Prieš metus darbą Vidaus reikalų ministerijoje palikęs ir į užtarnautą poilsį išėjęs vilkaviškietis Liudvikas Jašinskas, pastaruoju metu, jau būdamas pensininkas, vadovauja bendrovės "Apsaugos komanda" Marijampolės filialui. Bene dešimt metų šis pareigūnas vis sulaukia pagalbos prašymų iš užsienio šalyse vienaip ar kitaip nukentėjusių, "prisidirbusių" lietuvių. Jis jiems stengiasi padėti, kad, anot paties, sunkiu maišu ant galvos grėsusi nemalonumų našta virstų tik teniso kamuoliuko prisilietimu prie kaktos...
- Bendraudamas su užsienyje į bėdą patekusiais lietuviais, turbūt patvirtinsite senokai girdimus nuogąstavimus, kad lietuviai savo elgesiu jau sukūrę ir tebekuria itin blogą mūsų tautos įvaizdį Europoje?
- Jokiu būdu. Lietuviai tikrai nėra patys didžiausi nusikaltėliai Europoje. Tai žiniasklaida yra sukūrusi mitą, kad lietuviai - tai gangsteriai, siaučiantys užsienyje. Lietuviai nėra žiaurūs iš prigimties. Jeigu skaičiuotume pagal tautybes, lietuvių nusikaltėlių Europoje nebūtų daugiausia. Be to, ir lietuvių nusikaltimai dažniau, sakyčiau, ne patys rimčiausi (žinoma, buvę ir tokių) - kontrabanda, smulkios vagystės. Kitų tautų "žulikų" nusikaltimai dažniau solidesni. Štai, pavyzdžiui, Vokietijoje, Frakfurte prie Maino, Elbės ir Kaizerio gatvių kvartalas - tikras narkomanų, prostitucijos ir visokio plauko iškrypėlių, nusikaltėlių lizdas. Bet ten lietuvių nė su žiburiu nerasi! Mano akimis, lietuvis nebūtų lietuvis, jeigu nemokėtų vogti ir meluoti. Tai yra jo nelaimė ir lemtis. Juk tarybiniais laikais mūsuose buvo suformuota girtavimo, vagiliavimo "kultūra", tad toks "pasiutęs" kraujas, atsidarius sienoms, pirmiausia užplūdo Vakarus. Ar galima įsivaizduoti posovietinį žmogų nevagiant? Nelabai.
- Kodėl jūs tokiems "paklydėliams" tiesiate pagalbos ranką?
- Kas nors juk turi tai daryti. Padėti yra žmogiška: jeigu gali nepalikti nelaimėlio nelaimėje, tai taip ir daryk! Deja, mūsų valdžiai, galima sakyti, nerūpi tautiečių bėdos užsienyje. Padėdamas išspręsti vienokias ar kitokias įkliuvusiųjų problemas, susijusias su Vokietijos, Austrijos, Danijos ir kitų šalių, kuriose kalbama vokiškai, teisėsauga, formaliai žiūrint, elgiuosi nelegaliai. Net galiu būti apkaltintas, kad esu "gaujų bendrininkas" - taip būtų, jeigu tai daryčiau Lietuvoje. Bandžiau įteisinti šią veiklą, bet pastangos buvo veltui: registre tokio darbo išvis nesama. O padėti tikrai reikia. Užsienio teisėsauga, nors yra gana lanksti, smarkiai kerta įkliuvusiems lietuviams. Kartais net pikta, kad žmonės labiau nukenčia vien dėl to, jog yra kalbos barjeras ir visiškas nulis svečios šalies teisėsaugos sistemos žinių. Užsieniečiai teisėsaugininkai tuo tik pasinaudoja. Mano noras - kad bėdon svečioje šalyje patekę lietuviai nebūtų per daug "nudrožti". Kartais tenka patarti, kaip išsisukti.
- Negi manote, kad užsienio šalių teisėsaugininkai tyčia baudžia prasižengusius lietuvius - ne pagal įstatymo raidę?
- Ne tik apie baudas kalbėkime. Juk visko būna, nes visur visokių žmonių yra. Pavyzdžiui, aš jau esu įsitikinęs, kad viename Vokietijos krašte klesti tiesiog "šeimyninė ranga": vienas brolis dirba policijoje, kitas turi autoservisą. Policininkas sustabdo lietuvio vairuojamą automobilį, būtinai "randa" gedimų ir varo vairuotoją į brolio servisą. Ten nugręžia daug pinigų. Kodėl tokios patirties nepaskleisti lietuviams, kurie dar tik vyks į tą kraštą? Ne paslaptis, kad ne vienoje užsienio šalyje lietuvis laikomas "rusiška kiaule" - su juo neretai ir elgiamasi atitinkamai. Parvykėliai pasakoja, kad kai kurie užsieniečiai teisėsaugininkai moko mus gyventi, tačiau patys elgiasi nekaip. Pirmiausia - psichologinis "spaudimas": "matai kamerą?"; "nori joje patupėti?"; "pasirašyk!" Mūsiškiai sutrinka - pasirašo, nes vertėjo šalia nebūna, o paties užsienio kalbos žinios - neretai prastos. Paskui jau pradeda galvoti, kad paskubėjo. Tokiems padedu susirasti advokatą (dabar jau ne vieną jų pažįstu), kiek išmanau, ir pats patariu. Jeigu manote, kad užsieniečiai pareigūnai tokie, kaip rodoma filmuose, tai klystate. Esu girdėjęs, kad senieji policininkai vokiečiai net tramdo jaunuosius kolegas, kurie sulaikytiesiems pirmiausia siūlo "į dantis".
- Sakėte, kad tokia "šešėline" veikla užsiimate jau bene dešimt metų. Nuo ko viskas prasidėjo?
- Kartą į mane, tuomet dirbusį Vilkaviškio policijos komisariate, pagalbos kreipėsi kolega. Jo brolis buvo įkliuvęs Vokietijoje, prarado daug pinigų. Išnagrinėjęs situaciją, parašiau skundą. Kolega jį nusiuntė broliui. Po kelių savaičių mus pasiekė gera žinia: suimtajam nutraukta baudžiamoji byla, jis paleistas į Lietuvą. Abu man labai dėkojo. Nuo to viskas ir prasidėjo, nes gera žinia plinta sparčiai!
- Kodėl tada buvo kreiptasi būtent į jus?
- Dėl vokiečių kalbos, kuria laisvai bendrauju. Juk prieš gerą dešimtmetį, kai lietuviai buvo ką tik pradėję važinėti į Vokietiją dėl naudotų automobilių verslo, daugumos jų vokiečių kalbos žinios buvo menkos. O aš šios kalbos gerai išmokau dar mokykloje, nes turėjau puikų, griežtą mokytoją Alksnėnų aštuonmetėje mokykloje. Studijuodamas (o studijų baigiau nemažai) gilinau tas žinias. Kad neužmirščiau to, ką išmokau, pradėjau vertėjauti. Be to, pamenate, pirmieji metai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo pats "švogermetis", o mums, eiliniams mirtingiesiems, - balansavimas ant skurdo ribos, tad papildoma veikla padėjo pragyventi. Verčiau į lietuvių kalbą iš užsienio plūstančių vaistų aprašus, lavina užgriuvusios buities technikos instrukcijas, važiuodavau kaip vertėjas į Vokietiją. Be to, atvėrus sienas ir į Lietuvą plūstelėjus visokiems vėjams iš Europos, buvo organizuota tarptautinė mokymo programa Lietuvos policijos tarnautojams. Buvau jos dalyvis. Įgyta patirtis neįkainojama: ir naujos žinios, ir pažintis su užsienio šalių tradicijomis, ir asmeninės pažintys su svarbiais užsienio pareigūnais - naudingi ryšiai. Atsivėrė toks tiesiog į rankas plūstančios veiklos ratas.
- Kokio "plauko" prasižengėlius dažniausiai tenka konsultuoti?
- Na, pradėjau nuo tolimųjų reisų vairuotojų problemų - jų ir iki šiol nemažai. Mūsų žmonės paliekami su savo bėdomis be jokios pagalbos. Štai toks vilkaviškietis Arūnas (tai - vienas iš pirmųjų atvejų, bet paskui jie kartodavosi kaip dvyniai) važiavo į Vokietiją pirkti automobilio. Autobusu. Buvo daugiau pakeleivių. Kažkuris iš jų vežėsi kontrabandinių cigarečių, kad atsipirktų kelionė. Vyrai buvo sustabdyti, patikrinti, kontrabanda aptikta, bet niekas neprisipažino, kieno tos cigaretės. Vokiečiai paėmė užstatą: Arūnui teko pakloti net apie 7 000 Vokietijos markių - kone visus turėtus pinigus (kiti važiuodami tiek neturėjo). Vyras net ketino pasikarti: ne jo tos cigaretės buvo! Kai kreipėsi į mane, parašėme skundą. Arūno reikalai Vokietijoje truko net pustrečių metų, bet byla buvo laimėta - jam buvo sugrąžinti pinigai.
- O tikram kontrabandininkui irgi padėtumetė - pavyzdžiui, apgaule kuriant visokias pasiteisinimo versijas?
- Argi apgaulė, kai tos pasiteisinimo versijos - žiauri bedarbystė gimtinėje, alkanos šeimos? Bet čia aš - ne apie tikruosius įkliuvusius kontrabandininkus. Jeigu žmogus ir nusikalto, vis tiek jam galima ir reikia kaip nors padėti. Pavyzdžiui, užsienyje didžiule bauda nubaustam kontrabandininkui skirtą baudą prašome oficialiai paskirstyti dalimis, terminais. Arba: argi čia kriminalinis nusikaltėlis, jeigu vokiečiai jį sulaikė gabenant 5 tonų legalų krovinį, o galima - tik trijų? Tai ir ieškome, kaip tokiam įkliuvėliui išsisukti. Tai, kad darbdaviai nurodė tiek gabenti, vokiečių pareigūnų nedomina! Juk darbdavio logika tokia: gabeni - tai sukis pats, o negabensi - tai eik iš darbo... O Vokietijoje bauda už tai - 500 markių. Iš savo kišenės.
- Minėjote, kad esate padėjęs ir "nelaimingiems įkliuvėliams"...
- Štai - lietuviui vokiečiai inkriminavo vogtų dviračių supirkinėjimą. Surašė dokumentus, sužymėjo datas - aiškiai padaugino. Pats žmogelis, suprasdamas tik kas kelintą vokišką žodį, būtų neišsisukęs. Paskui mes įrodėme, kad nurodytomis datomis jis negalėjo veikti Vokietijoje: turėjome nuotraukų, kad vieną iš tų dienų jis šventė savo gimtadienį, kitą - gulėjo ligoninėje. Vyrui pavyko grįžti į gimtinę laimingesniam, nei jau buvo nusiteikęs. Man smagu, kai kentęs žmogus išlenda iš bėdos gyvas ir su pinigais, kurie jau beveik buvo "atimti"!
- Gal dalinate prasižengėliams ir "chuliganiškų" patarimų?
- Būna visko! Vieniems tiesiog patariu daugiau gyvenime nekelti kojos į tą šalį, kurioje jis "užsidirbo", pavyzdžiui, 30 tūkstančių eurų baudą. Kaip tokią išsimokėti žmogui, kuris į užsienį važinėja tik tam, kad išlaikytų šeimą? Kitam, sakykime, konfiskavus automobilį dėl menkokos kontrabandos, galiu patarti, kaip palengvinti situaciją: reikia įrodyti, jog tas automobilis yra visai niekuo dėto asmens - ir tik darbo priemonė.
- Gal teko dalyvauti ir narpliojant kokį nors rezonansinį įvykį?
- Taip. Vokietijoje buvo rastas jau supuvęs merginos kūnas. Vokiečiai, turėdami tam tikrų duomenų, manęs prašė pasiaiškinti, ar Kaliningrade nedingusi jokia moteris. Netrukus su manimi susisiekė rusas milicininkas - toks Volkovas. Dalykiškas, rimtas, įžvalgus vyras. Buvo nufotografuoti negyvėlės kaulai po vieną - jie lyginami su Rusijoje dingusios tokios Marinos motinos kaulais. Paaiškėjo, kad ta nelaimėlė ir buvo Marina. Vėliau dar buvo išaiškintas ir žudikas, kuris pasirodė besąs serijinis galvažudys - prisipažino negyvai uždaužęs dar dvi jaunas moteris. Jeigu tokie paieškų reikalai būtų sprendžiami tik oficialiais tarnybų susirašinėjimais, jie užtruktų po kelis mėnesius.
- Turbūt kai kurie, rodos, rimti įvykiai, dėl kurių domitės, baigiasi ir juokingai?
- Na, gal nejuokingai, bet nusišypsoti (arba keiktis!) tikrai galima. Pamenu, padėjau ieškoti užsienyje pradingusių dviejų vyrų iš Alvito. Juos aptikome Vokietijoje ... areštuotus. Niekas ten nesiskubino pranešti į Lietuvą apie suimtuosius. Teko ieškoti pradingusio krovininio automobilio vairuotojo. Mašina su prekėmis buvo, o žmogaus, su savimi turėjusio didelę sumą darbdavio pinigų, - ne. Paskui vyrukas atsirado. Jis paprasčiausiai linksminosi, apakęs nuo neregėto užsienio malonumų: visus svetimus pinigus praleido viešnamių merginoms, o kai liko plikas ir basas, tai tada jau ir tėvynę prisiminė. Linksma jam... Bet aš kol kas galiu tik pasidžiaugti, kad man dar nereikėjo ieškantiems žmonėms pranešti pačios liūdniausios žinios.
- Jūs kone vienas pirmųjų Lietuvoje, išskyrus artimuosius ir giminaičius, sužinojote, kad 2003-ųjų sausį Vokietijoje žudiku tapo prieš keletą metų Lietuvoje buvęs gerai žinomas "NARS" grupės lyderis, lietuviškuoju "Smokie" vadintas marijampolietis dainininkas Raimundas Narsas. Gal dabar žinote, kaip toliau susiklostė jo likimas?
- Taip, man teko versti krūvą dokumentų šioje nužudymo byloje, bendrauti su nužudyto Narso bendrakeleivio našle. Tai buvo rezonansinis įvykis. Abu konflikto dalyviai buvo neblaivūs ir susipykę susimušė. Narsas pasirodė esąs nusikaltėlis, nes jo bičiulis nuo patirtų sužalojimų mirė. Liko našlaitės - dvi mažos dukrelės. Išgyveno ir Narso šeima - žmona su dviem ūgtelėjusiais vaikais. Po įvykio dainininkas, tapęs žudiku, buvo suimtas, vėliau nuteistas. Bet, kiek žinau, bausmės iki galo neatliko - grįžo iš Vokietijos pernykštį pavasarį. Žinau ir tai, kad nužudytojo našlė iki šiol negali baigti bylinėtis su Narsu dėl patirtų materialinių nuostolių, nes jis, jeigu neklystu, išvykęs į užsienį. Tai tokia ta skandalinga istorija.
- Tai vis dėlto kas esate dažniau, bendraudamas su užsienyje problemų turinčiais lietuviais - vertėjas ar advokatas?
- Oficialiai žmogui negaliu atstovauti, tačiau, orientuodamasis užsienio teisės sistemoje, galiu nurodyti bylos "minkštas" vietas, parengtais raštais ir skundais sugrąžinti bylą į pradinę padėtį, o vėliau neretai sulaukiame ir teigiamų rezultatų.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- L. Jašinskas stengiasi padėti lietuviams, užsienyje atsidūrusiems aklavietėje
2006 05 19