Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Į klausimą, kodėl buvo įvesti 100 proc., 80 proc., ir 50 proc. vaistų kompensavimo lygiai, o taip pat - dėl ko reikia primokėti už vaistus, Pakaunės pirminės sveikatos priežiūros centro direktorius Jonas Bielskis paaiškino, jog kasmet didėjant vaistų kompensavimo išlaidoms, viena iš galimybių tas išlaidas subalansuoti, buvo ligų ir vaistų joms gydyti sąrašo susiaurinimas. Tačiau toks sprendimo būdas būtų buvęs nepalankus ir ligoniams, ir gydytojams. Be to, tai būtų socialiai neteisinga - dalis ligonių ir toliau gautų vaistų nemokamai, o kitiems tektų už juos mokėti visą kainą. Siekiant racionaliau panaudoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas, 1999 metų liepos 1 dieną Lietuvos Respublikos Seimas pakeitė Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnį, kuriuo numatyta trijų lygių vaistų kompensavimo sistema (100, 80 ir 50 proc.). Dėl to buvo sutaupyta pinigų ir atsirado galimybė kompensuoti būtiniausius vaistus didesniam ligonių skičiui. Ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti A sąraše buvo įrašyta 20 naujų ligų ir apie 90 vaistų tarptautiniais pavadinimais (apie 250 vaistų). To paties pavadinimo vaistus gamina įvairūs, skirtingų šalių gamintojai, dėl to skiriasi šių vaistų kainos. Atskirais atvejais tos pačios veikliosios medžiagos skirtingų gamintojų pagamintų vaistų kaina gali skirtis net keletą kartų. Pavyzdžiui, Lietuvoje, Sanito gamykloje pagaminto vaisto Acidum acetylsalicylinum 20 tablečių vaistinėse kainuoja 1,10 Lt., kai tuo tarpu Suomijos Bayer kompanijos tos pačios veikliosios medžiagos vaisto Aspirin tablečių - 6,63 lt., t. y. kaina skiriasi net 6 kartus. Todėl vaistai kompensuojami bazinėmis kainomis (tiksliau - bazinėmis kainomis laikomos pigiausių atitinkamos grupės vaistų kainos). Įsigyjant brangesnį vaistą, ligoniui tenka primokėti vaisto mažmeninės ir bazinės kainų skirtumą. Pavyzdžiui, jei ligonis pats, gydytojo ar vaistininko patartas nusprendžia, jog jam būtina įsigyti garsiausios pasaulyje kompanijos vaistą, kai tuo tarpu yra pigesnių Lietuvoje ar kitose kaimyninėse šalyse pagamintų vaistų, bus kompensuojama tik bazinė kainos dalis, kuri nustatoma pagal pigiausius vaistus. Skirtumą teks primokėti ligoniui. Kai ligonis gauna vaistus be priemokos, jis dažniausiai neatsisako paimti vaistus net ir tuo atveju, jei jų neketina vartoti, arba yra sukaupęs šių vaistų atsargas. Deja, "namų vaistinėlės" tokiais atvejais kaupiamos iš biudžeto lėšų. Daugelio šalių praktika parodė, jog tuomet, kai ligonis pats sumoka nors ir nedidelę sumos dalį, jaučia didesnę atsakomybę, atsisako tokių vaistų, kurių jau turi, ir t.t.
