Ir vėl iškilo ginčas apie tai, kad Rolando Pakso elgsena ir jo kalbėjimas sukuria Lietuvos visuomenės supriešinimo situacijas. Prezidentą kritikuojantys tarsi pakliūva į tokį santykį su prezidentu, kai kažką sakydami ar spręsdami tampa kalti ne todėl, kad taip negalima nei daryti, nei kalbėti, bet todėl, kad tuo pastatomas prezidentas ir jo komanda į tokią padėtį, kad jie nežino, ką daryti.
Tai tarsi kenkia Prezidentūros įvaizdžiui ir mažina prezidento autoritetą. Prezidentūra ima sąmoningai ar ne priekaištauti tiems, kurie “ne su jais”.
Po priekaištų ir labai skaidrių užuominų, kad tai negerai, pasitelkiama nesudėtinga lingvistinė manipuliacija, kurios esmė gali būti suvesta į formulę: “Kas ne su mumis, tas prieš mus”. Štai taip atrandama, kad priešas įmanomas ir netgi yra čia pat. Bet kokie kritikuojančių pusės bandymai kalbėti dalykiškai gali būti įvertinti kaip bandymas žlugdyti didžias prezidento užmačias.
Dar labiau sustiprėja konfrontacijos įspūdis, kai prezidento aplinka ima teigti, kad Rolandas Paksas atėjo viską pakeisti iš esmės ir atvesti lietuvių tautą į “rojų”. Net jis pats, atrodo, patiki tuo, kad yra pašauktas tokiam mesianistiniam žygdarbiui. Gal ir Lena Lolišvili ne atsitiktinai atsirado šalia jo, o buvo sąmoningai atvesta, kad R. Paksui sukurtų mistinę savęs matymo istorijoje aplinką. O kad artimoji aplinka besąlygiškai pritartų visoms galimoms politinėms idėjoms, ji neturi galvoti per daug arba ji iš principo turi būti negalvojanti. Tada prezidento komandos branduolį geriausia sudaryti nors ir iš neprofesionalių, dalykiškai atsitiktinių žmonių, tačiau ideologiškai ir asmeniškai ištikimų vadui. Tiesą sakant, kalbant apie ištikimybę mesijui, nepatartina tuo labai tikėti, nes aplink linkusius į šventumą dažniausiai sukasi linkusieji į nuodėmę, tarsi subalansuodami žmogaus prigimtį.
Taigi Prezidentūros pretenzija būti mums nešamo gėrio monopolistu natūraliai veda ją į konfliktą su kiekvienu, kuris nors truputį jaučiasi esąs savarankiškas. Ir neišvengiamai Prezidentūra ateis į konfliktą ir su demokratijos pagrindais - žmogaus laisve ir teise pačiam nuspręsti savo likimą. Taigi noras būti vadu ar padaryti iš prezidento mistifikuojantį vedlį šviečia labai ryškiai. Ne veltui taip dažnai kartojama mintis, kad tvarką padarys ne įstatymas ar tam skirtos institucijos ir tuo labiau ne patys piliečiai, o prezidentas ir jo partija. Ne atsitiktinai iš jo šalininkų lūpų išslysta žodžiai, kad kiti yra susitepę ir tik prezidento žmonės gali kažką padaryti. Ne šiaip sau kalbama, kad yra tauta, kuriai atstovauja vienintelis to vertas prezidentas ir kartu nurodomas abstraktus elitas, kuris veikia prieš tautą, nors net nebandoma susimąstyti, kad pagal apibrėžimą politinio elito viršūnėje yra pats prezidentas ir jo partija.
Taigi mesianistiškai nusiteikę politikai, kurie imasi padaryti tvarką, gali pridirbti labai daug bėdų ne tik sau, - o tai būtų jiems sveika pamoka, - bet ir mums visiems, kurie vis dėlto mano, kad visuomenėje, jei ji yra demokratiška, problemos sprendžiamos kartu, o kaltinimus kam nors pareikšti gali tik prokuratūra. Kada to vengiama - einama į politinį pragarą, o ne rojų.
