Liberalai demokratai Lietuvoje imami traktuoti kaip partija, kuri gali užimti svarbią vietą valstybės partinėje sistemoje. Jų politinė galia šiandien yra identiška socialliberalų galiai po pirmųjų rinkimų į prezidentus 1997 metais. Tada visuomenė pamatė joje tą politinę struktūrą, kuri gali pakeisti senąją, o kartu pakeisti ir visuomenės padėtį.
Tačiau tapę stipria Seimo partija socialliberalai tiesiog įklimpo į tas pačias politinio proceso problemas ir efektyviai nespręsdami problemų tapo blankia valdančiosios daugumos atstove. Pritrūko patirties, žinių ir politinės išminties.
Šiandien liberalemokratai eina tuo pačiu keliu, tačiau visuomenė jau kitokia ir ne visi tiki šiandieniniais “mesijais”. Liberaldemokratų partija yra normali partija, surinkta ir organizuota dėl lyderio ir esanti jo šešėlyje. Todėl jos narių bei aktyvistų gretose yra ne tie, kurie galėtų ir mokėtų kažką pakeisti valstybėje, o daugiau tie, kurie norėtų pakeisti bent jau savo gyvenimą. Todėl dirbdami lyderiui ir sau jie nedidina partijos galimybių ateityje.
Dabar tampa akivaizdu, kad ši partija vis labiau susitapatina su prezidentu ir darosi “prezidentine partija”, nors Lietuvoje prezidentas privalo sustabdyti savo veiklą politinėse partijose. Taigi būdama prezidento politine atrama ši partija gali tikėtis prezidento institucijos paramos ir reikalauja jos iš savo prezidento. Tuo dar labiau darydamasi priklausoma ne nuo vidinės iniciatyvos ir partinių resursų, o nuo Prezidentūros veiklos bei paramos.
Prezidento parama tampa stipriu instrumentu šiai partijai, gelbstinčiu ją daugelyje situacijų. Prezidento parama nulems ir šios partijos pasirodymą per rinkimus. Tačiau būdama lyderio palaikymo partija ši organizacija tampa rimtai pažeidžiama ideologiškai - ji neturi jokios rimtai akcentuotos ideologijos. Nors šiuolaikiniame pasaulyje tai nėra didelė nuodėmė. Tačiau ši partija neturi ir gerai struktūruotos partinių kadrų sistemos - visi nauji ir visiems dar reikia mokytis dirbti politikoje. Vadinasi, matysime daug elementarių klaidų, naivių ir juokingų veiksmų, kurių nesirengia liberaldemokratams atleisti nei politikai, nei žiniasklaida, nei visuomenė.
Viena iš pavojingiausių liberaldemokratų situacijų yra ta, kad į šią partiją per trumpą laiką suėjo daug neaiškių motyvų turinčių asmenų. Kaip ir Naujojoje sąjungoje, jie gali atrodyti ryškiai, tačiau per trumpą laiką gali pridirbti tiek kvailysčių, kad nieks nežiūrės į ją rimtai. Daug yra naujų politikų, kurie psichologiškai yra parengti būti politikoje ne dėl visuomeninio reikalo, o dėl socialinio ar politinio keršto. Taigi vykdydami tokį “teisingumą” jie išties didins neteisybę ir audrins visuomenę.
Kada politikoje daug problemų, kiekvieną iš jų galima įvardyti kaip kieno nors kito neteisybę, tačiau tikra yra tik tai, kad reikalas pajuda tik tada, kada veikia visi susitarę. Prezidentinė partija dar ir pavojinga tuo, kad jos atstovai, naujai atėję į politiką, jaučia tarsi neteisybę ir savo atžvilgiu. Siekis kompensuoti šią neteisybe netruks pasirodyti. Matysime paprasčiausią naujo klano muistymąsi siekiant užimti geras, pelningas pozicijas ekonomikoje, administracijoje (atsiminkime Prezidentūros spaudimą renkant Vilniaus merą) ir apskritai politinėje sistemoje. Vienu žodžiu, naujas, alkanas klanas nori savo kąsnio ir jausdamasis neteisingai nuskriaustas bandys daug atkąsti nejausdamas sąžinės graužimo.
Kaip visada matysime vidinių Liberaldemokratų partijos grupuočių kovą dėl šiltesnių vietų, pozicijų ar pelno šaltinių. Ir suprasime, kad politikoje atsirado dar viena grupuotė, kuri nesistengs pajusti politikos dvasios, tačiau sieks dominuoti, net nesirūpindama dėl atsakomybės, - ją užvers visiems tiems, kuriuos teks propagandiškai apkaltinti dėl mūsų problemų ir nusivylimų.
