Užėjome kartą pas gerai pažįstamą tardytoją. Buvo jau vėli popietė, skyriuje beveik nieko nelikę, tad patogiai įsitaisėme jo kabinete ketindami pasišnekučiuoti ir aptarti kai kuriuos reikalus. Taigi sėdime, o mūsų draugas tardytojas mirkteli ir klausia:
- Vyručiai, konjakėlio norite?
Na ir paklausė! Kada gi mes išgerti atsisakėme?! Ir jis kažkur iš po stalo ištraukė butelį brangaus prancūziško konjako. Iš karto matyti - prekė valiutinė. Pas mus tokio nė su žiburiu nerastum. Mums iš nuostabos net akys išvirto. Tardytojas į nebylų mūsų klausimą: "Iš kur?" kukliai atsakė:
- Kyšis!
Beragaujant tą prabangųjį gėrimėlį jis papasakojo jo atsiradimo istoriją.
- Maždaug prieš savaitę ateina pas mane moteriškė dėl grobstymo bylos. Ji šioje byloje buvo liudininkė, nors labiau derėjo laikyti įtariamąja. Taigi keisčiausia, kad ji atėjo savo noru, nekviesta, papasakojo šį bei tą visai nereikšmingo ir išėjo. Iš karto įtariau kažką negera. Apžiūrėjau kabinetą. Matau: prie stalo, kampe, butelis pastatytas. Aš penkiolika metų šį darbą dirbu ir žinau, kaip kiaulystės daromos. Griebiau butelį ir norėjau kur nors paslėpti, bet kabinete nepaslėpsi, seife - juo labiau. O koridoriuje jau girdėti žingsniai. Laiku susigriebiau, atidariau langą ir išmečiau butelį. Ir visgi įtaręs kiaulystę nesuklydau. Vos spėjau uždaryti langą, į kabinetą įvirto keli STT darbuotojai. Pusvalandį naršę kabinetą, bet taip nieko ir neradę, atsiprašė ir išėjo. Tą moteriškę aš dar pamokysiu už tokią kiaulystę. O šitą butelį, kuris nukrito tiesiai į šiukšlių krūvą, aš vakare nuėjęs išsitraukiau. Neleisi juk geram daiktui pražūti...
