Irena ZUBRICKIENĖ
...Vilniuje - jaunų chuliganų sumuštas Vilniaus apygardos prokuratūros vadovas, Telšiuose - kone mirtinai nusigėręs paauglys, Kazlų Rūdoje - dvylikamečio "vairuotojo" pavogtu automobiliu užmuštas pagyvenęs dviratininkas, Marijampolėje - trijų nepilnamečių išniekinta mažametė, Kėdainiuose - nepilnamečių suluošintas vyras... Tai faktai iš mūsų nūdienos. Nuo jų šiurpstame visi. Štai mokytojai, kuriems nuo seno patikėta kartu su žiniomis nešti ir gėrį, jau neslepia, kad gaunant padidintus atlyginimus "bus ne taip sunku kęsti mokinių patyčias". KĘSTI, nes su tuo kovoti jau beviltiška. Nieko savo atžaloms paklydėlėms negali padaryti ir jų tėvai - net ir tie, kurie dar nepraradę tokio noro. Juos varžo vaikų teisių sergėtojai, jau senokai paskelbę karą auklėjimui diržu.
Prieniškis griebėsi grandinės
O gal vis dėlto kraštutiniais atvejais pateisinamas tėvų smurtas prieš savo neklaužadas vaikus? Toks klausimas kyla išgirdus apie vienos Prienų šeimos problemas dėl sūnaus Irmanto auklėjimo. Paaugliui - 16 metų, o jis jau senokai vagiliauja, ne vienai dienai pradingsta iš namų ir valkatauja, meluoja, svaiginasi kvaišalais. Policijoje apie tokius sakoma: "Mums gerai žinomas". Kartą vaikinukas pavogė tėvo automobilį ir, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, važinėjosi kelias paras, vogė benziną, kol neklaužadą sulaikė policininkai ir uždarė į areštinę. Kitą kartą jaunuolis pavogė močiutės banko kortelę ir pasisavino bei tuoj pat praleido pustrečio tūkstančio litų. Apvogtųjų nuostoliai, skolos, iš keršto supjaustytos padangos, geriamas alus - tokia šio paauglio kasdienybė. Suprantama, dorai gyvenantiems tėvams to "nematyti" sunku. Tačiau Irmantui nusispjaut į tėvo prikaištus, jo nesustabdo ir motinos ašaros. Prašomo atsikvošėti sūnaus reakcija į tai vienoda - keiksmažodžių kruša. Kadangi tėvui ne tas pats, kaip elgiasi jo sūnus, 39 metų vyras, paties žodžiais, galutinai įvarytas į kampą, griebėsi savų metodų.
Vieną vėlų vakarą į namus parėjęs tėvas savo nepilnametį sūnų rado namuose, nors prieš tai jis kelias naktis nakvojo nežinia kur. Aiškinantis įsiplieskė rimtas barnis. Nesusivaldęs tėvas kelis kartus aptalžė nepaklusnų sūnų kumščiais, o tada užkabino jam ant kaklo gyvuliams rišti tinkamą grandinę. Ją surakino spyna, o raktą įsidėjo į kišenę. Tėvas tikėjosi, kad šitaip pažabotas Irmantas gėdysis pasirodyti draugams ir bus namuose.
Tačiau pažemintas paauglys nutaikė momentą ir su nenuimamu "papuošalu" nubėgo pas kaimynus. Šiems jis pasiskundė buvęs sumuštas ir paprašė iškviesti greitąją pagalbą. Atvykę medikai, pamatę ant jaunuolio kaklo 5 milimetrų storio grandinę, iškvietė ugniagesius ir policiją. Vieni specialiomis žirklėmis perkirpo metalinę grandinę, kiti ... pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nepilnamečio sveikatos sutrikdymo. Tiesa, medikų globoje Irmantas buvo neilgai - paprasčiausiai pabėgo atsidaręs langą pirmajame ligoninės aukšte.
Sūnaus neįveikiantis prieniškis pripažino: dėl grandinės tai jo buvo pasikarščiuota. Tačiau vyras tikino nebežinąs, kur ieškoti patarimų ir pagalbos, nes viskas - veltui. Dabar viltį praradusiam vyrui - dar ir teismo bausmės grėsmė bei įvairių tarnybų pareigūnų vizitai ir kontrolė.
Nesusivaldė ir panevėžietis
Sūnaus Edgaro (8 m.) "pažintis" su teisėsaugininkais išvedė iš kantrybės ir Panevėžio gyventoją (41 m.). Tėvui buvo skaudu ir gėda klausyti, ką kalbėjo sūnų į namus parvežę policininkai. Esą Edgaras, priprašytas vyresnių draugų, apvogė prekybos centrą, kuriame buvo sulaikytas. Pareigūnai iškart surašė vagišiaus tėvui protokolą dėl sūnaus nepriežiūros. Už tai numatytas įspėjimas arba bauda iki 200 litų. Vos tik nekviesti svečiai, palikę Edgarą, išsuko iš kiemo, nesusivaldęs tėvas puolė auklėti sūnų smūgiais. Baigėsi tuo, kad antroko veidas ir galva labiau priminė Velykų margutį. Atsitokėjęs vyras, suprasdamas, kad Edgaro mokytojai tuoj sukels skandalą, kelias dienas neleido sūnaus į mokyklą. Vis dėlto panevėžiečiui nepavyko nuslėpti šio įvykio - juo susidomėjo ir policija, ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) darbuotojai. Teisindamasis smurtautojas atviravo, kad "neišlaikė nervai". Vyras teigė tik taip suprantąs auklėjimą: už blogus darbus - lupti, įskaudinti, kad kitą kartą vaikas bijotų nusidėti. Ši "pamoka" panevėžiečiui iškart atsiėjo brangiai - Edgaras buvo laikinai atskirtas nuo tėvų ir įkurdintas globos namuose.
Bausti smurtu - lengviausias kelias
Ir Prienų, ir Panevėžio atsakingi vaikų teisių gynėjai pripažino, kad abiem atvejais vaikai elgėsi tikrai netinkamai, tačiau tėvų reakcija buvo naujas nusikaltimas. Anot Prienų rajono VTAT darbuotojos Aldonos Krušinskienės, prieniškio tėvo išlietas smurtas - smerktinas poelgis. Specialistė kategoriška: tokiomis priemonėmis vaikų bausti negalima. Anot jos kolegų Panevėžyje, norint pakeisti tėvų supratimą, kad "nė vienas neužaugo be diržo", teks dar nemažai visiems padirbėti, o už tokius smurto proveržius reikia bausti. Vaikų teisių gynėjų nuomone, tokių tėvų poelgių negalima niekuo pateisinti, nes yra daug kitokių auklėjimo priemonių ir būdų. O smurtas - tai lengviausias, bet nieko neduodantis, momentinės sėkmės, kelias.
Prieš auklėjimą smurtu yra ir Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė, ne vienerius metus viešai gvildenanti šią problemą. Profesorės teigimu, kai vaikus muša ar iš jų tyčiojasi tėvai, globėjai, mokytojai, prižiūrėtojai ar policijos pareigūnai, vaikai patiria pažeminimą, skausmą, pyktį, įniršį, baimę, liūdesį, vienatvę, bejėgiškumą ar abejingumą - visą "puokštę" blogų emocijų. Todėl būtina šviesti žmones tam, kad šie suprastų, jog smurtas fiziškai ir dvasiškai luošina individą, ir kad tas, kuris vaikystėje pats patiria smurtą, dažnai pats griebiasi smurto sukūręs šeimą ar prieš savo artimuosius.
- Jau 10 metų Lietuvoje kalbama apie tai, kad reikia uždrausti kūno bausmes vaikams kaip vaikų auklėjimo priemonę, tačiau iki šiol Lietuvos teisės aktuose nėra apibrėžta nei smurto prieš vaikus samprata, nei smurto rūšys, - sakė M. A. Pavilionienė. Tik tada, kai suaugę žmonės išmoks savo nevisavertiškumo, savo individualių ir šeimos problemų neprimesti vaikams, neplieks rykšte savo vaikų ar auklėtinių, sugebėdami valdyti savo bejėgiškumą ir pyktį, Lietuvoje apskritai bus mažiau smurto ir agresijos. Pradėkime nuo savęs ir savo elgesio su vaikais, kurie kartoja suaugusiųjų elgesio modelius.
Kol vaikai žino tik savo teises...
Kur kas didesnė "Akistatos" pašnekovų grupė, deklaruodama vaikų auklėjimo pamokančiu žodžiu ir savo geru pavyzdžiu idėją, visgi prisipažino, kad ir patys ne kartą buvo išvesti iš kantrybės savo vaikų poelgių ir griebęsi diržo ar šlepetės. Jie įsitikinę, kad dešimtmetį mokyklose ir kitose jaunimo susibūrimo vietose vaikų teisių sergėtojų iškabinėti skelbimai su VTAT telefonais, raginantys vaikus tučtuojau kreiptis, jeigu namuose prieš jį pakels ranką mama ar tėtis, įkalė vaikams į galvą jų teisę skųstis ir gąsdinti gimdytojus, bet užmigdė pareigos jausmą.
VAIDA STANKEVIČIENĖ (49 m.), 2 vaikų mama, mokytoja iš Varėnos:
- Savo supratimu apie teises mosuojantys vaikai įžūlėja ir žiaurėja kasmet. Tuos, kas nedirba mokykloje, stebina mokytojų beviltiški padūsavimai, kad vaikai buvo kitokie - švelnesni ir "lengvesni" - ir prieš 5 metus, ir prieš 10, ir prieš 15. Į pareigas jiems - nusispjaut! Į pagarbą - taip pat! Kur, kada ir kieno pražiūrėta, galima tik pasvarstyti. Mes, mokytojai, sakome, kad vaiko nuostatas suformuoja šeima ir namai, kol jis dar nepravėręs namų durų. Tėvai sako, kad vaiką patikėjo mokyklai, todėl viskas, ką vaikas padaro blogai, - mokytojų "nuopelnas". Išeitų, kad vaikus labiausiai auklėja gatvė, išplėtusi jų "teisių" sąrašą. Visgi lieku prie nuomonės, kad daugiausia vaikas atsineša iš savo šeimos. Nors tėvai tikina, kad savo atžalą auklėjo ir ja rūpinosi nuo pirmų dienų, bet, vaikui "atitrūkus nuo grandinės", tegalima daryti išvadą, jog tas rūpestis buvo paviršinis - duota pinigų, nupirkta drabužių ir kitų daiktų, parūpinta brangi stovykla. O emocinio ryšio nebūta. Nebūta dažnų pokalbių vaikui rūpimais klausimais - nebent maišant puodą ar išskubant į darbą, nebūta dienos iškylų į gamtą - tik skubiai išsimaudyti upėje, nebūta raičiojimosi ant kilimo - tik draudimas neapkuisti namų. Mąstyti tėvams reikia kur kas anksčiau: kaip sakoma, lenk medį, kol jaunas.
ROBERTAS GRIMAILA (56 m.), 3 vaikų tėvas, ūkininkas iš Šakių:
- Aš - už tėvą, nesuvaldomą sūnų "papuošusį" grandine. Žinoma, tas tėvas praeityje kažko nepamatė ir nepadarė, kad paauglys taip "išsiskleidė". Bet kai dabar jau pavėluota ir yra taip, kaip yra, beliko tik rakinti ir uždaryti sūnų nuo gatvės pagundų. Daugiau tokių tėvelių Lietuvėlėje atsirastų, kurie savo vaikus, banditėlius, šitaip auklėtų, tai greitai galėtume pačiomis tamsiausiomis gatvėmis ramiai vaikščioti. Šiurpu skaityti spaudoje pranešimus, kaip 17 metų paauglė, tėvų viskuo aprūpinta vienturtėlė, nepaisydama apsaugininku dirbančio tėvo prašymų susitvarkyti, jau kelerius metus grubiai įžeidinėja mokytojus, subūrusi grupę paauglių, daužo mokyklos langus ir net padeginėja mokyklą! Dar baisiau, kai tėvas, pataisos namų (!) darbuotojas, sulaukia girto sūnaus, ką tik tapusio pilnamečiu, išpuolio - brutalaus liepimo oraliniu būdu patenkinti jo nepilnametį draugą! Kur mes einame? Kas bus dar toliau?! Todėl ir pritariu tėvui, kuris griebėsi grandinės. Gaila žmogaus, kad dabar jį tampo policijos ir prokuratūros. Kol valstybė šitaip drausmins kiekvieną tėvą už būtiną paauglio išpėrimą, tol pas mus ir vyks plėšimai, žaginimai, žudynės. Bauskime tėvus, kurie nori sutramdyti mažus banditus, bet paskui nesistebėkime skaičiuodami vaikžudes mamas ir motinžudžius vaikus. Mano nuomone, iškreiptą žvėrišką mąstymą ir taisyti reikia žvėriui suprantamu būdu.
DANGUOLĖ VASILIAUSKIENĖ (36 m.), 2 vaikų mama, medikė iš Klaipėdos r.:
- Kai tėvai sugadina vaikus, patys to nejausdami, nesuprasdami ar nenorėdami suprasti, tai tik jie paskui ir gali savo klaidas ištaisyti - geriau nepadės nei vaikų teisių specialistai, į šeimą ateinantys tik tada, kai jau reikia "gesinti gaisrą", nei Seimo nariai, besiginčijantys dėl visokių įstatymų. Negerai, kai prireikia lazdos vaikui paauklėti, bet pripažinkime, kad būna tokių vaikų, kurių be supurtymo ar smūgio nesustabdysi. Tik labai slidu tėvams, kurie griebėsi diržo ar suspaudė kumštį prieš vaiką, neperžengti ribos tarp paauklėjimo ir suluošinimo. Visiškai nepateisinu tėvo, kuris šlepete tvatina per galvą kūdikį, kad šis ilgai nemiega ir garsiai rėkia, bet nesmerkiu tėvo, kuris, išbandęs visas įmanomas auklėjimo priemones, griebiasi diržo ar grandinės, kaip tas prieniškis. Žinoma, smurtu pagarbos nepelnysi, bet gal po kelerių metų sulauksi vaiko padėkos laiku nustūmus jį nuo tiesaus kelio į kalėjimą. Apskritai tai nereikia stebėtis, kad mūsų vaikai žiaurėja. Ką mato mūsų paaugliai? Neapykantą, netoleranciją, amžiną karą tarp suaugusiųjų ir kovą dėl turtų, apgavystes, melagystes, sukčiavimus, pagaliau - nesibaigiantį karą keliuose, neapykantą kitataučiams, panieką skurstantiems, meldimąsi pinigams. Tai dar reikia dejuoti, kad mūsų vaikai blogi ir nesuvaldomi?..
Autorės nuotr.:
- Tėvai dažnai pasuoja prieš nepaklusnius vaikus, nes šie nuo mažametystės mosuoja VTAT telefonų numeriais ir net Baudžiamuoju kodeksu
- Stilizuotas vaikų troškimų medis - su svajonėmis, kad tėvai nemuštų, nevytų iš namų, negertų. Tokį medį savo troškimais greitai apkabinėtų ir į neviltį vaikų nuvaryti tėvai
Nuotrauka iš redakcijos archyvo:
- Seimo narė M. A. Pavilionienė - kategoriškai prieš smurtą šeimoje
2008 09 04
