Rašau iš Ispanijos. Dabar esu kalėjime, laukiu deportacijos į Lietuvą, kur manęs laukia byla. Interpolo užsakymu turiu būti išsiųstas artimiausiu metu. Kai jus pasieks šis mano laiškas, tikriausiai jau būsiu Lietuvoje, Lukiškių kalėjime, kuriame teko pabūti tris kartus. Pirmą sykį buvau teistas dar 1983 metais, po to dar du kartus - jau laisvos Lietuvos teismų. Į laisvę paskutinį kartą išėjau 1998 metų spalio 6 dieną iš Marijampolės GRPDK, kur kalėjau už vagystę. Turiu šeimą, sūnų. Suprasdamas, kad jam ir žmonai esu skolingas už visus tuos metus, praleistus nelaisvėje, aktyviai ieškojausi darbo, visai kitaip pradėjau vertinti gyvenimą. Darbo Lietuvoje neradau, juk niekam nėra paslaptis dabartinė ekonominė situacija Lietuvoje, o ir mano reputacija darbdaviams pasitikėjimo nekėlė, juk aš - buvęs kalinys, į kuriuos mūsų visuomenė, švelniai tariant, žiūri su nepasitikėjimu. Gyvenau Panevėžyje. Tai mažas miestas, vieni kitus daugmaž pažįsta ir aš, laikui bėgant susidurdamas su vis naujomis kliūtimis, supratau, kad čia laimės tikrai nerasiu. Draugas pasiūlė vykti į Ispaniją, tenai paieškoti laimės. Ir štai aš jau beveik 2 metai gyvenu ir dirbu mažame Ispanijos miestelyje. Iš pradžių buvo sunku, bet prisitaikiau, manau, kad visai neblogai pavyko atsistoti ant kojų. Pramokau ispanų kalbos, turiu čia daug draugų, atsivežiau ir žmoną su sūnumi, kuriam jau vienuolika metų. Jis ruošiasi eiti į ispanišką mokyklą. Turėjau jau ir leidimą gyventi šioje šalyje. Aišku, jutau nostalgiją Lietuvai, bet atvažiavus žmonai su sūnumi viskas susitvarkė, o tėvams ir kitiems giminaičiam dažnai skambindavau telefonu. Sunerimau tiktai tada, kai vieną kartą paskambinau seseriai. Ji man pasakė, kad buvo atvažiavę Ukmergės rajono policijos komisariato policininkai ir ieškojo manęs. Paskambinau motinai - ten išgirdau tą patį. Policininkai nesakė, kam aš jiems reikalingas, tik pasakė, kad turi man keletą klausimų. Nuo tos dienos praėjus gal porai mėnesių, buvau sulaikytas Ispanijos policijos ir uždarytas į kalėjimą. Man paaiškino tik tiek, kad Lietuvoje esu įvykdęs net du nusikaltimus - plėšimą ir vagystę - ir kad būsiu deportuotas namo.
Lietuvoje visiems trūksta pinigų: mokykloms, darželiams, pensininkams, neįgaliems žmonėms, tiems patiems kaliniams, jų reabilitacijai, o vien mano deportacijai skirta nemenka pinigų suma. Taigi pasodins mane pagal kokio nors narkomano parodymus ir vėl nebekelsiu visuomenei pavojaus, nes būsiu uždarytas į kokią nors "auklėjimo ir darbų" koloniją. Bet ta pati visuomenė mokės už mano saugojimą, maistą, vandenį, elektrą ir per tuos kelerius nelaisvėje praleistus metus susidarys tikrai nemenka sumelė, kuri, man rodos, galėtų būti panaudota kitiems, daug kilnesniems tikslams.
Ak, tiesa, "teisingumas", bet tikru teisingumu aš laikyčiau tai, jeigu tam vargšui seneliui keliais litais padidintų pensiją, nes žmogus visą gyvenimą prie staklių prastovėjo, o neišgali už butą susimokėti, skanesnio kąsnio burnoje neturėjęs, o ne kad po visą pasaulį gaudytų kažkuo įtariamus žmones ir trukdytų jiems pradėti gyvenimą iš naujo, nors tie žmonės daugeliu atvejų tik sistemos ir mūsų valdžios politikos aukos.
Vilius Mikėnas
