Remigijus RAINYS
Vėlai vakare Vilniaus rajono policijos komisariato budėtojui paskambino vyriškis ir sunkiai versdamas liežuvį pranešė, jog Vilniaus rajone, Nemėžio gyvenvietėje, kraštinės Smėlio gatvės namo pagalbiniame pastate, nudurtas žmogus.
Atskubėjusi operatyvinė grupė dar tebestatomo erdvaus šiuolaikinio namo kieme esančioje pirtyje aptiko anksčiau gretimame kaime gyvenusio, o dabar asmeniu be nuolatinės gyvenamosios vietos laikyto Viktoro Januškevičiaus (40 m.) lavoną su durtine žaizda krūtinėje. Vilniuje gyvenančio valdos šeimininko įvykio vietoje nebuvo, todėl nusikaltimo aplinkybes pareigūnams bandė paaiškinti šios statybos "meistru" laikomas nemėžiškis Vladimiras Ušakovas (50 m.). Jam tai sekėsi nelengvai, nes vyriškio kraujyje, kaip vėliau buvo nustatyta, burbuliavo 1,99 promilės alkoholio. Dėl savo pavardės Admirolu pravardžiuojamas Vladimiras nurodė ir įtariamąjį - dar daugiau prisisiurbusį (2,47 promilės alkoholio) savo pavaldinį Anatolijų Charkevičių (55 m.), kuris net nebandė pasislėpti.
Pirminiais duomenimis, bene prieš penkerius metus statybas su užmoju pradėjęs namo šeimininkas vėliau pritrūko pinigų ir kvalifikuotus statybininkus pakeitė darbo ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčiais degradavusiais "bomžais", kurie sutiko dirbti už stogą virš galvos, maistą ir, žinoma, svaigalus. O kadangi, anot vieno iš Vilniaus į darbą važinėjančio pagalbinio darbininko, šiek tiek statybos darbus išmanantys Admirolas ir jo komanda "gėrė viską, kas dega", namo įrengimo išlaidos gerokai sumažėjo. Tiesa, darbai užsitęsė net kelerius metus, nes paprastai dirbama buvo pusdienį, o vėliau "statybininkai" traukdavo į savo "apartamentus", kur pradėdavo išgertuves. Šeimininkas pagalbininkus apgyvendino atskiruose dar neįrengtos pirtelės kambarėliuose, kuriuose vyrai laikė ir savo skurdžius buities reikmenis, ir statybines medžiagas. Galinį kambarį buvo užsiėmęs Admirolas, o pereinamajame ant sofos nakvodavo Anatolijus Charkevičius. Pastarasis niekuomet nesiskirdavo su įspūdingų matmenų savo lenktiniu peiliu, kurio griebdavosi, kai prigėrus odekolono ar automobilių langų valymo skysčio kildavo nors menkiausias konfliktas. A. Charkevičius ir blaivas būdamas nuolat kibdavo prie kitų darbininkų, tai siūlydamas jiems pasigalynėti, tai gąsdindamas savo peiliu, tačiau apsvaigęs virsdavo itin aršiu.
Tą dieną vyrai anksti baigė darbus ir Anatolijus nuskubėjo į parduotuvę pasipildyti odekolono atsargų. Prie parduotuvės vyriškis sutiko iš anksčiau pažįstama Viktorą Januškevičių. Pastarasis tą dieną taip pat iš kažkur buvo prasimanęs kelis litus ir jau suspėjęs gerokai įkaušti, todėl mielai priėmė Anatolijaus pasiūlymą išgertuves pratęsti "admiroliškuose apartamentuose". Pradžioje bičiulius draugiškai sutiko ir Vladimiras Ušakovas, tačiau trijulei tuštinant vis daugiau odekolono buteliukų, atmosfera pradėjo kaisti. A. Charkevičius bando prisiminti, už ką užpuolė savo auką, tačiau tai jam sekasi nelengvai. Šiaip ar taip, tačiau konflikto įkarštyje Anatolijus stvėrė savo pamėgtąjį peilį ir dūrė nuo sofos atsikėlusiam V. Januškevičiui į krūtinę. To vienintelio dūrio ir užteko, nes peilio ašmenys pažeidė gyvybiškai svarbius organus ir ant grindų susmukęs Viktoras mirė. Policijos pareigūnams į areštinę teko vežtis ne tik įtariamąjį, bet ir girtutėlį Admirolą, kuris išsiblaivęs buvo apklaustas ir paleistas. Ikiteisminį tyrimą dėl nužudymo pradėję pareigūnai ketina teismo prašyti leidimo suimti anksčiau lyg ir neteistą Anatolijų Charkevičių dviem mėnesiams.
