Ramunė PEČKYTĖ
Praėjusį penktadienį Prienų ligoninėje dvidešimtmetė moteris pagimdė negyvą kūdikį nupjauta koja. Nors jauna gimdyvė tvirtino tai padariusi pati, bandydama kūdikiu atsikratyti, galima įtarti, jog iš tiesų kažkas kitas (medikas arba kokia bobutė pribuvėja) bandė nesėkmingai padaryti kriminalinį abortą. Nors gydytojų dėka jaunos moters gyvybei pavojus negresia, ji yra sunkios psichinės būklės ir šiuo metu gydoma Kauno medicinos universiteto klinikose.
Ne mažesnį šoką dėl to, kas atsitiko, patyrė ir šios jaunos moters, Reginos, motina Leonora (abiejų moterų vardai pakeisti) bei kiti artimieji, iki paskutinės minutės net nenutuokę, jog Regina nėščia ir baigia išnešioti kūdikį. Nė vienu žodeliu apie užgriuvusią bėdą jaunoji moteris neprasitarė ne tik savo seseriai, bet ir geriausiai draugei, su kuria kas rytą važinėjo į darbą, o paskui kartu grįždavo namo. Tiktai atvykusi į ligoninę ir pati savo akimis pamačiusi negyvą kūdikį, Leonora buvo priversta patikėti kraupia realybe. Išvarginta skaudžių išgyvenimų, jaunatviškos išvaizdos moteris su ašaromis akyse klausė pati savęs ir negalėjo rasti atsakymo, kodėl dukra iki paskutinės minutės tylėjo, nieko nepasakojo apie savo nėštumą.
- Argi mes nemylėjome jos sūnelio (gražiam šviesiaplaukiui jau dveji metukai), argi nepadėjome jo auginti, - šluostydama ašaras kalbėjo Leonora ir patikino, jog santykiai su dukra visąlaik buvo geri. - Tik dabar suvokiu, kaip sunku jai buvo visa tai išgyventi vienai, viską slėpti savo širdyje...
Reginai dar nėra nė dvidešimt vienerių, tačiau nelaimingai susiklosčiusi meilė subrandino savo vaisių - prieš dvejus metus ji pagimdė sūnų. Deja, vaikelio tėvas išsižadėjo ne tik kūdikio, bet ir jo motinos. Vis dėlto jaunos moters namiškiai neatstūmė ir padėjo auginti mažą žmogutį. Regina dirbo, buvo linksma, labai rūpinosi savo sūneliu. Vaikeliui meilės negailėjo ir jo seneliai. Kokiu keliu pakrypo dukters gyvenimas pastaruoju metu, Leonora nenutuokė, nes jokių nusiskundimų iš jos niekad neišgirdo, nepastebėjo jokių pasikeitimų nei dukters veiksmuose, nei išvaizdoje. Iki paskutinės minutės Regina mūvėjo džinsus, tik atrodė šiek tiek sustambėjusi. Kadangi ji vartojo vitaminus, tai nekėlė jokių abejonių. Šių kraupių įvykių atskaitos taškas galėjo būti praėjęs ketvirtadienis. Tądien sinusitu skundusis dukra vis ruošėsi važiuoti pas gydytoją, tačiau kelionę kažkodėl atidėliojo. Galiausiai apie vidurdienį išvažiavo į Prienus. Namo sugrįžo jau gerokai po pietų. Tuo metu namiškiai darbavosi prie šieno. Netrukus pas juos, nešina šakėmis, atėjo ir Regina. Ji atrodė nesveikuojanti, be to, ir pati pasiskundė, jog labai skauda galvą. Motina jai liepė eiti namo, atsigulti. Reginos ilgai įkalbinėti nereikėjo. Vakarop dukters sveikata dar labiau pablogėjo. Nors motina siūlė kviesti greitąją, dukra tikino apsieisianti ir be medikų pagalbos. Kai kitos dienos, jau penktadienio, rytą Leonora užėjo į dukters kambarį - išsigando. Regina gulėjo kaip negyva, visa išblyškusi, beveik į nieką nereagavo. Kelios jos ištartos frazės buvo labiau panašios į kliedesius. Moteris griebėsi už galvos - taigi dukra miršta! Išgirdusi, jog motina žada kviesti greitąją pagalbą, Regina prašė to nedaryti, sunkiai bandė keltis iš lovos ir tikino pas gydytojus nuvažiuosianti pati. Tačiau šįkart Leonora jos nepaklausė. Greitoji pagalba išvežė leisgyvę moterį į ligoninę. Maždaug po valandos nuvažiavusi aplankyti ligonės ir sužinoti, kaip ši jaučiasi, motina išgirdo šiurpą keliančią naujieną. Žinoma, patikėti tuo, ką sakė medikai, buvo labai sunku. Deja, su tuo reikėjo susitaikyti...
Tą pačią dieną moteris buvo iškviesta į prokuratūrą, tačiau neradusi prokuroro trumpam parvažiavo į namus. Kai antrąkart nuvyko į ligoninę, pamatė dukrą jau ant neštuvų. Gydytojai paaiškino, jog ruošiasi ją vežti į Kauną, nes būklė yra sunki. Tuomet motina paėmė šalia dukros buvusį krepšį ir parsivežė namo. Draskoma skaudžių abejonių, moteris ėmė raustis Reginos krepšyje, tikėdamasi rasti bent kokį adresą ar raštelį, padėsiantį įminti šią šiurpią mįslę. Jau tuomet moteris buvo įsitikinusi, jog kažkas bandė daryti abortą, tačiau jis nepavyko... Netrukus Leonoros kūnu perbėgo šiurpulys - atskirame maišelyje ji aptiko suvyniotą kažkokį minkštą nedidelį daiktą. Šis radinys buvo kraupus - ten gulėjo kūdikio kojytė...
Leonora tvirtino, jog tą pačią dieną jos namuose apsilankė pareigūnai. Deja, jokio, net mnkiausio, įkalčio, galėjusio patvirtinti, jog Regina pati nupjovė dar negimusio kūdikio kojytę, aptikti nepavyko. Leonora įsitikinusi, jog dukra bando prisiimti kaltę sau. Ji niekaip negali įsivaizduoti, kaip dukra pati galėjo tai padaryti. Iš tiesų, tai - sunkiai suvokiamas dalykas. Moteris spėlioja, kelia įvairias versijas. Galbūt dukra pamelavo medikui, nenurodė tikro nėštumo laiko, tačiau juk abortą apsiėmęs daryti gydytojas turėjo tai suprasti dar prieš pradėdamas naikinti kūdikį. Galbūt tai darė visai ne medikas, o kokia "bobutė" ir staiga pamačiusi, jog nepavyks padaryti to, ko iš jos buvo prašoma, atidavė leisgyvei moteriškei vaiko kojytę ir liepė nešdintis, prigrasinusi niekam apie tai neprasitarti. Deja, kol kas į šiuos klausimus žino atsakymą tik Regina. Deja, su ja sunku susikalbėti ne tik motinai. Baisiausia, jog jaunosios moters psichinė būklė yra labai sunki, ji apimta gilios depresijos.
