Atstatydinimo dieną ir gamta nutarė apsiplauti – palijo. Tačiau prezidento atstatydinimo procedūra visiškai nėra darbo bei politinių rungčių pabaigos diena. Nuo pat skandalo pabaigos Liberaldemokratų struktūros vykdė vienintelę funkciją – formavo naują, naujai situacijai tinkamą, rinkiminę strategiją bei pozicionavo savo rinkėjus.
Rinkimine prasme, jei žvelgsime į visą skandalo eigą, situacija buvo naudinga R.Pakso partijai. Valstybiškai mąstant reikėjo sustabdyti ekonominių bei nedraugiškų politinių interesų skverbimąsi į aukščiausias valdžios struktūras, tačiau rinkėjiškai žiūrint – skandalas buvo kaip nemokama reklama, kurią gerai suveržus nuosekliomis kalbomis apie nekaltumą buvo gautas 40 procentų R.Pakso palaikymas.
Šiandien mes turime dar vieną problemą, kuri akivaizdi buvo jau seniai, tačiau jos taip ir neišsprendė likusiosios partijos – rinkiminės partijų parengties problema. Artėjantys Seimo rinkimai jau seniai verčia partijas veikti tikslingai. Tačiau tiek Socialdemokratai, tiek Socialliberalai, Liberalcentristai ar Konservatoriai vykdė pakankamai suderintus ir nuoseklius veiksmus Seimo lygmenyje, tačiau visos Lietuvos politiniame lauke jie ne tik elgėsi nesuderintai, bet tiesiog apleido šią veiklą.
Manyčiau, kad pasireiškė viena iš dažniausių ydų – partijos viršūnėms užsiėmus kova su prezidentūra, partijos padaliniai rajonuose nustojo vykdyti daugelį jiems privalomų veiksmų. Tai, ko gero yra pasekmė to, kad visos partijos yra pernelyg centralizuotos ir bet koks iniciatyvesnis politikas regione arba nuslopinamas arba pakviečiamas į Vilnių. Atsitinka taip, kad reali valstybinė politika priskiriama tik centrui, o padaliniams rajonuose paliekama savivaldos problematika. Tai akivaizdus politinės sąmonės bei politinės iniciatyvos provincializavimas. Todėl mes ateinančiuose rinkimuose galime vėl pamatyti blankią rinkiminę kovą tarp tradicinių partijų ir ryškią bei patrauklią naujų politinių organizacijų rinkiminę kampaniją.
Šiandien galima teigti, kad rinkimams pasiruošė tik Darbo partija bei Liberaldemokratai. Tai reiškia, kad kol buvo kovojama su antivalstybinėmis tendencijomis aukščiausioje politikoje, šios partijos dirbo su rinkėjais. Šiandien galime savęs paklausti kas laimi, ar tas, kuris įrodo tiesą ir jaučiasi laimėjęs, ar tas, kuris nesiginčija per daug dėl savo neteisumo (pakviečia tam darbui keletą nevykusių advokatų bei deleguoja liežuviu malti per televiziją įpratusius bendrapartiečius), bet užtat mobilizuoja rinkėją ir žino, kad jis gali laimėti rinkimus, o laimėjęs rinkimus sugebės pakeisti ir Seimo sprendimus.
Kas tikrai pralaimės, tai rinkėjas, kuriam taip ir neaišku, kodėl tie, kurie stengiasi teisiškai apginti piliečių padėtį retai bendrauja su piliečiais, o tie kurie bendrauja su piliečiais visiškai ignoruoja teisinį valstybės santykių aspektą.
Galime kalbėti apie moralę, bet tik pradėjus apie ją kalbėti suprasime, kad rinkimiškai paveikti žmonės reaguoja į teiginius emociškai ir jiems nesvarbu, kokia politiko moralė (vis tiek nieks to iki galo neišsiaiškins), svarbu, kad rinkėjas gavo progą pasijusti realios politikos dalyviu. Tačiau už tą pojūtį jis sumokės balsu, atiduotu patraukliam veidui, o ne savo pilietinių teisių gynėjui.
