Sigitas STASAITIS
Sovietmečiu mes, trys Pabaltijo respublikos, kitų sovietinių tautų buvome laikomos mini Vakarais. Atgavę nepriklausomybę atitolome vieni nuo kitų, tačiau jau kitą pavasarį vėl būsime bendrame Europos "sojūze" be sienų ir muitinių. Pagaliau vėl lankysime vieni kitus, tik ne dėl strimelių ar skanesnės duonos, o kaip turistai. "Akistata" surengė ekspediciją į Latvijos ir Estijos pajūrį. Norėjome ne tik išsiaiškinti galimybes kur kas egzotiškiau pailsėti prie numylėtosios Baltijos, bet ir pašnipinėti, kaip brolių latvių, o ypač spaudos giriamų "skandinavų estų", gyvenimas pagerėjo per Nepriklausomybės metus, ar tiesa, kad kaimynų ekonomika lenkia mūsiškę.
Muitininkas laukė kyšio
Žmonės iš prigimties užmaršūs. Mes, lietuviai, kaip ir kasmet užmiršome, kad mūsų šalis - šiaurėje, kad Lietuvoje pirmoji birželio pusė iš tikrųjų dar ne vasara (kaip ir antroji rugpjūčio pusė), ir tradiciškai daug burbėjome žvelgdami aukštyn. Matyt, gerajam Dievuliui tai atsibodo, nes liepą buvo taip užčirškinta, jog Palangoje kai kurie saulėje kepę poilsiautojai iš "skūros" net po du kartus išsinėrė. Iki valiai prisimaudę 22-24 laipsnių vandenyje, pasivalkioję po dvi pagrindines iki gyvo kaulo įgrisusias kurorto gatves (negi Palangoje yra daugiau gatvių?), automobilį pasukome į šiaurę - į Latviją.
Vos pramovę pro aptingusį Palangos oro uostą, posūkį į Šventąją ir milžiniškas naftos talpyklas, turėjome stabdyti - nuo Palangos iki Latvijos pasienio nėra nė 20 kilometrų.
Pasienio punktas nustebino - tuščias, tylus, skurdokas. Per valandą pravažiuojantys keli automobiliai net paukščių čiulbėjimo neužgožia. Užtai posto muitininkai - tikri vanagai. Jau pirmąją patikrinimo minutę išaiškėjo, kad jie minta toli gražu ne paukštelių čiulbėjimu.
- Ar vaistinėlėje turite specialų patiesalą sužeistajam? - rūsčiai pasiteiravo Latvijos muitininkas su emblema "Sargs"; latvių pareigūno akyse aiškiai matėme reikalavimą "duok kyšį!"
Kyšių neduoda tik kiaulės
Įrodėme žiną, jog patiesalai dar neįteisinti. Tuomet sunkiai slėpdamas susierzinimą pareigūnas patikrino gesintuvą, galop pasidomėjo, ar mašinos vaistinėlė sukomplektuota. Neįtardami klastos "sargui" parodėme bintus, žirkles, tabletėles. "Sargs" to ir telaukė:
- Į Latviją bet kokias tabletes įvežti uždrausta!
Po kelionės pažįstamo kontrabandininko pasiteiravome, kodėl spaudoje tiek skandalų dėl pasienio pareigūnų. Štai vienas latvių muitininkas lietuvius pavadino kiaulėmis už tai, kad juos pusę nakties tikrino, o lietuviai taip ir nesusiprato duoti kyšį. Gal be reikalo įsižeidė, gal "sargs" omeny turėjo ne kvapą, o būdą - tikros kiaulės tik pačios ėda ir kyšių nedalina. Grįžusios namo "nekiaulės" triukšmelį sukėlė net iki ministerijų. O kiek rašyta apie pasienio kyšininkus, kontrabandininkų talkininkus. Atrodytų, pasienio darbuotojai turėtų sėdėti tylesni už akmenį, mažesni už žolę. Pasirodo, atvirkščiai. Mūsų (matyt, kaip ir latvių) pasieniečiams bei muitinininkams buvo pasakyta, jog įstojus į Europos Sąjungą daugumos jų paslaugos bus nebereikalingos. Pasak pažįstamo kontrabandininko, dabar jam auksinis metas, nes pasienyje pats kyšininkavimo įkarštis - tiek mūsų, tiek latvių pareigūnai "ima abiem rankomis", nes per likusį pusmetį reikia susikrauti "išeitinę kompensaciją". Jei kartais ir jūs važiuosite per šį pasienio postą be kontrabandos, žinokite, jog pagrindinis posto masalas - sunkiai pastebimas ženklas "Pravažiuoti nesustojus draudžiama". Pamatę atriedantį nestabtelėjusį automobilį latvių muitininkai net nušvinta. Tuomet su pažeidėju kalbama ne apie tabletes, o oficialią 20 latų (100 Lt) baudą arba neoficialiai... Patys suprantate.
Kurortas be paleistuvių
Mūsų ekspedicija problemą išsprendė kitaip - parodę didžiausio Lietuvos savaitraščio korespondento pažymėjimą paprašėme straipsniui patikslinti, kokių gi tablečių negalima įvežti į Latviją. Citramono ar anglies? Iš pykčio papilkėjęs muitininkas užbliovė kuo greičiau važiuoti ir nebekvaršinti galvos.
Nieko nepadarysi - visų "biednų" šalių muitininkai išradingi. Ne taip seniai lenkas man bandė įrodyti, jog į jų šalį draudžiama įvežti... tris skardines fabrikinių konservų.
Pirmas sustojimas - kaimelyje gražiu Papės pavadinimu. Tiesa, tai net ne kaimas, o keli tarp gausių krūmynų pastatyti vasarnamiai. Tai tikra "antipalanga": nėra ne tik kavinių net parduotuvės nėra! Tik švyturys, krūmai, smėlio pliažas ir ežeras. Tolumoje matyti Šventosios bokštai. Mėgstantis šurmulį poilsiautojas čia mirtų, o tylos ir ramybės dievintojai Papėje puikiai pailsi. Paėjusios šimtą metrų pliažu į šalį moterys gali drąsiai degintis nuogos. Dabar į Papę vis dažniau atvežami sportininkai - aplink jokių pagundų, nėra net bet kurio pasaulio kurorto atributo - kekšių, kurias latviai juokingai vadina "maukomis". Skaisčiai ir blaiviai pasitreniravę Papėje sportininkai pasiekia puikių rezultatų.
Gintaras gali pražudyti
Tik jei nutarsite kitąmet išsinuomoti kambariuką Papėje, jokiu būdu pliaže nerinkite gintaro. Visuose vasarnamiuose kabo perspėjimai. Užpernai kažkokia poilsiautoja iš Lietuvos įsidėjo rastą "gintariuką" į kišenę ir einant namo drabužiai užsidegė! Pasirodo, sovietmečiu jūroje ties Pape buvo karinis poligonas. O kažkokių bombų fosforo turintis užpildas labai panašus į gintarą. Toks pat geltonas, tik išdžiūvęs ir savaime užsidega! Tokioms bomboms nesprogus, jų "gintarai" pasklido po jūrą lyg legendinės Jūratės rūmų nuolaužos...
Ne, mums reikia didesnio kurorto, tad sukame šiauriau. Deja, šis Latvijos pajūrio ruožas negarsėja kurortais. Pakrantės linija driekiasi net ketvirtį tūkstančio kilometrų, o paskutiniai 80 kilometrų tarp Ventspilio iki Kolkos - beveik vien žvyrkeliai, tad važiuoti palei Baltijos pajūrį Latvijoje - nedidelė pramoga. Pakeliui - tik mažai poilsiui tinkami uostai bei skurdūs žvejų kaimeliai. Sovietmečiu valdžiai buvo ramiau, jei ilsėtis žmonės važiuodavo ne ant atviros jūros kranto, o prie Rygos įlankos - toliau nuo kapitalistinės Švedijos bei atvirų vandenų. Tad ir šiandien Latvijoje beveik visa Rygos įlanka - nuostabios, autoturistų poilsiui pritaikytos vietos.
Policininkai irgi lėtapėdžiai
Keliai panašūs į mūsiškius - be duobių, tačiau irgi nelygūs. Net ir policininkai Latvijoje panašūs, lėto mąstymo. Rusiškai transliuojanti radijo stotis (Latvijoje iškart pajunti, jog pusė gyventojų rusai) praneša, jog kažkoks pamišėlis nusprendė esąs japonas samurajus ir ėmė mojuoti išgaląstu kardu. Jo sulaikyti atvyko trys pareigūnai. "Samurajus" vieną pareigūną užkapojo mirtinai, kitam beveik nukirto ranką. Tik atsikvošėjęs trečiasis policininkas spėjo smurtautoją sutramdyti šūviu į pilvą.
O kuo skiriasi Lietuvos pajūris nuo tokio pat Latvijoje? Neskaitant Kuršių Nerijos, mes pajūrio turime vos pusšimtį kilometrų. Deja, ir tas ruoželis beveik visas žmonėms neprieinamas, visur draudžiantys privažiuoti ženklai, tad vidurvasarį visa Lietuva turi sutilpti į tris pliažus: Girulių, Palangos bei Šventosios. Na o Latvijoje vien palei Rygos įlanką 250 kilometrų, kurių gera pusė pritaikyta turistams. Nuo pat Kolkos, į kurią visi važiuoja žiūrėti, kaip "mušasi" jūros bangos su Rygos įlankos bangomis, kone visa pakrantė iki Estijos sienos kas keli kilometrai - kempingai bei vasarnamiai. Beveik visa Rygos įlankos pakrantė - puikiausias smėlis. Tiesa, Rygos įlankoje paprastai mažesnės bangos, tačiau vanduo labiau įšyla. Šiemet, kai Palangoje visi iš pasimėgavimo alpo 23-24 laipsnių vandenyje, Rygos įlankoje bangos įšilo iki 25-26 laipsnių.
Jūra - šlapintis, bet ne grožėtis
Pravažiavę vokiečių pastatytą, bet rusų užsėstą milijoninę Rygą, pasukame į šiaurę - Estijos link. Kartkartėm kelias priartėja - koks grožis - prie pat įlankos kranto. Kai kurie žvejų namukai bei vasarnamiai stovi prie pat vandens. Deja, Lietuvoje to niekur nepamatysi. Pas mus jūra laikoma mistine vertybe, į kurią milijonams šlapintis galima, o matyti bangas pro langą, prie pliažo statytis palapinę - draudžiama. Nusprendžiame išsimaudyti, tačiau neapsisprendžiame kur - pajūris nesibaigia kilometrų kilometrus. Sustojame ten, kur jau stovi koks tuzinas automobilių. Per nuostabų pušynėlį pėdiname paskui būrelį vietinių, tikėdamiesi prieiti kokį nors "superpliažą". O randame... nuogalių sambūrį. Važiuojame su paaugliais vaikais, tad visiškai apsinuoginti nesinori. Nudistai mus, pėdinančius maudytis su glaudėmis, palydi pašaipiais žvilgsniais. Plikšių moralė tokia: jei jų pliaže nenusirengi nuogai - esi iškrypėlis arba nevykėlis.
Baigiasi Latvija, baigiasi pliažai. Pakrantėje vietoje puraus smėliuko prasideda akmenys, juodžemis ir švendrės. Latvijos ir Estijos pasienyje, Ainažio miestelyje, prisipildydamas automobilį dujų, mintyse pavydžiu latviams - jie neturi Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos, tačiau degalai Latvijoje pigesni. Jie neturi atominės elektrinės, tačiau elektra kažkodėl pigesnė. Garbė Alachui, kad Lietuvoje mes neturime, pavyzdžiui, automobilių gamyklos.
Estų muitininkai nežaidė nei "tablečių", nei "paklodžių" žaidimų, praleido vos užmetę akį į bagažinę. Pavažiavę apie valandą niekuo nepasižyminčiu keliu pasiekiame svarbiausią Estijos kurortą - Piarnu.
Už ką vėliava?
Pats miestas baisokas - šalia modernios architektūros statinio pamatysi ir caro valdžią menančią begriūvančią bakūžę, ir neskoningą sovietinį daugiabutį. Nei prie įvažiavimo, nei kur kitur kurorte nepamatysi verbuotojų, siūlančių išsinuomoti kambarį. Vėliau estai paaiškino, jog nuomotojai bijo mokesčių inspekcijos, tad pernelyg nesireklamuoja. Tiksliau, reklamuojasi žiemą laikraščiuose. Su poilsiautojais (utopiška palangiškių svajonė) susitariama dar iki vasaros sezono. Nespėjusieji traukia į viešbučius ar kempingus. Ką gi, suksime į kempingą ir mes, tačiau pirma norisi pamatyti geriausio šalies kurorto geriausią centrinį pliažą.
Piarnu pliažas, kaip ir miestas, taip pat nepribloškė. Nors smėlis panašus į Palangos, tačiau aplinka banali - už pliažo stirkso panašus į krematoriumo kaminas, veša kažkokie krūmai, persirengimo kabinos miniatiūrinės, metalinės. Tačiau visa tai nublanksta prieš išdidžiai plazdančią mėlyną pliažo vėliavą. Ji suteikiama ne bet kam, o tik Europos standartus atitinkantiems pliažams. Štai mūsų Palanga vėliavos neturi, tik Nida. Nežinia už ką Piarnu gavo vėliavą, nes - mūsų neapgausi - estai šlapintis lygiai taip pat brenda į jūrą. Veidai išduoda - įbrenda žmogelis iki juosmens ir minutę dvi stovi nejudėdamas, nutaisęs palaimingą žvilgsnį. Pastovėjęs žmogėnas atkunta ir eina šokinėti per bangas arba apsisukęs grįžta į krantą.
Šiauriau - šilčiau!
Piarnu jūra dar seklesnė nei Palangoje - turi bristi kokį 100 metrų nuo kranto. Brisdamas į vandenį sunerimau - stebėtinai šiltas, lyg šlapimas. Uostau, ragauju - nė velnio, toks pat beveik gėlas, taip pat drumstas vandenėlis kaip ir Palangoje.
- Vanduo - dvidešimt aštuoni laipsniai, - paklaustas rusiškai atsako kaimynystėje besiturškiantis estas.
Negali būti! Palangoje tiek niekada nėra buvę, o Piarnu juk gerokai šiauriau! Didžioji paslaptis išaiškėjo patyrinėjus žemėlapį: Piarnu skalauja įlankos vanduo. Įlanka įlankoje - mažutė Piarnu įlanka didesnėje Rygos įlankoje. Abi seklios. Palangoje iš kurios pusės bepapūstų vėjas, srovė nuneša šiltesnį pakrančių vandenį, į jo vietą atgindama visada šaltesnį vandenuką iš giliau. O įlankose vanduo užsilaiko ir šyla, šyla.
Turtingieji ilsisi salose
Išsimaudę "po mėlyna vėliava" judame ieškoti kempingo. Toli važiuoti nereikia - keli prie pat Piarnu. Prie mūsų pasirinktojo paskubomis įrenginėjama milžiniška golfo aikštė, tik namukai dar likę kuklūs, apšiurę, statyti sovietmečiu, tačiau jų nuoma pigesnė nei tokių pat Palangoje. O už vietą palapinei paprašoma vos 15 litų. Nuostabiausia, jog palapinę gali statyti taip, kad joje sėdėdamas matytum jūrą! Apskritai iš visų Pabaltijyje matytų kempingų pats baisiausias buvo Palangoje, Nemirsetoje: tos pačios iš karinio dalinio paveldėtos kriauklės, dvokiantys tualetai, kalnai šiukšlių bei triukšmas.
Kitą rytą pasukame šiauriau, Virtsu miestelio link, kur veikia keltai, keliantys į didžiausiąją Saremos salą. Estai didžiuojasi, kad turi net 1 000 salų, o Lietuva - lygiai nulį. Tiesa, absoliuti dauguma tų salų - tik paukščių apdergtos apkerpėjusios uolos, tačiau keliasdešimt - gana gražios. Naujieji estai jose perkasi arba statosi vasarnamius, į kuriuos savaitgaliais plaukia jachtomis ar kateriais.
Mes keliamės į Saremos salą. Keltas kainuoja panašiai kaip Klaipėdoje iki Smiltynės, tačiau mūsų sąsiauris vos kelių šimtų metrų pločio, o iki Saremos - per 10 kilometrų. Vadinasi, Lietuvoje brangiau.
Geriama kaip Lietuvoje
Sarema - pati didžiausia Estijos sala. Sovietmečiu ji buvo laikoma uždaru pasienio rajonu. SSRS piliečius įleisdavo tik su turistų grupėmis arba parodžius kokio nors vietinio gyventojo iškvietimą. Dabar jokio iškvietimo nereikia, tik važiuok. Žinynuose kažkodėl rašoma, jog Saremos saloje dominuoja akmenuotas landšaftas, tačiau netikėkite tuo. Iš tikrųjų visa sala skendi tokiuose pat kaip ir šiaurės vakarų Lietuvos miškuose - drebulynuose, šabakštynuose, kadagynuose. Pakrantėse, tiesa, iš tikrųjų vien akmenys. Nors ir nugludinti bangų, tačiau vis vien skaudūs vaikščioti. Gailėjomės maudynėms nepasiėmę šlepečių ar sportbačių bei nardymo akinių - ten, kur akmenys, vanduo skaidrus lyg ašara, dugne moneta už penkių metrų matyti.
Saremos sostinė - nedidelis Kuresarės miestelis, pavadinimą atgavęs kartu su Nepriklausomybe. Sovietmečiu jis vadinosi Kingisepu. Tai revoliucionieriaus pavardė, jis buvo vietinis V. Kapsukas. Įsišnekėjęs su vyresniosios kartos estais išgirstu, kaip jie geruoju mini sovietinius laikus. Ir tai tie patys estai, kurie sovietmečiu sukdavo nosis užkalbinti rusiškai! Vaizdelis labai primena lietuviškąjį - kaime smulkūs ūkininkai baigia išeiti "ubagais" ir prasigerti. Kaimuose, kaip ir pas mus, geriama "juodai". Pasak Saremos Ninase kempingo savininkės Helės, savaitgaliais gretimas Tagaranos kaimas visas voliojasi. Tagaraniečiai laka iš nevilties - kolūkio nebėra, darbo nėra. Ir greitai nebus.
Prisiminė moką rusiškai
Sarema turi ir savo Grūtą. Tiesa, tai ne parkas, o kavinė "Artek" pagal "senus gerus laikus" - briaunuotos stiklinės, gipsiniai revoliucionierių biustai, soc. lenktynių nugalėtojų vimpelai bei nesibaigiančios lankytojų diskusijos, kas geriau - kai turėjai rublių, bet nebuvo ko už juos pirkti, ar kai parduotuvės lūžta nuo prekių, bet nesukrapštai joms kronų, litų ar dolerių.
Prisiminęs, kaip nenoriai sovietmečiu estai kalbėdavo rusiškai, pirmąją dieną žmones bandžiau kalbinti angliškai. Tik sumojuoja rankomis. Gal vokiškai? Ta pati reakcija.
- Nein, no, - sulauki atsakymo. - Možem po ruski!
Tik jaunoji karta nebemoka rusiškai, o visi, gyvenusieji sovietmečiu, kuo puikiausiai šneka šia kalba. Beveik be akcento! Ką gi, rusiškai susikalbėti dar lengviau. Pirmiausia klausiu, kurgi jų naujieji automobiliai. Paaiškinu, jog mūsų laikraščiai rašo, kad tris kartus už Lietuvą mažesnėje Estijoje naujų mašinų nuperkama tris kartus daugiau nei mūsų šalyje. Tai išgirdę estai tik liūdnai šypsosi ir siūlo naujų automobilių ieškoti pas naujuosius estus. Liaudis važinėja tokiais pat senais trantais, kaip ir mūsų tautiečiai. Net žigulių ir moskvičių dar pilna. Tik automobilių dujų estai nepripažįsta, vos kelios dujų degalinės stovi sostinėje bei didmiesčiuose. Matyt, tai dėl to, kad suomiai nevažinėja dujomis.
Estija - suomių baras?
Estų inteligentai nenoromis pripažįsta, jog Estijai ištrūkus iš "sovietinio bendrabučio" gyvenimas prasidėjo pagal suomišką pavyzdį. Daug didesnė ir turtingesnė Suomija estams taip apsuko galvas, jog vienu metu jie pasijuto skandinavais vikingais, o ne kažkokiais "pusiau slavais pabaltijiečiais". Tikėjo per porą metų gyvensią kaip suomiai. Šimtai tūkstančių suomių aplankė Estiją, paliko nemažai pinigų. Deja, laikui bėgant šiauriniai kaimynai ėmė įkyrėti, nes turtingi suomiai į Estiją nevažiuoja (geriau skrenda į Ispaniją), atplaukia pernelyg daug girtuoklių, kuriems Estijoje tikras rojus - palyginti arti, degtinė beveik 10 kartų pigesnė nei Suomijoje, be to gerdamas nepakliūsi kam nereikia į akis. Prisilakę atvykėliai elgiasi arogantiškai, tačiau kur dėsies - kas moka, tas ir muziką užsako. Dėl to estai jaučia nedidelį kompleksą, kurį maskuoja nenuoširdžiai riesdami nosis prieš latvius ir lietuvius. Iš tikrųjų pūstis nėra ko - gyvenimo lygis iš pažiūros labai panašus į Lietuvos, kainos praktiškai tokios pat, tos pačios bedarbystės bei ekonomikos problemos. Talino, kaip ir Vilniaus centras, jau "išlaižytas", tuo tarpu sostinės pakraščiuose daug kas nuo sovietmečio taip ir likę. Ir keliai Estijoje gana vargani. Nors visuose automobilių atlasuose žymima, jog iš Talino Narvos ir Peterburgo link veda greitkelis, tačiau juo važiuojant susidaro toli gražu ne skandinaviškas įspūdis - tai tipiškas sovietinis kelias. Kempingas prie Talino - taip pat ant jūros kranto. Čia jau atvira Baltija, ne įlanka, todėl vanduo - vos 15 laipsnių. Ir jokio smėlio, tik žvyras ir dumblas.
Baudos - drakoniškos
Iš šio kempingo iki jų įžymiojo "Narvos greitkelio" reikia porą kilometrų pavažiuoti vieškeliu. Netikėtai iš krūmų iššokęs juodai apsirengęs vyras ima stabdyti smarkiai mojuodamas rankomis. Iš pradžių nutariau šio kaimiečio nepavėžėti, tačiau priartėjęs pamačiau, kad jo diržo sagtis su kažkokiu ženklu, ženklelis - ir juoduose marškiniuose, o šalia krūmuose - policijos automobilis, prie kurio slepiasi dar vienas pareigūnas. Žinoma, sustoju. Paklausęs, ar suprasiu rusiškai, policininkas liepia papūsti į alkotesterį. Jis ne toks kaip pas mus, matyt, suomiškas, pūsti reikia per siaurą plastiko vamzdelį.
Visgi estų policininkas padarė gerą įspūdį. Estijoje visus metus net ir dieną privalu važiuoti įsijungus trumpąsias šviesas, o degė tik pažibinčiai. Už tai bauda - net iki 3 000 kronų (750 litų), o policininkas už pažeidimą dovanojo, dėl kyšio net užuominų nebuvo. Jei būčiau vairavęs neblaivus, būtų grėsusi bauda net iki 18 000 kronų (4 500 litų). Tas vieškelis veda pro populiarų upėtakių restoraną, tad pasislėpę krūmuose, neturėdami stabdymo krivūlės, estų policininkai žvejoja neblaivius vairuotojus. Estijoje ilgai buvo baudžiama už vairavimą net simboliškai išgėrus. Ne taip seniai įvesta "tolerancija". Ji, žinoma, tokia pat kaip ir Suomijoje - iki 0,5 promilės alkoholio.
Susitiksime kitą pavasarį?
Neseniai kažkoks girtas vairuotojas Estijoje suvažinėjo žinomą sportininką dviratininką. Estijos parlamente tuoj pat atsirado rėksnių, pasiūliusių priimti įstatymą, pagal kurį pagautam išgėrusiam vairuotojui būtų atimtas vairuotojo pažymėjimas iki 10 metų! Taigi ir Estijos parlamente apstu populistų. Kai kurie jų agituoja estus balsuoti prieš Europos Sąjungą. Ar liaudis paklausys, netrukus paaiškės jų referendume. Kol kas tik pačios turtingiausios šalys atsisako sąjungos, o dauguma estų vis dėlto laukia permainų, tad tikrai balsuos "už". Taigi be reikalo estai pučiasi - jie paskendę tose pačiose problemose, kaip ir mes, ir latviai. Tikėtina, kad pavasarį visos trys respublikos vėl būsime sujungtos į vieną šalį ir, kaip ir sovietmečiu, vėl vieni pas kitus keliausime, poilsiausime. Ir guosimės, kad gyvenimas - ne kaip Suomijoje ar Vokietijoje.
Šiauliai - Papė - Kolka - Ryga - Piarnu - Kuresarė - Talinas - Šiauliai
