Daiva NORKIENĖ
Lietuva - ne tik krovinių bei kontrabandos tranzito šalis. Čia pakeliui į Vakarus ir atgal dažnokai "įstringa" ir nusikaltėlių, ir migruojančių prostitučių. Prieš kelias dienas Vilniaus - Kauno autostrados šalikelėje "Akistatos" žurnalistė aptiko kruviną ir nepaeinančią jauną merginą. Kaip paaiškėjo, estę. Angelika Leenmeė žurnalistei papasakojo tokią savo istoriją, kad besiklausant nugara bėgdavo pagaugai. Angelika teigė, kad ją neseniai deportavę iš Lenkijos, o savo tėvynėje Estijoje negalinti rodytis, nes už įvairius ten padarytus nusikaltimus gresia "kokie dešimt metų kalėjimo". Artimiausiu metu mergelė ketinanti apsistoti Lietuvoje, Vilniuje "pas draugus".
Kurį laiką abejojome, ar verta skelbti fantastišką užsienietės istoriją, kuri galėjo būti ir išgalvota. Bet kruopščiai vieną po kito patikrinus kelis estės pateiktus faktus, duomenys sutapo. Angelikos asmenybe susidomėjo ir Interpolo Lietuvos nacionalinis biuras.
Primušė ir išmetė
Kelionė iš Kauno į sostinę nežadėjo nieko netikėto ar įdomaus: neslidus, sausas ir iki nuobodumo pažįstamas kelias atrodė įprastai. Pavasariška saulė baigė tirpdyti baltą "kinų sieną" šalikelėje ir vietoje kilometrus besitęsusių kelininkų sustumtų pusnų daug kur telkšojo balos bei purvynai. Tik staiga, vos išvažiavus iš Vievio, išvydome kruviną pakelės purvyne gulinčią žmogystą. Sustojus automobiliui, mergina pakilo nuo žemės ir, šluostydamasi nuo veido kraują bei ašaras, paprašė pavėžėti į Vilnių. Pažvelgus į ją, buvo akivaizdu: nepažįstamoji dar gana jauna, tačiau jau gerokai nuo būties "pavargusi" ir suvytusi. Net pro sužvarbusį, melsvą ir dėl sumušimo ištinusį veidą "švietėsi" audringo gyvenimo pėdsakai.
Paaiškėjo, kad keliauninkė autostopu vyko iš Marijampolės turgaus, kur "šį bei tą veikė su draugais". Paskui panorėjusi pasiekti sostinę ir pradėjusi kelių etapų kelionę autostopu. Pirmiausia kažkas ją atvežęs iki Kauno, iš čia ji pasiekė autostradą ir balsavo toliau. Sustojo šviesios spalvos mikroautobusas su keliais vyrais. Pavėžėjo pusę kelio Vilniaus kryptimi, Angeliką žiauriai sumušė ir išmetė ant asfalto.
- Skauda inkstus, į kuriuos jie man kelis kartus smogė, - guodėsi užsienietė, kuriai iš sugurintos nosies ir burnos rodėsi kraujas. Iki Vievio ji ėjusi kelis kilometrus, kol neteko jėgų ir nugriuvo šalikelėje.
Estų ieškoma už nusikaltimus
Šiltoje mašinoje truputėlį atkutusi mergina ėmė pasakoti savo istoriją. Tiesa, iš pradžių ji nėmaž nenutuokė, kad kalbasi ne su šiaip geradare, o su žurnaliste.
- Manęs ieško Estijoje už kelis sunkius nusikaltimus, - prisipažino pakeleivė. - Jeigu ten dabar pasirodyčiau, gali pasodinti kokiai dešimčiai metų.
Angelika teigė esanti Estijos pilietė, tačiau jau seniai suplėšiusi ir išmetusi savo pasą. "Kam jis man? Kad visi sužinotų, kas aš tokia, ir perduotų estų policijai?" - gūžčiojo pečiais, pasiteiravus, iš kur tokia nepagarba gimtosios šalies "relikvijai"? Apie tai, ko per tokį trumpą savo amželį (Angelikai nėra dvidešimt penkerių) spėjo prisivirti, ji kalbėjo noriai ir su patosu.
- Apie mane vakarinis Estijos laikraštis rašė kelis kartus. Pirmiausia - kaip apie nepilnametę prostitutę. Kitą kartą spaudoje pagarsėjau kaip pati jauniausia nusikaltėlių įkaitė.
Angelika prisipažįsta, kad būdama septyniolikos metų susidraugavo su Piarnu miesto banditais, kurie ją įdarbinę prostitute, o vienas iš jų netgi "įsimylėjo ir kurį laiką kartu gyveno". Tuo metu estės "mylimasis" iš kitų banditų "vienam reikaliukui prasukti" iš vieno pažįstamo pasiskolino tris tūkstančius JAV dolerių (prieš aštuonerius metus - gana didelę sumą).
- Man buvo tik septyniolika, apie pinigus, o juo labiau apie savo draugo reikalus aš nedaug tesupratau, - prisiminė pašnekovė, - todėl kai jis netikėtai dingo iš mūsų buto, aš jo laukiau, laukiau ir niekur nėjau... Nežinau, kur jis padėjo tuos pinigus, tačiau kai sunerimę skolintojai ėmė manęs klausinėti, aš neturėjau ką jiems grąžinti. Draugas buvo gudrus, dingo su doleriais, o aš likau: kaip koks užstatas. Tada skolintojai pagavo mane ir keturiems mėnesiams įkalino kažkokioje sodyboje. Jie mane kankindavo, neduodavo valgyti, reikalavo pinigų... Po tokio pragaro atsidūriau ligoninėje, o dar vėliau išvažiavau iš šalies... Kur? Pažįstama "chebra" išvežė į Suomiją padirbėti prostitute.
- Tačiau tai, ką tu čia pasakoji, nėra nusikaltimas. Už ką, tavo manymu, esi ieškoma policijos?- nepatikėjome "rastinuke".
- Paskui buvo dar įdomiau. Su tokiu banditėliu "užsukome" į vieno svarbiausių Estijos prokurorų tėvo butą. Išgėrėme, vaišinomės. Netrukus man draugai įlašino klofelino, ir aš užmigau. Tada apvogė butą, pasišalino. Prokuroro tėvas žiūri - nėra daiktų, nėra gero televizoriaus, bet esu aš! O aš ką tik prabudusi nė nesupratau, kas ir ko iš manęs nori. "Tėvukas" iškvietė policiją, ir buvau supakuota. Teko kalėjime pasėdėti, bet neilgai.
- O kodėl tvirtini, jog sugavę estai tave už grotų įkištų bent dešimčiai metų? Ir iš viso tavo istorija man atrodo gana paini. Gal ne tau, o tam "tėvukui" chebra pripylė klofelino? Ir apvogė. O tu į jo butą patekai kaip prostitutė?
- Aš tikrai prostitutė, bet tame bute užmigdė mane... O dėl dešimties metų... Tu pati pagalvok: jeigu mentai sujungs visus mano nusikaltimus? Ir už ankstesnius neatliktas bausmes? Tas prokuroro tėvo televizorius, ta negrąžinta trijų tūkstančių dolerių skola, o kur dar visokios vagystės? - pašnekovė vis dėlto nepanoro smulkiai detalizuoti savo "nuopelnų" estų tautai.
- Tai tu vogdavai? Kam tau reikėjo pinigų?
- Aš esu narkomanė. Ne tik prostitutė...
Vilniaus vyrai suomiams neprilygsta
Angelika prostitute dirbo Estijoje, Ukrainoje (prie Juodosios jūros aptarnaudavo poilsiaujančius užsieniečius), Rusijoje, Suomijoje, o dabar štai - Lietuvoje.
- Aplink tą jūsų stotį nesitrinu, - prisipažino, - dažniausiai laikausi "Krasnuchoje" (taip anksčiau vadintas Savanorių prospektas). - Kiekvieną vakarą sėdžiu baruose. Klausiate, ar ilgam Lietuvoje? Nežinau, o kur daugiau galiu eiti? Neseniai buvau Lenkijoje, tačiau iš ten mane deportavo. Vilniuje sukiojuosi nuo rugsėjo.
- O kuo nepatiko Suomijos vyrai?
- Patiko!Dar ir kaip!Bukesnių savo gyvenime nesu mačiusi, - tokia pašnekovės, o ne radakcijos nuomonė. - Kai mane toks estų "berniukas" nuvežė į Helsinkio barą, pastebėjau, kad visi vietiniai vyrai "kimba" ant tamsiaplaukių didžiakrūčių mūsiškių. Tos jų moterys - šviesios ir gana negražios, todėl paklausą turėjau didžiulę. Aš juos mulkindavau, ir nė karto niekas nenubaudė! Kuo aš kalta, kad tie suomiai vos tik išgeria porą gurkšnių degtinės, tuojau išsiskleidžia, apsiseilėja ir daryk su jais ką nori?! Vienas klientas prilipo, kad aš su juo tuokčiausi. Sakau, gerai, bet reikės vestuvinės suknelės, tegul duoda pinigų. Davė tūkstantį dolerių (markėmis), kad nusipirkčiau, o buvo antra valanda nakties. Sakau, gerai, einu ir nusipirksiu. Kaip dingau, taip dingau. Rytojaus dieną aš ir vėl sėdėjau tame pačiame bare, bet jis daugiau nepasirodė: matyt, buvo gėda, kad prostitutė šitaip apmovė. Šiaip jau už valandą paslaugų gaudavau 500 markių... Tačiau vieną gražią dieną mane sugavo ir deportavo iš šalies. Daugiau niekur nesutikau tokių dosnių vyrų.
Užaugo vaikų namuose
Angelika gimė Piarnu mieste, ukrainietės ir esto šeimoje. Tėvas Aulo šeimą paliko, kai jai buvo dešimt. Apie motiną mergina nenorėjo daug pasakoti, tik paaiškino, kad su seserimi augo Saremo saloje esančiuose vaikų namuose. Jos seserį, kaip ir ją pačią, estų veikėjai įtraukė į prostituciją, tačiau sesers gyvenimas susiklostęs puikiai: ji ištekėjo už savo kliento švedo ir gyvena Švedijoje.
Angelika guodėsi, kad ji galinti greitai mirti, nes serganti neišgydoma liga (ir rodė pilvo srityje likusius pooperacinius randus), kad ansksčiau ji buvo gydyta chemotarapija, todėl buvę nuslinkę plaukai. Kai mes suabejojome, ar vienas žmogus iš viso gali tiek patirti, ir ar ji nemeluojanti, Angelika tvirtino: "Ir mano draugės stebisi. Sako, kad apie savo likimą galėčiau rašyti knygas".
Patikrinome
Angeliką, kuri, nors ir sumušta, bet visgi galėjo eiti, jos prašymu išleidome "Krasnuchos" prieigose. Į ligoninę važiuoti ji nepageidavo, sakė, kad jai "padės netoliese gyvenantys draugai". Konkretaus adreso, kur apsistojusi, ji nesutiko parodyti. Atsisveikinant ji sužinojo bendravusi su žurnaliste, sutiko, kad jos istorija ir nuotrauka būtų spausdinama. Tačiau, sakė, nenorinti pakliūti į Lietuvos policijos rankas, nes ją "perduos į Estiją".
Savo klajūnės istoriją kiek įmanoma tikrinome. Interpolo Lietuvos nacionalinio biuro vyresnysis komisaras Laimonas Vasiliauskas iš "Akistatos" gautus "rastinukės" duomenis persiuntė estų kolegoms, ir netrukus atėjo atsakymas: Angelika Leenmeė, gimusi 1977 m. kovo 21 dieną yra ieškoma estų policijos. Už Piarnu mieste įvykdytą vagystę. Nieko tokio, dėl ko vargdienei grėstų dešimties metų kalėjimas, estų policija nežino, taigi Angelikos niekas neieško už kitus jos išvardytus nusikaltimus.
Vilniaus miesto Vyriausiajame policijos komisariate parodę atvykėlės nuotrauką išgirdome, jog ji tikrai anksčiau į mūsiškių operatyvininkų rankas nėra pakliuvusi. Tą patį patvirtino ir stoties bei Naujininkų prostitues "ganantys" 3-ojo policijos komisariato vadovai.
Vilniaus narkologijos centro socialinė darbuotoja (keičianti narkomanams švirkštus) Gražina, pažvelgusi į nelaimėlės nuotrauką, atpažino:
- O, taigi aš ją mačiau prie čigonų taboro! Buvo atėjusi prie "mėlynojo autobusiuko" pasikeisti švirkšto. Bet tik kartą ar du.
Angeliką atpažino dar dvi su prostitutėmis dirbančios socialinės darbuotojos. Tačiau jos, laikydamosi savo tarnybinės etikos, negalėjo nurodyti, nei kur, nei su kuo ji dažniausiai būna. Socialinėms darbuotojoms nėra svarbu, ką mūsų šalyje veikia gyvenimo mačiusi užsienietė. Juo labiau, kad savo kūnu prekiaujančios estės Vilniuje - ne naujiena. Pasak "mėlynojo autobusiuko" akcijos darbuotojų, vien Kalvarijų gatvės rajone sukiojasi keturios ar penkios itin jauno amžiaus estės prostitutės. Dažnai jos alksta, sėdi be cento kišenėje, vartoja narkotikus, mušamos ir apgaudinėjamos klientų. "Tą jūsų mergaitę tikriausiai sumušė nenorėję užmokėti klientai", - padarė prielaidą socialinė darbuotoja Irina.
Angelika - ne pirmoji
Dar viena savo šalies kažkodėl išsižadėjusi estė neseniai sukrėtė Kaune esančio "Sporto" viešbučio darbuotojus. Sausio mėnesį čia apsistojusi Estijos pilietė Marina Kirilets paslaptingai dingo palikusi asmens dokumentus ir asmeninius daiktus. Ant kojų buvo sukelta policija, įtariant, kad tranzitu per mūsų šalį iš Vokietijos, Lenkijos grįžusi mergina gali būti pagrobta arba nužudyta. Vėliau paaiškėjo, kad panelė išsižadėjusi ne tik savo šalies, bet ir praeities. Prieš Naujuosius užsukusi į vieną Kauno rajono gyventojų pakelėje esančią sodybą ji pasiprašė prieglobsčio ir nakvynės. Ilgas valandas tylutėliai sėdėjo kamputyje, vartydama kažkokias asmenines nuotraukas, kurias vėliau, šeimininkams matant, sukišo į besikūrenančią ugnį. Ji tvirtino norinti atsikratyti prisiminimų ir praeities.
Po kurio laiko Marina apsistojo minėtame Kauno viešbutyje, paskui pakeleivingu transportu bildėjo į Vakarus, grįžo iki Kalvarijos pasienio, o galiausiai atsidūrė Marijampolės ligoninėje pas nervų ligas gydančus medikus. Mergina talentingai vaidino amneziją ir tikino neprisimenanti nieko, išskyrus savo vardą ir pavardę. Pagaliau iškviesti iš Estijos jos tėvai jaunąją panelę pasiėmė ir išsigabeno gimtinėn.
Po Vilnių be cento kišenėje klajojančią, visų ujamą Angeliką "Interpolo" Lietuvoje biuro darbuotojai ketina surasti ir sugrąžinti į jos gimtinę. Tiesa, vaikų namų auklėtinės ten išsiilgę tėvai nelaukia. Tačiau estų policija - tikrai.
