Pastarojo meto Lietuvos politinio gyvenimo įvykiai leidžia įvardyti itin svarbų įvykį Lietuvos istorijoje - pagaliau mūsų šalyje gimsta modernioji pilietinė visuomenė. Lietuvos socialdemokratai savo veiksmais ir politine kultūra ką tik patvirtino garsiąją lordo Actono tezę, kad valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai.
Nors vienas iš socialdemokratų strategų ir idėjinių vadų Gediminas Kirkilas jau keletą kartų pakartojo, kad šalies politinė kultūra pralaimėti nemokančių Artūro Zuoko šalininkų yra atblokšta dešimčia metų atgal ir daugmaž atitinka tą jos lygį, kada konservatoriai, nepajėgdami garbingai pralaimėti rinkimų ir sutikti su jų rezultatais, puolė skelbti šalies politinę katastrofą ir skųstis net Didžiosios Britanijos parlamentarams, iš tikrųjų viskas yra gerokai rimčiau ir ne taip jau paprasta, kaip jam atrodo.
Šalies politinė kultūra, kuri Valdo Adamkaus prezidentavimo metais buvo pradėjusi ženkliai kilti ir artėti link Vakarų Europos politinės kultūros lygio, per rinkimus ir po jų buvo kone per naktį atmesta gerai organizuotos ir intensyvios mūsų šalies politikos ir politinės sąmonės liumpenizacijos bangos, kuri ne tik lėmė dabartinę šalies politinių jėgų konfigūraciją, bet ir atmetė trapų ir pažeidžiamą, bet tuo metu, atrodė, Lietuvoje palengva beįsigalinčios vakarietiškos civilizacijos luobelį.
Šiuo metu mūsų politinė kultūra, kuri Valdo Adamkaus laikais atrodė viltingai net Vakarų kaimynų kontekste, yra ištikta kolapso ir, deja, sparčiai gravituoja į Rusijos simuliacinės ir valdomos demokratijos modelį. O tai reiškia ne dešimties metų, o civilizacinio proceso bei politinės raidos krypties praradimą. Iš prie mūsų ką tik priartėjusios Vakarų Europos politinės kultūros ir vertybių sistemos mes ritamės į NVS vertybių ir normų erdvę. Net jei ir viskas mūsų šaliai baigsis laimingai ir įvyksiančio referendumo rezultatai Lietuvai neužkirs kelio į Europos Sąjungą, tokie smūgiai, kuriuos šiuo metu kone kasdien patiria mūsų bendras orumas, savigarba ir pilietinė savimonė, gali rimtai pažeisti ir ilgam suskaldyti mūsų visuomenę.
Galutinai paaiškėjo, kad šalį valdo brutalūs valdžios mechanikai ir ciniški partokratai, kurių sovietinio inžinieriaus arba cenzoriaus mentalitetas niekaip nepalieka kertelės minčiai, jog autentiškas piliečių valios pareiškimas negali būti iš anksto surežisuotas. Mus valdo anapus normų ir vertybių esantys, tik jas negrabiai simuliuojantys valdžios paėmimo ir išlaikymo mechanikai, kuriems demokratija reiškia viso labo tik grupių susitarimus, savąją visuomenę laikant kažkuo sau išorišku, kažkuo, ką galima paimti arba, jų leksikoną vartojant, “išdurti” sakant jai tą, ką ji ir trokšta išgirsti.
Šiems žmonėms visuomenė tėra chimera, geriausiu atveju - manipuliacijų laukas ir retorikų objektas, o institucionalizuota korupcija perkant balsus ir atliekant partijos valdžiai įtvirtinti reikalingas žmonių rokiruotes jiems įeina į pačią demokratijos sąvoką. Nė nekalbu apie tai, kad tokia demokratijos samprata iš tikrųjų tėra viso labo tik apgailėtina jos karikatūra.
Dar pavojingiau yra tai, kad mes čia susiduriame su pačia tikriausia technokratija, kurios atstovai atvirai teigia, kad jie yra demokratinės politikos specialistai ir kad visos su jais nesutinkančios viešos visuomenės akcijos yra opozicijos režisuojamos.
Technokratinė politikos samprata tuo ir pavojinga, kad kompetencijos požiūriu savo visuomenę traktuoja tik kaip ekspertizės objektą, o interesų plotmėje jai palieka tik pasyvaus ir eksperto, t.y. savęs, aptarnaujamo kliento vaidmenį. Šitokia politikos samprata paprasčiausiai žudo demokratiją kaip viešą politinės bendruomenės reikalų tvarkymą.
Valdžios mechanikai moka taip meistriškai naudotis demokratinėmis procedūromis, kad jos būtų visiškai atplėštos nuo moralinių pasirinkimų, normų ir vertybių. Partiniam intrigantui ir pati demokratija yra ne viešas politinės bendruomenės reikalų tvarkymas, o sėkmingų intrigų mechanizmas; bet taip yra ne todėl, kad demokratijos prigimtis iš tikrųjų tokia, o todėl, kad tik taip mąstyti tepajėgia partinis intrigantas.
Tad šiuo atveju mes patenkame į nežabotos socialinės inžinerijos ir valdžios ėmimo bei išlaikymo mechanikos sferą. Pavyzdžiui, galima kuo ramiausiai šantažuoti arba papirkinėti savo sąjungininkus-oponentus. (Kadangi pastarieji vieną dieną atlieka sąjungininko, o kitą - oponento funkciją, šis terminas ir rašytinas per brūkšnelį.) Valdžios mechanikai viską puikiai numato ir supranta, kad jiems neegzistuoja nei ilgalaikiai sąjungininkai, nei pastovūs oponentai - viską lemia konjunktūra ir partinis lojalumas, o visa kita tėra chimeros.
Valdžios mechanikai meistriškai supriešina elitą ir mases - o juk ši XX a. pradžioje įsigalėjusi priešprieša jau seniai moraliai susidėvėjo ir tik liūdnai primena fašistinius Europos sąjūdžius, kurių ideologai mielai naudojosi tuo metu populiaria sociologine elitarizmo koncepcija. Patys slapta niekindami savo visuomenę ir laikydami ją tik sėkmingų manipuliacijų objektu, jie visada linkę pabrėžti savo ir masių ryšį bei savo panieką nepartiniams ikonoklastams, nepriklausomo mąstymo žmonėms, kuriems ir taikomas elito terminas.
Vieno dalyko valdžios mechanikai ir makiavelistai iš tikrųjų bijo - jie bijo viešumos. Jie bijo viešos diskusijos, jie bijo nekorumpuotų žmonių, kuriuos jie gali viso labo tik atleisti iš jų užimamų pareigų ir tokiu būdu smogti jiems prevencinį smūgį, idant jie prarastų viešų figūrų, t.y. visuomenėje matomų ir lengvai atpažįstamų žmonių, statusą. Visai kaip per 1968 m. Prahos pavasarį, kada sovietai atleidinėjo iš darbo visus jiems nelojalius čekų rašytojus, menininkus ir viešąsias figūras, valdžios mechanikai bet kada gali imtis svetimojo elemento valymo ir lojaliųjų bei paklusniųjų klikos formavimo politikos.
Kad ir kiek būtų skirtingos komisaro Vytauto Grigaravičiaus ir Vilniaus mero Artūro Zuoko istorijos, jos liudija šią rūškaną tendenciją jau įsigalėjus Lietuvos politikoje. Valdžios mechanikai tiesiog instinktyviai jaučia, kad bent kiek stambesnio formato ir dar politiškai nepriklausomą figūrą reikia šalinti eliminuojant jos matomumą visuomenėje, t.y. atleidžiant iš užimamų pareigų ir tokiu būdu perskirstant politinę galią bei autoritetą.
Vieno dalyko tik nenumatė Lietuvą liumpenizuojanti ir socialinę patologiją bei atvirą destrukciją savo visuomenės atžvilgiu baigianti institucionalizuoti šalies valdžia - tai Lietuvos kad ir lėto bei sunkaus, bet nebesustabdomo tapimo modernia pilietine visuomene. Daugiatūkstantinės demonstracijos Vilniuje ką tik turėjo apie tai pagaliau informuoti ir didžiąją partiją, ir Vyriausybę, ir Seimą, ir visą prezidento kariauną.
Gimsta visuomenė, kuriai demokratija reiškia ne sėkmingų ir lojalių klikų formavimą, o viešąją diskusijų erdvę, politikų atsiskaitomybę ir bendrą reikalų tvarkymą.
