Biblinis Chamo (Hamo) vardas primena istoriją apie antrąjį Nojaus sūnų, jaunesnįjį Šemo ir vyresnįjį Jafeto brolį, išniekinusį (Biblijos komentatoriai spėja, kad išprievartavusį) savo tikrą tėvą. Vėliau šis vardas virto bendriniu daiktavardžiu, žyminčiu nejautrų ir brutalų žmogų, galintį viešai niekinti ir įžeidinėti kitus žmones.
Žinoma, būtų naivu stebėtis tuo, kad pasaulyje visada egzistavo ir tebeegzistuoja daug chamizmo bei nepagarbos žmonėms. Veikiau vertėtų stebėtis, kaip atsitiko, kad daugelyje visuomenių per ilgus istorijos šimtmečius kai kurių socialinių sluoksnių elgesys bei kalbėsena pakito, o chamizmo gerokai sumažėjo.
Apie šakutę ir peilį
Vokiečių sociologas Norbertas Eliasas savo dvitomiame veikale „Apie civilizavimo procesą“ pastebi, jog modernioji visuomenė ir valstybė nebūtų galėjusios atsirasti be save disciplinuojančio individo susiformavimo, o tokio individo formavimasis truko ilgus šimtmečius. N.Eliaso manymu, gražios manieros prie stalo ir šakutės bei peilio naudojimas tarp viduramžių aristokratų žymėjo lūžį elgesio rafinavimo istorijoje.
Reikalas čia slypi net ne pačiame elgesyje. Esmė ne tai, ar gražiai žmonės valgo, o veikiau tai, kad pastangos save kontroliuoti ir gražiai elgtis viešumoje bei su kitais žmonėmis pradeda stabdyti daugelį brutalių impulsų.
Kitaip tariant, pradedama kurti kultivuota socialinė aplinka, kurioje vis mažiau vartojama fizinės prievartos ir brutalios kalbos. Jėga slepiasi ir rafinuojasi. Tikra jėga slepiama, o tariama primityviai lenda į paviršių ir reiškiasi groteskiškomis formomis.
Normos – svarbu
Iš pradžių aprėpusi tik didikų sluoksnius, manierų rafinavimo ir elgesio sutaurinimo tendencija ilgainiui nusidriekė ir į kitus socialinius sluoksnius.
Ne veltui XVII a. olandų ir flamandų tapytojai išplėtoja žanrinę tapybą, neretai vaizduojančią smuklėse kortuojančius ir žiauriai besimušančius valstiečius, kurie savo išore ir elgesiu sukuria net ne kontrastą, o bedugnę tarp savęs ir ano meto dailininkų pavaizduotų kultivuotų žmonių - ne tik diduomenės ir mokslininkų, bet ir pirklių, karininkų bei tiesiog laisvųjų miestiečių.
Natūralu, kad brutalumą ir chamizmą savyje istorijos procese įveikė tik laisvę patyrusios visuomenės, arba tiesiog laisvi žmonės. Be kultivuoto ir save disciplinuojančio individo - šio ilgų šimtmečių civilizacijos kūrinio - sunku sukurti modernią visuomenę. Greičiausiai be jo neįmanoma sukurti ir modernios valstybės. Ten, kur nėra save disciplinuojančio individo, socialinė ir moralinė tvarka grindžiama paprasčiausia jėga ir prievarta.
Nekultivuotas ir savęs nedisciplinuojantis žmogus paklūsta tik didesnei arba aukštesnei už save jėgai, o ne išorinę jėgą moderniajame pasaulyje eliminuojančioms normoms. Štai kodėl demokratija visada turi didesnę galimybę likti gyvybinga ir pratęsti save ten, kur kultivuotas elgesys ir normų laikymasis išstumia brutalumą, jėgą ir prievartą.
Neigia skirtumus
Bet chamizmas nėra vien mužiko ar netašyto provincialo bruožas. Lietuvoje jis neretai reiškiasi ten, kur renkasi mokslinius laipsnius ir nemenką socialinę įtaką turintys žmonės.
Chamizmas nėra vien tik vulgaraus karjeristo, konjunktūrininko, prisitaikėlio ir savanaudžio nesiskaitymas su žemesniais už save ir nepagarba tiems, kurie socialinėse kopėčiose stovi ant žemesnio laiptelio.
Chamizmas yra savotiška pasaulėžiūra (kartais artikuliuota ir privesta iki kultivuoto cinizmo lygmens, nors dažniau intuityvi ir tamsuoliška), kategoriškai neigianti žmonių skirtumus. Chamas dažniausiai yra liaudiškas cinikas, intuityviai jaučiantis ciniško elgesio esmę, bet esantis ikiteorinėje cinizmo supratimo fazėje, todėl nepajėgiantis tapti apšviestu ir rafinuotu ciniku.
Be socialinio nervo
Chamas niekada negerbs kito žmogaus už jo skirtingumą, talentą, individualybę ar gautąją bendravimo patirtį, nes chamo santykis su kitu žmogumi yra pagrįstas prielaida, kad visi taip pat elgtųsi, kaip ir jis pats, jei tik galėtų. Tikram chamui pagarba žmogui yra nesuvokiama jau vien todėl, kad jam kitas žmogus tėra tik nuoroda į socialinių rangų tabelį.
Chamas netiki, kad kitas žmogus gali gerbti jį ir todėl kone instinktyviai ar preventyviai skuba išsakyti savo panieką tam žmogui. Chamas iš esmės neturi to socialinio nervo, kurio dėka galima patirti pasaulio įvairovės džiaugsmą.
Jam aplinkinis pasaulis tėra jėgos ir dominavimo arena, kurioje reikia niekinti silpnesnius už save ir lankstytis už save stipresniems (bet slapta nekęsti jų). Chamas netiki kilnumu ir gražiais gestais, už kurių įžvelgia tik klastą ir savanaudišką naudos vaikymąsi.
Chamui pasaulis knibždėte knibžda kitų chamų. Apskritai chamo pasaulėjauta primena G.V.F. Hegelio aprašytą kamerdinerio požiūrį į herojus: kamerdineriui herojai neegzistuoja, bet ne todėl, kad jų iš tikrųjų nebūtų, o todėl, kad jis yra kamerdineris.
Instinktų kalba
Chamizmą galima traktuoti ir kaip socialumo stoką, o neretai ir menkai užmaskuotą asocialumą. Chamas nepatiria dviejų pačių socialiausių jausmų - pagarbos ir gėdos. Socialus žmogus gerbia kažką, kas jam tampa integracijos į visuomenę pagrindu - tėvus, mokytojus, draugus, kolegas.
Asocialus žmogus nieko negerbia, o pripažįsta tik galios santykius. Vadinamoji nusikaltėlių pagarba autoritetui tėra eufemizmas, už kurio slypi gaujos vado arba klano lyderio keliama baimė.
Iš tikrųjų mes gerbiame tą, ko nebijome. Nelaisvose visuomenėse socialinio gyvenimo suprimityvinimas pasiekiamas atmetus pagarbą ir gėdą, o jų vieton pasėjus baimę ir nesaugumo jausmą - būtent iš to ir konstruojamos bei provokuojamos kolektyvinės isterijos, tokios kaip vadų garbinimas ir brutalios jėgos kultas.
Asocialus žmogus nepatiria ir gėdos jausmo - gėdos neturėjimas byloja apie itin menką socialumą, nes socialinė aplinka tada yra degraduojama iki gamtos lygmens - tai tas pats, kas žeminti žmogų, jį traktuojant kaip žemą būtybę, esą turinčią tik kūną ir primityviausius instinktus. Arba tas pats, kas viešai gatvėje atlikti gamtinius reikalus, aplinkinius žmones traktuojant maždaug kaip medžius arba akmenis.
It orgijoje
Tad chamizmas nėra vien paprastas etiketo nepaisymas ar mandagumo taisyklių nesilaikymas. Chamizmas reiškia elgimąsi taip, tarsi visuomenė nebūtų realybė, tarsi ji būtų tik tuščia frazė arba abstrakcija. Chamas niekada nesupranta, kad mandagumas (nesvarbu net, ar kultivuotas ir persmelktas autentiškos pagarbos kitam, ar dirbtinis ir imitacinis) yra socialumo esmė.
Ne veltui anglų kalbos žodis „civility“, reiškiantis mandagumą, semantiškai susisieja su pilietiškumu, o mandagumą taip pat reiškiantis jo sinonimas „politeness“ reiškia politiškai kultivuoto žmogaus, polio žmogaus, gebėjimą gerbti bendrapiliečius. Kitaip tariant, socialumą ir asocijavimosi galią.
Žinoma, šioje vietoje kyla klausimas: o iš kur pas mus tiek chamų? Juk išgirdus mūsų aukštų politikų kalbas arba televizijos diskusijas (nė neminint anoniminių internetinių komentarų, kurie neretai nepakyla aukščiau minties ir kalbos kloakos lygio), gali pamanyti, kad atsidūrei orgijoje.
Mąstysenos liekana
Kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje atkakliai siekia įžeisti ir pažeminti savo diskusijos oponentus arba jiems nepatinkančius žmones? Kodėl jie taip mielai ir lengvai pereina į padugnių leksikoną?
Todėl, kad ir jie patys yra jau pažeminti, o gal ir žeminami kasdien - savo realios situacijos, nesaugumo, baimės ir patirtų traumų. Todėl, kad jie netiki, kad jų puolami ir žeminami žmonės gali elgtis kitaip ir neatsakyti tuo pačiu.
Todėl, kad jie nėra visuomenės nariai, o tik anoniminių, kupinų pykčio ir keršto gyventojų masė - ir liūdniausia tai, kad jų anonimiškumas jiems yra pati patogiausia būsena. Todėl, kad jie, šventai tikėdami, jog yra tauta, retai susimąsto, ar jie yra visuomenė. Juk visuomenė nėra aritmetinė šalies gyventojų suma - visuomenė visų pirma yra bendrą padorumo sampratą, politinį žodyną ir bendras normas bei vertybes išpažįstantys piliečiai.
Todėl chamizmas, kaip saldus kito žmogaus žeminimas, yra paprasčiausia baudžiauninko psichologijos liekana. Nelaisvas žmogus tiki tik jėga ir dominavimu. Jei kito žmogaus įžeidimas ir pažeminimas tampa chamų savirealizacijos pagrindu, tada belieka tik konstatuoti, kad chamizmas yra pats tiesiausias kelias į žmogaus virtimą savo paties karikatūra.
“Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
