Ilgas kalbėjimas apie politiką sukuria didžiulį interpretacijų ir prielaidų srautą. Dažnai tas srautas paskandina paties politiko įvaizdį, nualina visuomenės nuomonę ir sukuria situaciją, kada jau pats politikas nežino, kaip jam elgtis ir kas jo laukia rytoj.
Kitam tai padeda išlikti politiniame lauke ir formuoti savo įvaizdžio detales taip, kaip to reikalauja besikeičiantys visuomenės nuotaikų ir politikos dalyvių pozicijų kontūrai.
Šiandien visi kalba apie Artūrą Zuoką ir jo nesėkmingą rinkimų į Vilniaus merus kampaniją. Randama daug paaiškinimų: tai ir taktinės koalicijos sudarymo klaidos, kada buvo užmiršti mažesnieji galimos koalicijos partneriai; ir galimas kairiųjų politinių partijų išskaičiavimas (pasiansas) užimti reikiamas pozicijas prieš artėjančius rinkimus į Seimą. Tai ir politikų ambicijos bei baimė, kad jaunas ir energingas politikas gali užimti pernelyg stiprias pozicijas Lietuvos politikoje.
Tačiau nepriklausomai nuo to, kas ir ką galvoja apie susiklosčiusią situaciją Vilniaus savivaldybėje, mes galime drąsiai teigti, kad A. Zuokas tampa simboline figūra kiekvieno mūsų sąmonėje, kur jau tampa svarbu ne tai, ką jis daro ar padarė, o tai, kad jis tiesiog yra - kaip reiškinys, žymintis kitokias politikos ir visuomenės galimybes.
Taigi piliečiai ir rinkėjai gauna šansą matyti, kaip realiai kinta jų pačių politinė sąmonė ir preferencijos. Dabar jau netenka ilgai ginčytis, kuri politinė programa ar projektas tinkamesni, dabar pakanka žymėti juos naujais atpažinimo ženklais - “zuokiškąja” energija ir realiomis pertvarkomis arba “paksiškąja” mistika ir ašaringu viltingumu, arba “socdemišku” neskubėjimu, panašėjančiu į nenorą kur nors eiti ir ką nors daryti.
A. Zuokas kaip ūkininkas gali būti įvertintas tik tarp reikalą išmanančių žmonių. Čia visuomenės nuomonė galėtų tik trukdyti, tačiau kaip stimulas miesto bendruomenei intensyviai veikti šis politikas tampa nepakeičiamas ir suprantamas. Taigi A. Zuoko veikla įgyja ne tiek ūkinę, kiek politinę ir netgi psichologinę reikšmę. Tai, kas įvyko Vilniaus mieste, tegul kritikuotina, tegul ne viskas taip, kaip reikia, tačiau tikrai A. Zuoko veiksmai neleido miestiečiams būti abejingiems ir pažadino daugelio gyventojų tikėjimą, kad kažkas gali vykti ir keistis net tada, kai jau nieko nesitiki.
Taigi dveji A. Zuoko metai miesto mero poste yra vertingi miesto ir valstybės gyvenime ne tuo, kad kažkas pasisekta, padaryta - tai gerai, bet tuo, kad suteikta miestui neišpasakyta pasitikėjimo ateitimi inercija, pažadintos ambicijos ir netgi paprasčiausia savigarba. Grubiai kalbant, buvo pažadintas ramiai ant krosnies miegantis lietuvis ir priverstas kasdien daryti kažką nauja, pakliūti į dar nepatirtas situacijas ir visą laiką didžiuotis - miestas tikrai kinta ir aš su juo.
Artėjantys rinkimai į Seimą, be jokios abejonės, jau yra politikų ir piliečių akiratyje. Pažadintos vilniečių ambicijos priešrinkiminėje situacijoje gali sukelti visos Lietuvos ambicijas, kurios gali pasireikšti gana paradoksaliai - norėdami pabusti ir veikti rinkėjai pasirinks A. Zuoką kaip simbolį, reiškiantį sapnų ir tingulio atsisakymą, kaip ženklą, rodantį, kad piliečiai pavargo nuo smulkių intrigų ir politinių kerėtojų, o renkasi pokyčius ir dinamiką.
