Jau beveik dvejus metus Vilniaus miesto VPK Nusikaltimų tyrimo tarnybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus darbui vadovauja komisaras Vladislavas Abarovičius. Dvidešimt penkerių su puse metų darbo policijos struktūrose stažą turintis, penkiasdešimtmetį dar tik įpusėjęs pareigūnas juokauja, jog jau penkeri metai galėtų mėgautis pensininkams teikiamomis privilegijomis. Tačiau apie poilsį, kaip ir apie meilužes, skyriaus viršininkas negalvoja. "Neturiu laiko", - patikslina...
- Gerbiamas komisare, beįsibėgėjant naujiesiems, 2005-iesiems, metams pabandykite nors trumpam sugrįžti į jau praėjusiuosius metus. Kuo išskirtiniai (nusikaltimų prasme) jie buvo, kaip sekėsi jums ir visam jūsų 24 pareigūnų kolektyvui, tiriančiam pačius sunkiausius sostinėje užregistruojamus nusikaltimus - žmogžudystes, išžaginimus, sunkius sveikatos sutrikdymus ir seksualinius prievartavimus?.
- Jei remsimės statistika, pernai mieste buvo užregistruoti 46 nužudymai. Tiesa, skyriaus pareigūnai tyrė kur kas daugiau žmogžudysčių bylų - 64. Mat tos dvi dešimtinės - užsilikusios iš dar ankstesnių metų, viena kita - net dešimtmečio "senumo". Vadinamųjų "tamsių" pernykščių bylų yra aštuonios. Išaiškinamumo rodiklius labai pablogino naujagimių nužudymai, kurių pernai buvo net keturi - kaip niekad daug. Gaila, bet kol kas nė viena naujagimiu taip negailestingai atsikračiusi gimdyvė nėra nustatyta. Tačiau tai nereiškia, jog tyrimai - aklavietėje. Laukiame DNR ekspertizių atsakymų, palaikome ryšius su medikais ir tikimės, kad laikui bėgant visos nusikaltusios mamytės bus demaskuotos.
- Ar yra įtariamųjų, kurie pareigūnų nustatyti, tačiau pasislėpę, galbūt net išvykę į užsienį?
- Vienas pilietis, rusas, susipykęs su sugyventine, pyktį išliejo ant jos tėvo. Buvo suplanavęs jį nušauti, tačiau, laimė, žmogų kulkos tik sužalojo, jis išgyveno. Tačiau įtariamasis spėjo pabėgti į Rusijos platybes. O tai labai apsunkino tyrimą. Štai jau beveik metai susirašinėjame su Rusijos teisėsaugos struktūrų atstovais, prašome pagalbos bėglį surasti ir perduoti į Lietuvą, tačiau kol kas gerų žinių neturime, kolegos rusai tvirtina šio piliečio nesurandantys.
- Turbūt nepavyksta išvengti ir kuriozinių bylų...
- Į nedėkingą situaciją patenkama, kai niekaip nepavyksta surasti svarbiausio žmogžudystės įkalčio - lavono. Antai grupė vilniečių žvejų tiesiog ant Neries ledo šventė Naujuosius 2003-iuosius metus. Išgėrę vyrai susipyko, susimušė. Vienas žvejys - kitų tvirtinimu - buvo priluptas ir įstumtas į Nerį. Deja, jo kūno iki šiol nerasta. Būtent dėl to tragedijos kaltininkus teismas nuteisė tik už nukentėjėlio sveikatos sutrikdymą - dėl žmogžudystės išteisino. Teismo nuomone, nerasta lavono, vadinasi, negalima ir tvirtinti, jog žmogus - nužudytas. O gal, girdi, jis kiek paplaukęs iš upės išlipo ir, baimindamasis keršto, slapčia išsikėlė gyventi kur į Baltarusiją... Tai, be abejo, primena fantastikos sritį, bet įstatymas yra įstatymas.
- O ar skyriaus pareigūnai, ieškodami dingusiųjų ir kaip įtariama, nužudytų žmonių lavonų, niekada nepasitelkia į pagalbą dabar taip aktyviai mėgstančius reikštis ekstrasensus, aiškiaregius, burtininkus ir panašiai?
- Ne, niekada jų paslaugų neprašėme. Neturime atliekamų etatų (juokiasi - V. G. ).
- Ar galėtumėte pasakyti, kuo moterys žudikės skiriasi nuo vyrų žudikų? Gal moterys žudo "švelniau"?
- Man žudikai vienodi - tiek vyrai, tiek moterys. Beje, sakyčiau gal net priešingai - moterys kartais nustebina ypatingu žiaurumu. Tiesa, žmogžudystėmis įtariamų silpnosios lyties atstovių nebūna daug, o į mūsų akiratį papuolusios dažniausiai savo įniršį buvo nukreipusios į vyrus ar sugyventinius, tai yra į artimiausius, mylimiausius žmones. Paradoksas, ar ne?
- Na, bet turbūt prieš sulaikytas moteris kriminalistai tai jau niekada nedrįstų pavartoti smurto...
- Smurto nevartojame nei prieš sulaikytas moteris, nei prieš vyrus! Tai jau atgyvena, seniai užmiršta. Beje, šiais laikais jau net antrankiais retai surakiname, ką kalbėti apie fizinės jėgos panaudojimą! Mano tyrėjai dažnai laikosi tokios taktikos: nenori kalbėti, neprisipažįsti - ir nereikia. Įtariamasis perduodamas areštinės globon, kad nusiramintų, pagalvotų. Ir, žiūrėk, kitądien jis jau pats kviečiasi pareigūną apklausai arba atsiunčia nuoširdų prisipažinimą! Nors, tiesą sakant, tas nuoširdus prisipažinimas mums nieko gero neduoda - vieną dieną įtariamasis gali pasakyti taip, kitą dieną ar teisme - jau kitaip. Būtina surinkti konkrečius įrodymus.
- Bet skundų dėl patirto smurto vis dėlto pasitaiko...
- Labai retai. Pavyzdžiui, iš daugiau nei dviejų šimtų sulaikytųjų dėl neva sumušimo pernai pasiskundė tik vienas "žulikas". Ir tai - praėjus dviem savaitėms po neva patirto smurto. Skundėsi, kad buvo badomas adatomis, kitaip kankinamas. Atlikusieji tarnybinį patikrinimą net juokėsi skaitydami... Būtent dėl to, kad nekiltų jokių neaiškumų ir įtarimų dėl pareigūnų veiksmų, visus sulaikytus asmenis visų pirma pristatome į gydymo įstaigą apžiūrai.
- Turbūt daugiausia tarp jūsų "klientų" - ne kartą teisti asmenys. Vadinasi, gudrūs, mokantys išsisukinėti, meluoti.
- Pasakyčiau priešingai: dažniausiai su tokiais net lengviau dirbti. Sakysime, recidyvistu pripažintas pilietis, supratęs, kad pareigūnai turi įrodymų, "netempia gumos" - prisipažįsta. O neretai pirmąsyk nusikaltęs, nors ir akivaizdu, kad tai jo darbas, ginasi iš paskutiniųjų.
- Bet turbūt sutiksite ir su tuo, kad kriminalistai irgi gali suklysti...
- Tfiu, tfiu, tfiu, per praėjusius metu teismas neišteisino nė vieno mūsų sulaikyto asmens.
- Jūsų skyrius juodąjį humorą mėgstančių kolegų vadinamas "žudikų" skyriumi (nes, kaip minėta, tiriamos ir žmogžudystės). Tad skyriuje turbūt vien vyrai?
- Va ir neatspėjote. Iš keturių žmogžudysčių bylas tiriančių skyriaus pareigūnų net trys - tyrėjos moterys. O seksualinius nusikaltimus tiria tik vyrai. Manau, taip ir turi būti.
- Sakykite, koks jūs esate viršininkas: griežtas, mėgstantis pakelti balsą, ar ramaus būdo, atlaidus?
- To reikėtų klausti pavaldinių. Iš tiesų, jei kas negerai, negaliu nutylėti, pastabas išsakau gal ir griežtokai. Bet psichas nesu!
- O kas gerbiamam komisarui geriausiai ir greičiausiai pašalina darbe susikaupusią įtampą?
- Grįžtu į namus, pas žmoną, dvi dukras, kur apie darbą stengiuosi nekalbėti - taip savaime ir nusiraminu.
- Nejau niekada neprireikia cigaretės ar pilnos taurelės?
- Nerūkau. O išgeriu irgi labai nedaug, tik esant progai. Taurelę kitą degtinės (nemėgstu jokių spalvotų ir burbuliuojančių gėrimų).
- Tik jau nesakykite, jog gyvenime nepasitaikė dienų, kai neatsiminėte, kiek taurelių ištuštinote. O gal ir kaip namo sugrįžote, beje, prie savo automobilio vairo...
- Jei kas nors panašaus jaunystėje ir buvo nutikę, tai tikrai labai labai seniai. Na, o dėl vairavimo išgėrus galiu tvirtai pasakyti, kad tokio prie vairo neįsivaizduoju nei savęs, nei savo pavaldinių. Atėjęs vadovauti kolektyvui iškart pasakiau: su girtavimu nesitaikstysiu - priešingu atveju teks atsisveikinti su darbu. Beje, ir pats nenoriu jo prarasti.
- Ir kokiu gi automobiliu komisaras važinėja?
- O, turiu labai gerą. Dvidešimt ketvirtąją volgą. Jai jau septyniolika metų. Ką, brangi eksploatacija, daug suryja degalų? Visai ne. Tai buvo motinos gauta paskyra, o aš techniką stengiuosi labai saugoti... Be to, tuo pat metu vienas pažįstamas irgi gavo paskyrą tokiai pačiai volgai, tačiau greitai padarė avariją. Aš iš jo tą sudaužytą automobilį gavau, tad jei dabar ką ir reikia paremontuoti, detalės nekainuoja.
- Na, o kuo gi nustebinate žmoną? Gal esate puikus kulinaras, sodininkas, medžiotojas?
- Negaliu tuo pasigirti... Tačiau mėgstu remontuoti butą. Jau dešimt metų remontuoju (juokiasi - V. G. ). Kol apeinu ratą - vienas kambarys, kitas, koridorius, virtuvė - jau, žiūrėk, laikas iš naujo remontuoti. Vis tas laiko trūkumas. Be to, esu pedantiškas, jei ko imuosi, viską stengiuosi padaryti labai gerai. Beje, turiu vieną dar iš vaikystės laikų likusį pomėgį - kolekcionuoju mašinytes. Turiu jų per 400. Ši kolekcija man atsiėjo nemažai pinigų, bet iki šiol neatsispiriu...
- Ko gero, bute apsilankius vagims šios kolekcijos praradimas jums būtų labai skaudus...
- Kol kas tokių svečių nesulaukėme, nors ką gali žinoti, kas nutiks ateityje - juk gyvename pirmajame daugiabučio aukšte... Beje, kadaise, kai dar gyvenau sesers bute, buvau apvogtas. Vos pats nesučiupau vagies - iššoko pro langą (tasai butas irgi buvo pirmajame aukšte) ir dėjo į padus. Tiesa, vėliau buvo sulaikytas. Jis priklausė vagių gaujai, siautėjusiai po visą Lietuvą, taigi tapau atsitiktine auka.
- O jei gatvėje akis į akį susidurtumėte su užpuolikais? Turbūt nedvejodamas išsitrauktumėte tarnybinį ginklą?
- Kad aš ginklo nesinešioju. Ai, dar galvok, ką iš eilės daryti: įspėk, iššauk į orą... Net nežinau, ar išdrįsčiau pistoletą nukreipti į žmogų... Tai kam ta nereikalinga našta...
Kalbėjosi Virginija GRIGALIŪNIENĖ
