Faki faki ir rankinukas už 1 000 dolerių (6)
Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ, Vytautas ŽUTAUTAS
Domino čempionatas Kuboje vyko tik pirmą kartą, o tarptautinis marlino gaudymo turnyras jau turi senas tradicijas ir vyksta kasmet birželio pradžioje. Nugalėtojui įteikiama E. Hemingvėjaus vardo taurė. Rašytojui kubiečiai turėtų būti dėkingi ir už turnyro įsteigimą. Tai E. Hemingvėjus apysakoje "Senis ir jūra" išaukštino seną žvejį Santjagą, parodė jo santykį su aplinka ir kovą su gamtos stichija. "Žuvie, - sakė E. Hemingvėjaus senis kelias paras iš eilės gaudydamas marliną. - Aš labai tave myliu ir gerbiu. Tačiau užmušiu tave dar nepasibaigus šiai dienai".
Marlinas lengvai nepasiduoda
Mėlynasis marlinas gyvena šiltuose vandenyse. Jis užauga daugiau kaip 4 metrų ilgio ir gali sverti apie 900 kilogramų. Meškeriotojams įdomus tuo, kad užkibęs ant kabliuko kovoja, todėl turnyrai vyksta ne tik Kuboje, bet ir Mauricijuje. Turnyruose dalyvauja tikri profesionalai, o mėgėjams patirti tai, ką patyrė E. Hemingvėjaus senis, galima išsinuomojus jachtą. 5 valandų žūklė su motorine jachta šalia Havanos ar Varadero kainuoja apie 50 dolerių. Garantijos, kad marlinas bus jūsų, jokios, bet laiką praleisite puikiai.
Kaip į kiekvieną žvejybą, taip ir gaudyti marlino išsiruošiama dar saulei nepatekėjus. Išplaukus į jūrą kapitonas paskirsto darbus. Kol kas pagrindinis - stebėti, kur susibūrę paukščiai. Didžiulės fregatos ir net mažytės jūros kregždės suka ratus ten, kur buriasi žuvys. O jei plaukioja skumbrės, tunai, kalmarai, būtinai kur nors netoliese sukiojasi ir marlinas. Jį ištraukti ne taip paprasta, todėl žvejys užsideda platų diržą, kuriame yra vietos spiningui pritvirtinti. Rankomis meškerės neišlaikysi. Aišku, pirmiausia ant kabliuko papuola tunai, skumbrės, portugališkos fizalijos. Ko gero, visi marlinai plaukia pro šalį. Net ne plaukia, skrenda, nes marlinas pasiekia net 130 kilometrų per valandą greitį. Jis panašus į lėktuvą. Ilga smaila nosis ir aptakus kūnas mažina vandens pasipriešinimą, uodegos pelekai veikia kaip stabilizatoriai. Ta smaila nosis ir vilioja žvejus profesionalus. Ji - kaip medžiotojui trofėjiniai ragai. Beje, ir laivo "Įsimylėjusi undinė", kuriuo mes plaukėme, kajutėje ant sienos buvo pritvirtinta tokia nosis. Tas snapo formos viršutinis žandikaulis skirtas susimedžioti maistui, bet žvejams jis nepavojingas. Kardžuvė, turinti panašų, tik plokštesnį snapą, nors yra ir mažesnė už marliną, bet gali užpulti net nedidelį laivą. Yra atvejų, kad net pradurdavo varinį korpusą.
Tokia žūklė tikintiesiems, kad teks kovoti su pagarsėjusiu marlinu, pabodo ir žvejai išsiskirstė po jachtą. Kapitonas ramino, kad vis dėlto turėtume pagauti. Jis net prisiekė nemeluojąs, jog praeitą savaitę sugavo net 5 didžiules žuvis, tad turėtų pasisekti ir šiandien. Iš tikrųjų marlinas kartu su pulku delfinų sukiojosi apie laivą, bet jį pamatyti pavyko irgi tik kapitonui.
Langustas - už tą pačią kainą
Kad bent kiek pradžiugintų žvejus, kapitonas sustabdė jachtą prie rifų ir pasiūlė panardyti. Nė vienas nenusivylė. Povandeninis pasaulis nė kiek ne skurdesnis nei Maldyvuose. Mėsingi omarai, krabai, langustai, rajos, aštuonkojai, murenos ir šimtai visomis vaivorykštės spalvomis spindinčių žuvyčių. Aišku, geriausia su jomis būtų susipažinti prie pietų stalo. Kapitonas, tarsi atspėdamas mūsų mintis, kviečia pasistiprinti. Ant grotelių iškepti mūsų pagauti tunai ir skrudintas langustas. Restorane toks kainuotų daugiau kaip 50 dolerių, o jūroje visa tai už kelionės kainą. Dar stiklelis romo ir pasakojimas apie Karibų jūros lobius. Kapitono nuomone, čionykščiai vandenys - didžiausios pasaulyje paskendusių laivų kapinės.
Lobių ieškotojai nesnaudžia
Kad papasakotum apie tuos nuskendusius laivus keliais sakiniais, reikėtų žvilgtelti į Kubos istoriją. XVI amžiaus pradžioje aplinkinėse salose jau gyveno ispanų konkistadorai, o Kuba dar tebebuvo indėnų. Apie 1510 metus tarp ispanų pasklido kalbos apie didelius turtus, slypinčius šioje saloje. Vietinių gyventojų kalba salos pavadinimas - Caymaka - reiškė "gausus vandens". Jis ir tiko salai, kurioje daugiau kaip 100 upelių. Godūs ispanai pavadinimą išvertė klaidingai - "palaiminto aukso šalis". Tuoj buvo pasiųstas ispanų dvarininkas Diegas Velaskesas nukariauti indėnus. Šie jau žinojo apie svetimšalių žvėriškumus, tad priešinosi smarkiai ir prireikė net dvejų metų, kol sala buvo užkariauta. Ispanų nusivylimas buvo begalinis, nes aukso Kuboje nebuvo nė gramo. Indėnai gyveno iš žvejybos, medžioklės, žemdirbystės. Vėliau aukso ispanai, kuriuos buvo galima apibūdinti trimis žodžiais - geležis, kraujas ir auksas, surado Meksikoje ir kitose Amerikos žemėse užkariaudami inkus, majus ir kitas indėnų gentis. Ir tada brangenybių - aukso, sidabro, perlų - prikrauti laivai vienas paskui kitą iš naujojo žemyno patraukė į Ispaniją. Ne viena karavelė užsukdavo į Kubą, kad apsirūpintų prieš ilgą kelionę šviežiais maisto produktais, vandeniu. Laivus prikraudavo tiek, kad jie pakilus ir nedidelėms bangoms skęsdavo. Lobių ieškotojai yra suskaičiavę, kad netoli Kubos yra nuskendę apie 2 000 laivų. Kuboje rimtai svarstoma apie dalies jų iškėlimą. Kol valdžia svarsto, lobių ieškotojai nesnaudžia. Kai kuriems pavyksta, kiti nusivilia, bet ieškančiųjų netrūksta.
Tingus provincijos gyvenimas
Užkariavęs Kubos salą, gubernatorius Velaskesas įsteigė ten kelias kolonijas, o pietrytinėje salos pakrantėje įkūrė rezidenciją - Santjago de Kubą (Šventojo Jokūbo miestą Kuboje). Tai buvo pirmoji šalies sostinė. Norėdamas sparčiau išvystyti žemės ūkį ir daugiau auginti cukranendrių, jis dosniai kolonistams dalijo žemę ir indėnus. Nuo vergiško darbo plantacijose jie krito kaip musės, tad indėnus gaudydavo ir aplinkinėse salose. Kubą, kaip ir kitas aplinkines šalis, cukranendrės padarė turtinga valstybe. Cukrų ir romą visame pasaulyje užkariautojai pradavinėjo ne ką pigiau nei auksą. Karibų monopolis sužlugo tik tada, kai Europoje suprato, kad cukrų galima pasigaminti ir iš runkelių.
Velaskesas vystė ne tik žemdirbystę, bet ir nusprendė Kuboje pastatyti 7 miestus. 1519 metais buvo pastatyta Havana, kuri tapo sostine vietoj Kubos Santjago. Todėl nuvykus į Kubą negalima apsiriboti tik sostine. Kiti miestai dar egzotiškesni, juose pulsuoja ne sostinės, bet tingus provincijos gyvenimas. Nuo pirmosios sostinės iki Havanos - 860 kilometrų. Kelias geras, mašinų nedaug, tad nuvažiuoti šį atstumą - vienas juokas. Tuo labiau kad nedideliuose miesteliuose viskas gerokai pigiau. Svečių namuose (juos čia vadina casa particulare) nakvynė su pusryčiais - apie 15 dolerių. Čia galėsite ne tik pabendrauti su šeimininku, bet jei turėsite ūpo - ir pasimylėti su jo gražia dukra. Ir tik už 5 dolerius. Havanoje dešimt kartų brangiau. Važiuojant visada galite paimti pakeleivį, o vyrai - pakeleivę. Beveik visos merginos sakys, kad jos studentės, ir pasiūlys draugystę arba tuoj pat padaryti faki faki. Vyrams, jei jie vaikšto vieni, faki faki per dieną pasiūlo nuo 4 iki 10 kartų. Bet neįkyriai. Nenori - nereikia, susiras kitą, kuris nori.
Verta aplankyti krokodilų fermas Sapatos pusiasalyje. Dideliuose voljeruose lyg išmėtyti nupjauti medžiai voliojasi pavojingų grobuonių kūnai. Jie gali nejudėdami, net nesuprasi, gyvas tai padaras ar ne. Su mažesniais krokodiliukais galima net nusifotografuoti. Prižiūrėtojas suriša virve nosį ir deda norinčiajam ant sprando. Ko gero, nepavojinga, negirdėjom, kad ką nors apdraskytų. Neapdrasko ir galvų nenukanda ir tiems dresuotojams ar prižiūrėtojams, kurie savo galvą įkiša tiesiai krokodilui į nasrus. Tingūs gyvūnai gyvena mažiausiai iki šimto metų. Sulaukusi 15 metų patelė jau gali iš karto tapti daugiavaike motina. Ji padeda nuo 40 iki 50 kiaušinių ir užkasa juos į smėlį. Taip gamtoje. Fermoje kiaušiniai, gal kiek didesni už vištos, sukrauti inkubatoriuje. Atėjo laikas, lukštai subyrėjo ir atmerkęs akis mažylis smalsiai žiūri į pasaulį. Tuoj pat jis paleidžiamas į "vaikų darželį", kur negiliame baseine turškiasi jo broliai ir seserys. Iš pradžių krokodiliukas maitinamas smulkiomis žuvelėmis, nuo dviejų mėnesių jo racione atsiranda kiauliena, o dar vėliau - ir pagrindinis krokodilų patiekalas - vištiena. Gal dėl to ir pati krokodilo mėsa skoniu šiek tiek primena vištieną, šiek tiek žuvį. Pačioje fermoje krokodilienos kepsnys ant grotelių kainuoja 10 kukų. Bet labiau vertinama krokodilo oda, o ne mėsa. Pasirodo, jau 3 metų krokodiliukas - pats tinkamiausias moteriškų rankinukų ar piniginių gamybai. Tokia piniginė kainuoja apie 1 000 dolerių.
Šalia krokodilų fermų - buities muziejus. Jis - saloje, į kurią reikia plaukti kanalais, o vėliau apie pusvalandį didžiausiu Kuboje Laguna del Tesoro ežeru. Tuose kanaluose gyvena niekieno neprižiūrimi krokodilai, kurie gali susėsti neatsargų turistą. Bet nematėme nei apėstų turistų, nei krokodilų. O buities muziejus - tai tipiškas kaimelis, kokį XV amžiuje pamatė čia atplaukęs Kolumbas. Aborigenai susėdę savo nameliuose laukia turistų, einantiesiems pro šalį ant kaktos nupiešia kažkokius ženklus, kartkartėm sušoka indėniškus šokius.
Paminklas buldozeriui
Kiekviena šalis turi kokį nors miestą, iš kurio gyventojų galima pasišaipyti. Panašiai kaip Bulgarijoje Gabrovas ar Lietuvoje Marijampolė, Kuboje tai Pinaras del Rio. Tai pats didžiausias miestas vakarinėje šalies dalyje. Jo gyventojai - didžiuliai užuomaršos. Štai statant teatrą, statybininkai jo viduje užmiršo traktorių. Taip ir stovi dabar vietoje dekoracijų.
Santa Klaros miestą vadina Če Gevaros miestu. Šiame mieste draugas Če sustabdė traukinį, kuris skubėjo į pagalbą Batistai. Tad mieste stovi didžiulis paminklas revoliucionieriui, čia ir jo mauzoliejus, į kurį atvežti draugo Če palaikai iš Bolivijos. Pagerbtas ir amerikietiškas buldozeris "Caterpillar", kuriuo buvo išardyti bėgiai. Jis irgi pastatytas ant postamento. Miesto senamiestyje stovi paminklas berniukui. Jis su vienu batu, o kitą laiko rankoje. Įdomi ši skulptūra nebent tuo, kad ją 1920 metais pastatė amerikiečiai pagyvinti senamiesčio aikštei. Nugalėjus revoliucijai berniukas (vien dėl to, kad tai amerikiečių statinys) buvo įmestas į jūrą. 1980-aisiais revoliucionieriai apsigalvojo ir sužvejoję skulptūrą pastatė į senąją vietą.
Panašių istorijų jums papasakos kiekviename mieste. Tik reikia bendrauti su žmonėmis, kurie yra labai draugiški ir visada stengiasi padėti.
