santykiai nutrūko. Prancūzu save laikantis nuteistasis (nors jo motina - rusė, o tėvas - pusiau lenkas, pusiau ukrainietis) noriai pasakojo apie savo gyvenimą. Jis neslėpė, jog keletą metų yra kalėjęs Kolumbijos bei Ispanijos kalėjimuose. Už kokius nusikaltimus - nesakė. Vyriškis labai gyrė šių šalių įkalinimo įstaigas, tikindamas, jog turint pinigų - visur gyventi gera. Esą kalėdamas Ispanijoje be jokio vargo galėdavo "užsisakyti" moterų, alkoholio ar net narkotikų (pavyzdžiui, marichuana - ten įprastas kalėjimo kvaišalas)... Tiesa, kai pinigų nėra - tenka visų šių malonumų atsisakyti. Gabrielis skundėsi, jog šiuo metu jo sąskaita tuščia, nes Prancūzijos ambasados darbuotojai, kurie anksčiau atsiųsdavo pinigų, jį visiškai pamiršo... O ką pirktų pataisos namų parduotuvėje, jeigu turėtų, pavyzdžiui, 500 litų? Atsakydamas į šį klausimą, tamsiaplaukis nusišypsojo ir pastebimai pralinksmėjęs ėmė vardinti, ko jam dabar labiausiai reikėtų... Taigi, dienai - maždaug 2 litrų arbatos, 3-4 puodelių kavos bei 2-3 pakelių cigarečių... Taip pat - ko nors skaniai pavalgyti, pavyzdžiui, dešros, bet geros. Iš tiesų, prisitaikyti prie valdiško maisto Gabrieliui gal ir nėra paprasta, jeigu tikėsime jo pasakojimais, jog jis visąlaik buvo gana turtingas, iki sulaikymo vyrukas pietaudavo ir vakarieniaudavo restoranuose, buvo įpratęs prie aukštos kokybės patiekalų... Užsienietis apgailestavo, jog po suėmimo jis prarado savo didžiąją meilę, kuri dabar gyvena Vladivostoke. Nebeliko jokių ryšių ir su artimais žmonėmis. Santykiai su šeima niekados nebuvo geri - šiuo metu Dominikos Respublikoje gyvenantiems tėvams jis esą visuomet buvęs "blogas berniukas". Gabrielis nepalaiko ryšių ir su Paryžiuje gyvenančiu broliu bei Maroke įsikūrusia seserimi... Dar vienas, gerokai nustebinęs dalykas buvo tai, jog rusų, ispanų, anglų, italų, prancūzų, žydų ir arabų kalbas mokantis vyrukas (ar tai tiesa - patikrinti buvo sunku) esąs ne vieno vaiko tėvas. Gabrielio teigimu, 18-metė jo dukra su motina šiuo metu gyvena Kolumbijoje, 15-metė dukra ir 11 metų sūnus - Suriname, Prancūzijoje - 8-erių metukų dukra...
Skundžiasi Strasbūrui
Dauguma buvusios Sovietų sąjungos respublikų piliečių, kalbėdami apie įkalinimą, daugiau dėmesio skyrė ne gyvenimo sąlygoms, bet Lietuvos įstatyminei bazei. Štai trisdešimtmetis baltarusis Aleksandras Savertkovas, nuteistas 8-eriems metams nelaisvės už kontrabandą, sakė nuosprendį apskundęs visoms mūsų šalies institucijoms, tad dabar jam beliko rašyti skundą Strasbūro Žmogaus teisių teismui. Esą būtent ten tikisi surasti teisybę. Aleksandras, kaip ir kiti jo tėvynainiai, taip pat tikino nesąs patenkintas tuo, kad nuteistųjų negali lankyti jų sugyventinės, kad tų pasimatymų suteikiama per mažai, kad nėra įstatymo (ar nuostatos Bausmių vykdymo kodekse), kuris leistų nuteistųjų lėšomis įsirengti boilerius ir kasdien turėti karštą vandenį, naudotis skalbimo mašinomis... Nuteistieji išreiškė norą bet kuriuo momentu susitikti su psichologu - esą, jam pasiskundus, jog neturi ko valgyti ar pabaigė cigaretes, kavą, arbatą, psichologas jį parūpintų. Esą tokia tvarka yra daugelyje užsienio valstybių kalėjimų. Kaimyninės valstybės piliečiai tikino suprantą pataisos namų administracijos pastangas pagerinti buitį, tačiau sakė negalį valgyti iš aliuminių indų. Esą tokie "atgyvenę bliūdeliai" labai kenkia sveikatai, gadina nuteistųjų skrandžius.
Iš pokalbių su nuteistaisiais galima prieiti išvadą, kad savo piliečiais labiausiai rūpinasi Baltarusijos ambasados darbuotojai - jie dažnai apsilanko pataisos namuose, susitinka su kaliniais, nors finansinės paramos pastariesiems ir neteikia. O kaliniams būtent tokios paramos labiausiai reikia. Jos šiuo metu trokšta ir Kazachijos pilietybę turintis Leonidas Reznikovas (51 m.). 12 metų laisvės atėmimo bausme už sunkų nusikaltimą nuteistas vyriškis guodėsi, jog pats rašąs laiškus į namus, tačiau iki šiol nėra gavęs nė vieno atsakymo. Esą šeima apie jį neturinti jokių žinių jau ketveri metai. Leonidas tikino kreipęsis į generalinį konsulą, tačiau padėtis nepasikeitė. Galiausiai jis atsargiai prasitarė, jog, jo manymu, laiškus "blokuoja" kažkokios specialiosios tarnybos. Deja, jų neįvardijo.
Pravieniškių antrųjų pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Algis Dručiūnas patikino, jog užsieniečiai niekuo nesiskiria iš kitų nuteistųjų, tad jiems jokie apribojimai netaikomi. Užsienio piliečiai turi teisę rašyti ir gauti laiškus, kviesti artimuosius į pasimatymus, skambinti jiems telefonu. Tačiau reikia laikytis ir atitinkamų taisyklių. Esą užsienio piliečiai tai supranta ir jokių reikalavimų nekelia. Beje, jie puikiai žino, kad geras elgesys tiktai paankstina išėjimą į laisvę...
