Žvelgiant į valdančiosios koalicijos veiksmus, neretai kyla įtarimas, kad tie, kurie dabar valdžioje - nuo jų sprendimų priklauso tiek politiniai, tiek ekonominiai ar socialiniai mūsų gyvenimo posūkiai, - veikia inertiškai, neturėdami aiškių strateginių tikslų, o kartais ir supratimo, kas yra valstybės valdymas.
Šiandien išties imu manyti, kad valstybė dar yra, nes dar veikia (geriau ar blogiau) profesionalūs valdininkai. Tiek įstatymai, tiek aukščiausiųjų asmenų sprendimai yra nulemti ne tiek politinės strategijos, kiek valdininko profesionalumo ir gebėjimo įtikinti netyčia į ministrus ar Seimo narius papuolusį politiką iš regiono ar didmiesčio savivaldybės arba iš įmonės, gaminusios ir pardavinėjusios nesudėtingas prekes. Bet ne tai yra nuodėmė, o tai, kad į politiką pakliuvęs žmogus tampa mūsų ateities formuotoju, kuria ekonomines bei politines tendencijas visai valstybei ir mano, kad tai jam nesudėtinga padaryti (na, tarkim, per 11 ar 111 dienų). Bet apie kokią ateitį gali mąstyti asmuo, per rinkimus žadėjęs rinkėjams didesnę pensiją ir mažesnius mokesčius? Utopinę.
Mokesčių politika, pensijos ir kitokios socialinės garantijos yra tokios, kokia yra visa ekonominio, politinio ir socialinio ar kultūrinio gyvenimo tendencija, susiformuojanti ne atsitiktinai, o per kelias kartas, veikiant visiems vidaus ir išorės veiksniams šioje visuomenėje. Ir joks burtininkas ar mesijas nieko nesugebėtų padaryti, nebent dar labiau sujaukti padėtį.
Tačiau šiandien valdantieji gali ramiai užkalbinėti dantis rinkėjams, nes dešinė yra išbalansuota. Dešiniajame politikos sparne regime keletą partijų, kurios neranda tarpusavio supratimo, kur liberalcentristai yra patys įsisukę ar dirbtinai metami į vidaus nesutarimų sūkurį. Matome nenorą dirbti naujos, jaunos ir socializmo jau nežinančios kartos gretose bei negebėjimą kalbėti su pozicija konstruktyvios kritikos lygiu.
Mūsų politikai veikia, kada „pjauna“ vienas kitą. Tačiau tikroji politika reikalauja konstruktyvumo ir ne karo su kitokiais, o veikimo savo pozityvių tikslų kryptimi. Tokio veikimo nėra, nes dešinieji regi save labai ribotai. Gal tai jų susiskaldymo, gal praeities klaidų kompleksai, bet dešiniojo sparno atstovai savotiškai yra patenkinti, kad jie ne valdžioje, nes, kaip ir kairieji, neturėtų ką pasiūlyti visuomenei artimiausiems dešimtmečiams.
Čia Artūras Zuokas savaip įdomus, nes jo aktyvumas keičiant Vilnių suteikia optimizmo. Tik tenka gailėtis, kad moralinės šio asmens savybės yra abejotinos ir pavojingos visai visuomenei. Bet jei atsiras politikas ir partija, kurie atsisakys visą savo energiją sutelkti į oponentų skandinimą, o sieks nepopulistiškai, be „pijarinių“ triukų teikti visuomenei pozityvų ateities projektą ir įrodys, kad tai ne fantazija – laimės viską, nes šiandien yra laukiamas veiklus ir protingas, o ne tas, kuris atrodo stiprus dėl to, kad kiti dar silpnesni.
