Aštuntos klasės moksleivės paklausiau, ar įmanoma mokykloje išvengti narkotikų. Įmanoma, neabejojo mergaitė. Kalbėjomės toliau. Ji sakė, kad jei mokiniai turi problemų dėl mokslų, mergaitės - dėl lieknėjimo, jei dar įsimyli, o berniukas palieka, tokius jaunus žmones greitai susiranda narkomanai ar žmonės iš "zonos", nedirbantys, nenorintys dirbti ar nerandantys darbo. Prisivilioja, paguodžia, pasiūlo "žolės" ar ko kito. Ir patiki nelaimingasis. Pabando vieną kartą - lyg ir patiria užsimiršimą. Pradžiai pasiūlo pabandyti tik vieną kartą, už dyką. Antrą kartą - už centus. Palaipsniui dozė ir kaina kyla. Šitaip ir pražūstama.
Devintokas Jonas pasakojo apie turtingų tėvų vaikus narkomanus. Jie visada turi pinigų. Narkotikai - jų laisvalaikis. Jie atkaklūs - įtraukia ir gerų tėvų, bet silpnesnio charakterio vaikus. Būna, kad turtingi tėvai ištraukia savo atžalas iš narkomanijos liūno. Vis tiek tokie vaikai yra pažeisti. Visai atsikratyti pavyksta vienam kitam. Likusieji vargsta visą gyvenimą.
Mano kaimynės pažįstama narkomanė sakė, kas jei galėtų, laiką atsuktų atgal, narkotikams ištartų tvirtą "ne!", o dabar jau esą per vėlu.
...Skaičiau dešimtos klasės moksleivio laišką draugui narkomanui: "Kodėl tu neklausei manęs? Kiek kartų sakiau - neragauk jų. Gerai mokeisi. Tėvai neskriaudė. Bet tu norėjai išbandyti. Sakei, dar vieną kitą kartą pabandysiu, ir baigta. Atrodei tvirtas, bet buvai pažeidžiamas. Nemokėjai atsispirti sunkumams ir blogybėms. Būtum nepabandęs tos prakeiktos "žolės", ir šiandien abu svajotume apie ateitį, apie tolimus kraštus, juk žadėjai geografiją studijuoti. "Žolė" malonumo tau nesuteikė. Pabandei hašišo - ir šitas pasirodė per silpnas. Didžiavaisi, nes buvai stiprus ir sveikas. Tėvai pinigų nešykštėjo, nes jiems melavai, kai jų reikėjo vis daugiau ir daugiau. Vasarą rašiau tau į sanatoriją prie Nemuno ir prašiau grįžti iš narkotikų pasaulio. O tu toliau vartojai kokainą, uostei klijus. Mokytis nebegalėjai. Tavo tėvai darė viską, kad tave išgelbėtų, bet tavo organizmas jau nebegalėjo be kvaišalų.
Paskutinį kartą tave aplankiau ligoninėje. Prie lovos sėdėjo tavo tėvai. Buvo gegužė, pats žydėjimas. Ne žiedų, ne jūros šaukeisi - bent truputėlio "žolės". Tavo tėvų veidais riedėjo ašaros. Per vėlai jie suprato tavo "ligą". Ir gydytojai buvo bejėgiai.
Ak, jei tu būtum paklausęs manęs ir mano draugų, mudu vasarą leistume drauge. Liūdnas mano laiškas tau, mano bendramoksli, į Amžinybę. Jei laišką išspausdins, gal jis padės likusiems gyviems tavo draugams. Sudie, drauguži".
Rasa Norkutė, Klaipėda
