REMIGIJAUS RAINIO ir ROLANDO ŠMIGELSKIO fotoreportažas
Daugiau nei prieš savaitę šalies Prezidentūroje apsilankė Kauno rajono Gailiušių kaime gyvenantis ūkininkas Antanas Tamulis (75 m.). Jį pažįstančių žmonių keistuoliu laikomas vyriškis sekretoriatui įteikė amžinam saugojimui skirtą aktą, kuriame skelbiama, kad 2005 metų vasario 16 dienos šventinio minėjimo dalyviai savo parašais patvirtina, jog artėjant Lietuvos valstybės 1000-mečio jubiliejui jie deklaruoja "Lietuvos demokratinės tikėjimo, tiesos, vienybės ir taikos karalystės" įkūrimą. Akto dublikatą A. Tamulis įteikė ir Seimo nariui Kazimierui Starkevičiui, kad šis jį perduotų ūkininko rinkiminėje apygardoje išrinktam savo kolegai Donatui Jankauskui. Dar gerokai prieš Vasario 16 -ąją "nepartiniu tremties Ūkininku" save vadinantis A. Tamulis aštuoniuose Kauno rajono miesteliuose iškabino skelbimus, kviečiančius bendraminčius tą dieną rinktis į jo sodybą pabendrauti, pasišnekučiuoti, išsakyti savo mintis, padainuoti. Žmonės buvo kviečiami atsinešti ko nors bendram stalui. Skelbime nurodytu laiku susirinko maždaug 20 žmonių. Drauge su šeimininku bei akordeonu pagrojusiu jo sūnumi pasimeldė, pasilinksmino ir priėmė jau minėtą garsųjį aktą. Tiesa, pradžioje po juo pasirašė tik 7 šventės dalyviai. Perduodant šį dokumentą Prezidentūrai, parašų skaičius išaugo tik iki 60. Gal dėl to jau minėto senėjimo metu nebuvo užkurtas net simbolinis laužas, o vietoj žadėto fejerverko A. Tamulio pažįstamas medžiotojas iššovė po vieną žalią, geltoną ir raudoną raketą. Tačiau Antanas tikisi, kad jo šalininkų gretos augs, ir kasdien savo namuose laukia naujų lankytojų.
Nešė kryžių, sėjo pupas
Savo viziją apie tautos vienybės ir Lietuvos galybės atkūrimą turintis 18 hektarų ūkio šeimininkas išgarsėjo dar Atgimimo laikais, kai kartu su Petru Ciziku nešė kryžių į Maskvą. Nuo tada nenurimstantis keistuolis visą savo laiką ir lėšas skiria šiam tikslui, nepaisydamas, jog jo pasekėjų būrelis itin negausus. A. Tamulis savo valdose, kurios plyti netoli Sitkūnų, visiškai šalia autostrados Klaipėda - Kaunas, nori sukurti Angelų sargų miestą, kuriame būtų ir Tautos vienybės židinys. Dar Atgimimo laikais savo ūkio pakraštyje pastatęs simbolinį kryžių, A. Tamulis tikina, kad jis buvo ir vienas Kryžių kalnelio Kaune, VI-ajame forte, įkūrėjų. Kelis metus šioje vietoje prieš šv. Kalėdas Antanas įruošdavo prakartėlę ir joje praleisdavo visas šventes. Kai ateidavę žmonės klausdavo, kodėl jis šventes leidžia vienas, A. Tamulis atsakydavo, kad jis čia drauge su Kūdikėliu Jėzumi, todėl jam gera bei linksma. Jau prieš kelerius metus prie ūkyje iškastų tvenkinių Antanas pastatė tris paminklus: Jėzui Kristui, Mergelei Marijai ir Popiežiui Jonui Pauliui II. Šalia jų A. Tamulis ketina pastatyti vėjo malūną, kuris turėtų simbolizuoti tautos vienybę, ir iš akmenų sumūryti aukurą, kuriame kiekvienas norintis galėtų įžiebti ugnį ne tik valstybinių švenčių metu. Antanas už 750 litų atsispausdino 5 000 atviručių su savo įsivaizduojamo simbolio vaizdu, tačiau kol kas jų platinti nesiseka. Prieš kelerius metus Žemės dienos proga ūkininkas savo valdose, prie greitkelio, buvo iškėlęs net šešias vėliavas, tarp kurių buvo ne tik trispalvė, Žemės, Taikos balandžio vėliavos, bet paties patrioto pasisiūta prezidentinė vėliava su Vyčiu. A. Tamulis giriasi, kad tą atmintinąją Kovo 11 dieną šia vėliava jis buvo uždengęs sovietinį herbą prie įėjimo į tuometinę Aukščiausiąją Tarybą. Vyriškis tikėjosi, kad atsiras daugiau norinčiųjų pagerbti savo valstybę ne tik Žemės dienos proga, ir net ketino įkasti vėliavoms specialius stulpus, tačiau jo niekas nepalaikė. Didesnio dėmesio nesusilaukė ir Antano protesto akcija prieš biurokratus valdininkus, kurie taip ir nenutiesė keliuko į jo ūkį. Antanas tuomet pats "išgrindė" kelią į Kauną užaugintais burokėliais. Pernai A. Tamulis išaugino nemažai pupų ir žirnių, tačiau valstybė jų nesupirko. Kai šių gėrybių nepavyko parduoti ir Kaziuko mugėje, vyriškis per 130 maišų išpylė ant grindinio Kaune, Vilniaus gatvėje. Praeiviai žirnius ir pupas rieškučiomis sėmėsi į kišenes, o teisėsaugininkai keistuolį, teigiantį, kad taip jis protestuoja prieš tautos skaldytojus, nugabeno į policiją bei iškėlė jam administracinę bylą už viešosios tvarkos pažeidimą . Teismas tuomet ūkininką nubaudė 500 litų bauda, tačiau Vyriausiasis administracinis teismas, anot A. Tamulio, šią baudą panaikino. Kol vyko bylinėjimasis, pareigūnai ne kartą bandė sodybos šeimininką paguldyti į psichiatrinę ligoninę, tačiau jį esą saugojo iš Sitkūnų atėję vaikai. Jaunieji A. Tamulio gynėjai prie tvenkinių pasistatė palapines ir aktyviai dalyvavo Antano surengtame pikete. Vaikai su šeimininku gaudė tvenkiniuose augančius karpius, juos kepė ir rūkė, virė žirnių košę originalioje, paties ūkininko sumeistrautoje lauko krosnyje. Keistuolis ją įmontavo sovietinės gamybos autobusiuko "Eraz" variklio skyriuje, o keleivių salone pastatė stalą ir minkštasuolius.
Karalius ir valdininkų išpažintys
A. Tamulis piktinasi nedorais valdininkais ir politikais, kurie, pešdamiesi tarpusavyje dėl valdžios ir turtų, kiršina visą tautą, todėl jo kuriamoje Lietuvos karalystėje turėtų būti tik dvi partijos: dešinieji ir kairieji. Centrą atstovautų tikintieji nepartiniai. Šaliai valdyti kiekviena grupė rinktų po 33 savo atstovus, kuriems vadovautų tautos renkamas karalius. Šios šimtinės visiškai pakaktų pakeisti ir seimą, ir vyriausybę. Ūkininkas kol kas nemato nė vienos iškilios asmenybės, tinkančios būti karaliumi, todėl sutiktų laikinai šį postą užimti pats. Jis tikina, kad nesikeltų į Vilnių, o visus valstybės reikalus spręstų tardamasis su žmonėmis savo sodyboje. Anot Antano, daugelis valstybės valdininkų, politinių veikėjų ir verslininkų savo turtus įgijo neteisėtai, skriausdami paprastus žmones. Todėl tautos vienybės vardan visi turėtų atlikti viešą išpažintį ir išvardyti savo nedorus darbus. Kandidatas į karalius piktinasi, kad niekadėjai staiga praranda atmintį, kai aikštėn iškeliamos jų nedorybės. Neslėpdamas, jog anksčiau mėgo gerokai išgerti ir buvo nusiritęs į patį gyvenimo dugną, A. Tamulis pirmasis viešai išpažino savo paklydimus. Ūkininkas teigia, jog iki šiol prisimena, kaip prieš keturiasdešimt metų iš savo bendradarbio pavogė 100 rublių ir juos pragėrė. Vėliau jis Kaune įslinko į neužrakintą butą ir iš ten išsinešė moteriškus batelius, kuriuos kažkurioje kavinėje iškeitė į stiklinę vyno. Dar vieną kartą Antanas nusidėjo, kai nuskriaudė atsitiktinį pažįstamą, su kuriuo girtuokliavo prie VI forto krūmuose. Apsvaigę vyrai čia pat užmigo. Pirmasis pabudo A. Tamulis, kuris savo sugėrovui nuavė batus ir juos pardavė už penkis rublius. Pasak vienybės karalystės kūrėjo, vogti ir gerti jis išmoko dirbdamas mėsos kombinate. Vyriškis ne kartą bandė gydytis, bet veltui. Dėl to iširo pirmoji jo santuoka. Tačiau prieš trisdešimt metų jam padėjo Dievas, ir nuo tada jis nebeparagavo nei degtinės, nei alaus. Jėzaus Kristaus globą Antanas jaučia iki šiol. Nuolat bažnyčią lankantis vyriškis teigia, kad ji pasireiškia mažais stebuklais. Kartą, kai ūkininkui skubiai reikėjo nuvažiuoti į Kauną, į jo sodybą netikėtai įsuko automobilis. Jo vairuotojas pasisakė, kad buvo atvažiavęs remontuoti mašiną į kaimyninę sodybą, bet grįždamas kažkodėl pasiklydo. Atvykėlis mielai sutiko pavėžėti A. Tamulį. Kitą sykį, kai labai norėjo rūkyti, tačiau neturėjo nė vienos cigaretės, važiuodamas autobuse, po kojomis, rado pilną rūkalų pakelį.
Karalystėje nebeliktų kalinių ir bedarbių
A. Tamulis įsitikinęs, kad žmones teisti gali tik Aukščiausiasis, todėl jis išleistų visus kalinčius nusikaltėlius, kurie esą tik veltui valgo mūsų uždirbtus pinigus ir tinginiauja. Pataisos namuose liktų tik recidyvistai ir žudikai. Visus kitus derėtų įdarbinti valant šalies upes ir ežerus bei puoselėjant gamtą. Kai vandens telkinių vanduo vėl taps skaidrus ir juose gausiai veisis žuvys, skaidri taps ir tautos sąžinė. Iš dugno iškastas žemes Antanas leistų pilti savo ūkyje. Jis mano, kad taip grunto lygis pakiltų bent keliais metrais. Taip turėtų pakilti ir tautos santarvė bei vienybė. Tuomet čia būtų galima įrengti Angelų sargų miestą su plačiais takais ir alėjomis. Čia būtų galima laidoti ir žmones. Antanas mano, kad žmonės turi būti vieningi ne tik tarpusavyje, bet ir su mirusiais, o kelią į tiesą jiems rodys Angelai sargai. A. Tamulis griežtas ir nusikaltėliams. Nebenusikalsti pasižadėjusiems ir dorai besidarbuojantiems reikėtų mokėti 200 - 300 litų atlyginimą, kurio užtektų pragyvenimui. Tačiau jei kuris savo pažadą sulaužytų, tai būtų užkasamas į žemę iki pusės ar net iki kaklo ir taip laikomas, kol supras savo paklydimus. Taip turėtų atkentėti ir visi pakartotinai nusidėję "prichvatizatoriai", žemgrobiai bei kyšininkai. Tokiais metodais A. Tamulis tikisi Lietuvos karalystėje visiškai išgyvendinti nusikalstamumą.
