Lietuva prasideda nuo rytinių Europos Sąjungos sienų, Medininkų pasienio posto. Prie pat posto aplankome 1991 metų liepos 31 dieną Medininkų poste žuvusių pareigūnų memorialą. Nulenkiame galvas čia Sovietų omonininkų nužudytiems pirmiesiems nepriklausomos Lietuvos septyniems muitinės ir policijos pareigūnams. Pareigūnų vagonėlis uždengtas stikliniu gaubtu ir mena pragarišką naktį, kada iš pasalų užpulti pareigūnai buvo nukankinti ir sušaudyti taip Rusijos neįvardintų ir neišduotų žudikų. Kiekvienam pareigūnui pastatytas kryžius, dega žvakelės. Aplinka tvarkinga ir nuolat prižiūrima.
Sostinės aplinkkelis nuvilia
Medininkų miestelis - įsikūręs 39 kilometrai nuo Vilniaus. Tai labai sena lietuviška gyvenvietė. Iki šių laikų išlikę tik XIV amžiaus Gynybinės pilies, statytos iš akmenų, griuvėsiai. Prie Medininkų yra aukščiausia kalva Lietuvoje - Juozapinės kalnas, 292 metrai virš jūros lygio. Ant kalno Mindaugo garbei pastatytas paminklas.
Važiuodami iš Medininkų Minsko plentu, įvažiuojame į Nemėžį. Kelias geras, keturios juostos - kone greitkelis, bet už kapinaičių tvoros slepiasi pirmasis policijos patrulių automobilis. Gyvenvietė, tad greitis 50 km/val. - neužmirškime ir eismo taisyklių. Nemėžis - vos 8 kilometrai nuo Vilniaus. Tai viena iš seniausių Lietuvoje totorių vietovių, su 1909 metais statyta mečete.
Pasiekiame Lietuvos sostinę Vilnių, kur Žirnių gatve ir baigiasi Minsko plentas. Šio kelio tęsinys dar sovietmečiu buvo planuotas kaip Vilniaus apylanka, bet apie 1991 - 1992 metus statybos sustojo ir tenka pasirinkti: ar pakliūti į Vilniaus automobilių kamščius, ar apvažiuoti aplinkkeliu, kuriuo nukreipiamas krovininis transportas. Aplinkkelis nuvilia: grūdasi sunkiasvoriai vilkikai, kelias siauras, vingiuotas ir duobėtas, vietomis remontuojamas, perkasinėtas. Nervų ir transporto priemonių išbandymas.
Bevertis rumuniškas auksas
Vilniaus aplinkkelio panoramą paįvairina pakelėje sustojęs automobilis atidarytu variklio gaubtu ir bagažine, pažymėtas Rumunijos numeriais. Bene trys tamsaus gymio vyrukai stabdo visus automobilius. Vienas krenta ant kelių prieš atvažiuojantį automobilį, antras stabdo vos ne viduryje kelio, trečias bėga mojuodamas paskui mūsų pralekiantį automobilį. Puikiai pažįstamas triukas lengvatikiams lietuviams. Sustojusį apspis prašydami materialinės paramos, o žioplesniam įsiūlys "auksinių" žiedų, pagamintų iš pigaus blizgančio metalo. Visomis kalbomis įrodinės patikliam keliauninkui, kaip jiems baigėsi benzinas arba apiplėšė pakelių plėšikai. Net nepajusi, kaip užkibsi ant jų mesto jauko ir atsitokėsi likęs be pinigų, bet spausdamas saujoje bevertį "aukso" žiedą ar grandinėlę.
Matytuosius tris vyrukus, kartu su kitais susiruošusius vakaroti, sutikome ir grįždami iš pajūrio. Prie Babtų esančioje poilsio aikštelėje stovėjo keli rumuniškais numeriais pažymėti automobiliai, tamsaus gymio vyrai ir moterys sėdėjo aikštelės viduryje ant iš automobilio išimtų sėdynių aplink nemenką laužą. Visiškai okupavę aikštelę, ant medžių sudžiaustę rūbus, rankšluosčius, matyt, dalinosi įspūdžiais apie apkvailintus lietuvius, gėrė, dainavo. Labai nedraugiškais žvilgsniais palydėję apsisukantį redakcijos automobilį, vos pakilo nuo laužo, bet matydami, kad mes išvažiuojame, ramūs vėl sudribo į automobilių sėdynes aplink laužą.
Moderniausia jau per siaura
Atsipučiame tik ties Gariūnais įsukę į magistralinį kelią A1 (Vilnius - Kaunas - Klaipėda). Vėl negalima spustelti greičiau, nes iki Grigiškių greitis tik 80 km/val., o ir eismą kontroliuoja čia įrengtas stacionarus radaras bei su automobiliu budintys kelių policininkai. Grigiškės pasitinka jau per daugelį metų tradicine tapusia smarve (negi tualetinis popierius čia gaminamas iš jau vieną kartą panaudoto?). Neradę kitos priežasties paaiškinti šiam reiškiniui, užsidarome automobilio langus, išjungiame ventiliatorių. Prisimename istoriją: 1970 metų lapkričio 3 dieną buvo atidaryta automagistralė Vilnius - Kaunas, tuo metu pati moderniausia Sovietų Sąjungoje automagistralė. Šiuolaikiniams transporto srautams ji jau yra aiškiai per siaura ir netinkama, tad intensyviai rekonstruojama ir atnaujinama ES lėšomis ir mūsų kelininkų dėka. Tikėkimės, kad didžiųjų Lietuvos miestų - Vilniaus ir Kauno - merai, sukirtę rankomis dėl dvimiesčio įkūrimo neužmirš savo pažadų (nors jau pritilo kalbos apie dvimiestį), ir važiavimo greitis tarp šių miestų bus padidintas. Dabar vos įsibėgėjus iki 100 km/val., tenka stabdyti dėl kelio remontų, miestelių ar avaringesnių vietų. Viena eismo juosta ir vėžlio greičiu tenka važiuoti magistralės 14-ame kilometre (apie 200 metrų), 27-ame kilometre (apie 4 kilometrus), 51-ame kilometre (vėl apie 4 kilometrus), 68-ame kilometre (apie 4 kilometrų) ruožus. Čia susidaro didžiulės eilės, tad vairuotojai, ištrūkę iš kamščių, puola lenktyniauti - stengiasi atsigriebti prarastą laiką. Daugelis lenkiančių prašvilpia pro šalį kosminiu greičiu. Nepamirškime, kad prie Kauno viaduko vėl laukia radaras ir fotografuoja visus greičio mėgėjus. Greitis čia 80 km/val. Smagu, kad Kaunas turi Šiaurinį aplinkkelį, čia neteks kaip Vilniuje strigti kamščiuose ir kratytis duobėmis. Ties IX fortu tradicinė pakeleivių eilutė. Sinoptikai pažadėjo gerą orą savaitgaliui, tad tranzuotojų į Palangą - pilna pakelė.
Išties, yra tam tikra žmonių kategorija - jie mieliausiai renkasi tokį keliavimo būdą, užuot iš anksto nusipirkę bilietą ir sėdę į autobusą. Kelionė autostopu vieniems atrodo pigiau, kitiems greičiau, o tretiems, matyt, tai savotiška romantika.
Pravažiavus Kauno miesto ribą žymintį ženklą, galima šiek tiek labiau spustelėti ir greičio pedalą, mat nuo čia automagistralėje didžiausias leistinas greitis - 130 km/val.
Birželis - vasaros pradžia. Tai liudija ir ties Sausyne pirkti arbūzų siūlantys pietietiškos išvaizdos prekeiviai. Nepatikliam ir įtariam lietuviui tai kažkodėl dvelkia elementarios higienos stoka ir todėl nepastebėjome, kad nors viena iš pravažiuojančių mašinų (o jų tą tikrai vasarišką šeštadienį netrūko) būtų stabtelėjusi.
127-ame kelio Vilnius - Kaunas - Klaipėda kilometre, dešinėje pusėje - Žalgirio parkas, įkurtas prieš 13 metų, minint 580-ąsias Žalgirio mūšio metines. Čia pasodinta 580 raudonlapių ąžuoliukų. Dar už kelių kilometrų tenka gerokai sumažinti greitį - čia vykdomi viaduko remonto darbai, tad apie trečdalį kilometro eismas vyksta tik viena automagistralės puse.
"Karpynės" kainos - ne kiekvienam
Toliau vėl be jokių trukdžių šauname greitkeliu, grožėdamiesi tokia akiai miela medžių ir laukų žaluma, mėlyna Gynėvės upės juosta, krūmais apaugusiais Dubysos krantais. Dar keletą kilometrų iš magistralės sukame dešinėn, norėdami kiek pasivaikščioti ir pasižvalgyti kaimo turizmo sodyboje "Karpynė", įsikūrusioje 173-iame kilometre ties Raseiniais. Pirmiausiai apstulbina žmonių ir automobilių gausa. Šiaip taip aikštelėje suradę vietą mašinai, pasukame prie įėjimo vartų. Taip, aplinka, kiek akys aprėpia, išties įspūdinga. Bet norėdami šiuo reginiu pasimėgauti, turime susimokėti: valandos ekskursija šiame nuostabiai sutvarkytame gamtos kampelyje vienam žmogui kainuoja 2 Lt. "Karpynėje" netrūks pramogų bei užsiėmimų ir mažiems, ir dideliems: svečiams ir poilsiautojams siūloma vandens pramogos, vandens dviračiai, valtys, laukia baseinas, vidaus baseinas su kaskada ir povandeninėmis srovėmis, karšta sūkurinė vonia, garinė pirtis. Mėgstantiems aktyvų poilsį įrengta puiki treniruoklių salė, tinklinio ir krepšinio aikštelės, teniso kortai.
Sodyboje laukiami ir žūklės mėgėjai. Tvenkinyje nardo įvairaus dydžio karpiai, gausu lydekų, amūrų, karosų ir dar aibė kitokių žuvelių. Jei lydės sėkmė, galima sugauti net 30 kilogramų sveriantį karpį - jį gali išrūkyti čia pat. O praalkusiems galima papietauti žuvies restorane. Jei panorėsite čia užsibūti ilgiau, galite įsikurti rąstiniuose nameliuose arba komfortiškai įrengtuose kambariuose "Klėtyje". Tiesa, visi šie malonumai kainuoja ne taip jau mažai: už nakvynę viešbučio kambaryje sumokėsite 160 Lt, rąstiniame namelyje - 170-200 Lt. Valanda maudynių vidaus baseine atsieis 15 Lt, lauko baseine - 8 Lt. Atskirai mokėsite ir už valandą žvejybos, o dar po 8 Lt - už kiekvieną sugautos žuvies kilogramą. Restorane kainos irgi tik turtuoliams.
Tik tualetas teliko...
Pasigrožėję "Karpyne", toliau leidžiamės į kelionę. Pavažiavę apie 30 kilometrų pasiekiame Kryžkalnį. Ten, kur sovietmečiu ant supiltos kalvos stūksojo paminklas tarybiniams vaduotojams, dabar, kaip jau įprasta visoje Lietuvoje, pastatytas kryžius. Kažkada Kryžkalnio autobusų stotis buvo pilna gyvybės - šurmuliavo žmonės, veikė restoranas, kavinukės. Dabar - ant lauko pliko tik prisiminimai ir tualetas liko... Net žymioji Kryžkalnio degalinė pavirtusi griuvėsiais.
10 kilometrų už Kryžkalnio išsukame iš automagistralės ir aplankome Bijotuose XIX amžių pradžią menančius D. Poškos baublius - muziejų seno ąžuolo drevėje.
Toliau prieš akis vėl driekiasi ilgas, tiesus ir lygus kelias. Trumpam stabtelime aikštelėje, žyminčioje aukščiausią automagistralės vietą. Tai 180 metrų virš jūros lygio. Šią vietą žymi Raukšo akmuo. Jį 1976-aisiais melioratoriai iškasė Šilalės rajono laukuose, o automagistralės tiesėjai jį atgabeno 1987 metais. Greta Raukšo akmens rusena 2003 metais A. Dailidėno pastatytas aukuras žuvusiųjų automagistralėje atminimui. Priartėjame prie Klaipėdos. Automagistralė Vilnius - Kaunas - Klaipėda, jungianti 3 didžiuosius Lietuvos miestus ir besidriekianti 311 kilometrus, baigiasi.
Jūros vartai
Nors kiekvienas per radiją ar televiziją girdėjęs frazę "Klaipėdos jūrų uostas", bet tikrai ne kiekvienas esame ten pabuvojęs ir savo akimis jį išvydęs. Jei jau keliaujame po Lietuvą, nusprendžiame aplankyti šį strateginį ekonomikos variklį. Nors uostas yra tolokai už miesto, surasti jį nesunku - tereikia sekti kelio ženklus ir nuorodas. Iš tolo pasitinka dangų remiančios uosto krantų strėlės, stulbinamai didelė konteinerių terminalo teritorija, kiek akys užmato pristatyta jūrinių konteinerių ir lietuviškos medienos rietuvių. Per šiuos jūrų vartus kasmet pergabenama 25-30 milijonų tonų krovinių. Prieš 4 metus pagilinus įplaukimo kanalą iki 14,5 metrų gylio, į uostą gali įplaukti žymiai didesni ir talpesni laivai. Iš Klaipėdos tarptautinės jūrų perkėlos keltu galima pasiekti Vokietiją, Švediją ir kitus uostus.
Pro Pa;angą link Latvijos
Pasižvalgę po uostą, pajudame Būtingės link. Jau gerokai po pietų, o iki planuoto kelionės tikslo - dar apie 40 kilometrų. Vėl apsukę žiedą prieš Klaipėdą, pasukame Palangos link. Pavažiavus gal 5 kilometrus saulė dingsta, dangų aptraukia pilki švininiai debesys, pakyla vėjas, oras atšąla temperatūra nukrito iki 12 laipsnių ir ima purkšti įkyrus rudeninis lietus. Primena labiau spalio nei birželio mėnesį.
Netoli įvažiavimo į Palangą stoviniuoja vienas kitas automobilis, kuriuose sėdintys susigūžę žmonės dar vis siūlo "liukso kambarius arti jūros". Įdomumo dėlei pasiteiraujame, kiek gi tas "liuksas" kainuotų dviem žmonės vienai nakčiai. Atsakymas trumpas ir konkretus - 100 Lt. Paprastas kambarys - 40-50 Lt. Palangos poilsiautojai, apsitūloję megztiniais, striukėmis, šalikais (vienas net su pirštinėmis), spūdina susigūžę nuo lietaus ir visai neprimena saulėje įdegusios, įraudusios, linksmos ir šėlstančios publikos.
Važiuodami link Būtingės randame įspėjamąjį ženklą, jog prasideda pasienio zona. Dar kiek pavažiavę į priekį išvystame pasienio muitinės postą. Čia baigiasi Lietuva. Apsisukame ir vykstame į Šventąją. Ši pasitinka nesvetingu, šaltu ir darganotu oru. Nusprendę pasisotinti, sukame į "Paršelio rojų", nes, be šio restorano, durys atviros tik "Titanike". Tačiau ir čia stipriai nusiviliame: bulviniai blynai nežinia kelintą kartą atšildyti mikrobanginėje krosnelėje ir žiauriai persūdyti, o kiaulės koja su žirniais labiau primena tik nuo šaltienos atlikusią kaulų krūvelę su karštam vandeny pamirkytais žirniais.
Kiniškos kiaulės šalia Klaipėdos
Sekmadienio rytas puikios dienos nežada. Vėjas gena tamsius debesis, o 11 laipsnių temperatūra visai nevilioja prie jūros. Apie 11 val. pasukame namų link. Įveikę kelią iki Klaipėdos, įsukame į magistralę ir pavažiavę apie 10 kilometrų pamatome šalikelėje stendą, kviečiantį aplankyti mini zoologijos sodą. Gal kilometrą pavažiavę vingiuotu, krūmais apaugusiu keliuku, sustojame prie niekuo iš kitų neišsiskiriančio namo - tik iškaba ant vartų teigia, jog atvykome kur reikia. Apsilankę šiame gamtos kampelyje, patiriame išties egzotiškų įspūdžių. Prieš penkerius metus įkurtame zoologijos sode gausu įvairiausių gyvūnų: čia ir meškėnai, ir stirnos, ožkos, laisvai vaikštinėjančios ir visai nebaikščios lamos, kiniškos kiaulės, poniai, didžiausi pasaulyje graužikai - kapibaros, vilkas, šiaurinė lapė, šernai, gausybė įvairiausių egzotiškų paukščių, beždžionės ir tikrų tikriausia rudoji meška - tokia, atrodo, draugiška ir smaližė. Sodo gyventojais besirūpinanti šeimininko žmona užsimena, jog yra ir kupranugariukų, bet jie kol kas dar maitinami pienu iš 10 litrų talpos buteliukų ir lankytojams nerodomi. "Mini Zoo" plečiasi - ruošiami nauji narvai, laukiama naujų jų gyventojų - voveraičių, lūšių ir kt.
Žvakelės šalia kelio
Nuo pat Vilniaus iki Klaipėdos - bene 40 kavinių ir užeigų, motelių - apie 10. Kone prie kiekvienos tokios pakelės užeigos gražiai sutvarkyta aplinka, įrengtos vaikų žaidimų aikštelės ar bent jau sūpuoklės. Kiekvienas keliaujantis, stabtelėjęs bet kurioje iš jų, galės išsirinkti pageidaujamą patiekalą: asortimentas išties platus, o kainos visose kavinukėse panašios: salotos ar šaltas užkandis kainuoja 3 - 7 Lt, kepsnys - 10 - 12 Lt, cepelinai - 6 - 7 Lt, nakvynė motelyje liukso kambaryje apie 60 - 90 litų. Kai kuriuose net nėra vietų - pasiūlo rezervuotis iš anksto telefonu.
130-ame kilometre nuo Klaipėdos, prie kavinės-motelio "Isada", pakeri nuostabiai sutvarkyta aplinka. Kruopščiai ir su meile prižiūrimi ir išpuoselėti įvairiausių rūšių ir spalvų, žiedais žavintys gėlynai, nepriekaištinga veja, tvenkinukai, drožinėtos skulptūros. Kitoje namo pusėje - jaunų eglaičių tvora apjuosta vaikų žaidimo aikštelė, už jos - tinklinio aikštelė.
Taigi pravažiuota beveik 700 kilometrų. Gražu mūsų Lietuvoje. Ir patiems pažiūrėti, ir užsienio svečiams parodyti yra ką. Liūdna tik, kad tikrai europietiško greitkelio šalikelėse nemažai gėlių ir žvakelių, primenančių skaudžias netektis.
