Nelaisvėje gyvenantys vyrai apie laisvę negalvoja
Aurelija Žutautienė
Lietuvoje veikia 15 įkalinimo įstaigų. Jose dienas leidžia per 6400 nuteistųjų, padariusių vienokį ar kitokį nusikaltimą. Po nepriklausomybės paskelbimo, o ypač kai įstojome į Europos Sąjungą, dėmesys kaliniams skiriamas ypač didelis. Jiems nuolat gerinamos gyvenimo sąlygos ir maistas, jie turi teisę pasirinkti - dirbti ar ne, juos prižiūri medikai. Įkalinimo įstaigose dažnai koncertuoja mūsų žvaigždės, juos lanko įvairios labdaringos ir religinės bendruomenės, rengiami sporto ir kitokie renginiai. Visa tai daug kam laisvėje atrodo nereikalinga prabanga - žmogus nusikalto ir turi pajusti atpildą. Tuo labiau kad ne vienas, pakliuvęs už grotų, ima skųstis gyvenimu - girdi, trūksta to ar ano, pažeidžiamos teisės ir pan. Gavę vieną panašų skundą, "Akistatos" žurnalistai nutarė pasidairyti po vieną iš įkalinimo įstaigų - Pravieniškių gydymo ir pataisos namus, kuriuose šiuo metu 182 nuteistieji - ir pažiūrėti, kaipgi jie gyvena.
Šie pataisos namai išskirtiniai tuo, kad juose kali nuteistieji, turintys sveikatos problemų. Be to, šioje įstaigoje jau daugiau nei porą metų vyksta statybos - vienas po kito kyla didžiuliai pastatai. Vienuose jau įsikūrė pataisos namų gyventojai, kituose - įsikurs Laisvės atėmimo vietų ligoninė. Įkurtuvės žadamos 2011-aisiais. Naujose patalpose apgyvendinti nuteistieji gyvena po du ar tris, turi atskirą san. mazgą. Įrengtos virtuvėlės, kuriose patys nuteistieji gali gamintis valgį, jei į valgyklą vaikščioti nenori.
Valgykloje dirbti - ne prestižas
Kai su fotografu Rolandu atvykome į pataisos namus, prie valgyklos išvydome nemažą būrį nuteistųjų, beramstančių tvoras. Visi jie laukė signalo, kviečiančio pietų. Direktoriaus pavaduotojas Marijus Baltrukonis pakvietė užsukti į valgyklą ir paragauti to, ką pietums valgys kaliniai.
Virtuvėje apie didžiulius puodus, prižiūrimi valgyklos vedėjos Tatjanos Remenčienės, sukosi sukaitę vyrai: vieni maišė ir ragavo sriubą, kiti tikrino, ar jau išvirę makaronai ir mėsa. Virėjas Ričardas įpylė mums dubenį sriubos ir prikrovė pilną lėkštę mėsos su daržovėmis troškinio ir makaronų. Skaniai ištuštinome sriubos dubenį. Teko pripažinti, kad sriuba - "kaip pas močiutę kaime", skani ir soti. Antrasis patiekalas irgi gardžiai atrodė, o troškinio mėsa - ne kiekvieno nosiai įpirkti šiais infliacijos laikais. "Tai - kumpinė mėsa, - paaiškino pamačiusi nutisusius mūsų veidus Tatjana Remenčienė. - Yra sutartys, tiekėjai, kurie tiekia mums produktus. Dienai vienam nuteistajam yra skirta 6,59 lito maistui, bet išleidžiame šiek tiek daugiau, nes, kaip žinote, viskas brangsta, o sutartys sudarytos metų pradžioje..." Desertui gavome po puodelį visai neblogo kompoto, virto iš džiovintų vaisių.
Kiekvieną kartą prieš patiekiant nuteistiesiems valgį, jį turi paragauti bent 7 atsakingi pareigūnai ir pasirašyti tam skirtame žurnale - "maistas kokybiškas". "O skundus vis tiek rašo, - sako pavaduotojas. - Nors stengiamės atsižvelgti į visų pageidavimus. Valgiaraštį sudaro dietologė, kad žmogus gautų per dieną tiek kalorijų, kiek priklauso - 3200. Jei žmogus nevalgo mėsos, vegetarams sudaromas atskiras meniu".
"Per mėnesį 5 kartus priklauso gaminti mėsos kotletus, antra tiek - žuvies, salotos - kasdien, - papildo M. Baltrukonį valgyklos vedėja. - Na, o švenčių dienomis - ir valgiaraštis sudaromas šventinis. Čia jau administracija pasistengia, kad nuteistasis pajustų švenčių nuotaikas".
Pataisos ir gydymo namai išsiskiria savo kontingentu dar ir tuo, kad čia kali ne pirmą kartą teisti, dažnai artimųjų užmiršti žmonės. Čia nebūna eilių pasimatymų kambariuose - per mėnesį namiškiai aplanko tik 3 - 5 kalinius. Pavaduotojas sako, kad maždaug 20 nuteistųjų turi artimus žmones, kurie juos lanko. Kiti - arba iš tikrųjų likę vieni kaip pirštas, arba artimieji seniai juos "užmiršę".
Gyvena lyg viešbutyje
Kol nuteistieji pietauja, apžiūrime patalpas, kuriose jie gyvena. Kambariuose po tik po 2 - 4 lovas (nebeliko "tvartų", kur gyvendavo po 10 - 20 nuteistųjų), dažname televizorius, daug smulkių niekučių, nuotraukų, primenančių laisvės akimirkas ir anapus grotų paliktus draugus. Daugelis kambarių - kaip viešbučio numeriai, šalia turi puikiai įrengtą san. mazgą su dušu. Ant durų kabo nuorodos, kas ir kada turi tvarkyti kambarį... Rodos, yra sąlygos gyventi gana padoriai, tačiau nejauku. Tik vienas kitas kambarys švarus ir tvarkingas. Čia jau nepamatysi neskoningų plakatų, purvinų kilimėlių, neaiškios spalvos rankšluoščių. Užtat čia puikuojasi savo darbo rėmeliuose įrėmintos artimųjų nuotraukos ar tiesiog skoningi piešiniai, prie lovos sudėtos įvairios knygos.
Nors pietų metu kambariai tušti, tačiau beveik visuose visu garsu plyšauja radijas ar įjungtas televizorius. "O kam išjungti, - ironiškai nusišypso pavaduotojas. - Juk už elektrą mokėti nereikia..."
Virtuvėlėje aptinkame du jaunuolius, triūsiančius prie viryklės. Jiems valgyklos maistas nepatinka. "Neskanu, - sako, maišydami sriubą, iš pažiūros visai tokią pačią, kaip mes ragavome valgykloje. - Patys pasigaminam skaniau". Besigaminančių valgį - vos vienas kitas, nors parduotuvėje galima gauti visų norimų prekių. Jei kartais ko ir neturi, tai užsakoma ir kitą dieną nuteistasis jau gali įsigyti.
Įgyja po kelias profesijas
Iš gyvenamųjų patalpų pasukame į cechą, kuriame pinami...karstai. Pasirodo, firmos, kurios teikia kremavimo paslaugas, naudoja tokius greitai sudegančius karstus. Juos pina nuteistieji, norintys užsidirbti pinigų. Saulės atokaitoje susėdę Remigijus ir Janas sako, kad pinti labai smagu. "Piname ne tik karstus, - sako Remigijus. - Va, ir krepšiai daržovėms laikyti. Juos užsako prekybininkai. O ir karstai, pažiūrėkit, nevienodi. Kokių tik norit formų, dydžių, perpinti įmantriausiais raštais". Vyrai dar pajuokauja: "Kartais, kai valdžia nemato, tai juose ir nusnaudžiame". Remigijus ir Janas mielai papozuoja fotografui prie savo nupintų karstų, bet už tai išgauna pažadą, kad atsiųsime jiems nuotraukas. "Nors nebeilgai liko čia būti, bet labai noriu pasiųsti nors vieną fotografiją į namus", - pareiškė Remigijus. Tai gal ilgai teko kalėti? "Ne, porą su trupučiu metų, - sako. - Stengiausi, kad laikas neprailgtų. Mokyklą čia baigiau, pinti išmokau ir dar kitokių darbų. O dirbant ir laikas greičiau slenka ir pinigų užsidirbi. Tikiuosi laisvėje kaip nors užsikabinti, kad nebereiktų grįžti..."
"Negalvokit, kad visi veržiasi dirbti, - sako Marijus Baltrukonis. - Daugeliui dirbti yra neprestižas. Ypač valgykloje... Geriau dienas stumti prie televizorių, žiūrint muilo operas ir nieko neveikiant. Tiesa, yra, kurie sportuoja - turim treniruoklių salę, vyksta sporto varžybos. Prieš porą dienų surengėm varžybas tarp nuteistųjų ir darbuotojų komandų. Šį kartą laimėjo pareigūnai". Ir iš tikrųjų treniruoklių salėje radome rimtai besitreniruojantį vyruką
Tikėjimas atveria akis
Už koplytėlės durų girdisi gitaros garsai ir sodriu balsu atliekama giesmė: "Žodžiai rodo kelią į laimingą šalį, ten, kur tau nušluosto ašaras karčias..." Užeiname. Trys vyrai repetuoja ką tik sukurtą giesmę. Įsikalbame.
Pasirodo, Vidmantas, Remigijus ir Valerijus - senbuviai. Visi jie padarę sunkius nusikaltimus ir ne po kartą kalėję. Tačiau dabar visi kaip vienas tvirtina, jog tas "sėdėjimas" - paskutinis. "Kai čia pakliuvau, buvau piktas ir troškau keršto, - sako Vidmantas - Tačiau iš neturėjimo ką veikti pradėjau užsukti pasiklausyti, ką pasakoja atvykę evangelikai sekmininkai. Ir štai pagaliau atėjo nušvitimas - atradau Dievą. Tikėjimas juo apvertė visą mano gyvenimą aukštyn kojom. Aš ir rūkyti mečiau, 8 metai jau nerūkau, - giriasi Vidmantas". Vyrai vienas per kitą pasakoja, kaip jie atsikratė žalingų įpročių - kas metė rūkyti, kas narkotikus nustojo vartoti, kaip pasikeitė požiūris į save ir į kitus žmones. "Dievas sulaiko nuo vagysčių", - sako Valerijus. O kaip atsitiko, kad vėl už grotų teko grįžti? "Paleido anksčiau laiko, tad privalėjau registruotis pataisos inspekcijoje, - paaiškino Valerijus - Tačiau taip išėjo, kad nesiregistravau laiku, tad teko grįžti pabaigti atlikti bausmę".
"Netrukus ateis tas laikas, kai administracija teiks teismui ir mano bylą dėl ankstesnio paleidimo į laisvę, - sako Vidmantas - Tačiau nenoriu aš į laisvę, nes niekas manęs ten nelaukia. Esu našlys, dukra turi savo gyvenimą ir manęs neprisimena - juk nuteisė 15 metų (pusę bausmės laiko jau atbūta, todėl galima tikėtis išeiti į laisvę). Čia man gerai: valgyti duoda, gydo, turiu stogą virš galvos, niekuo nereikia rūpintis... Net neįsivaizduoju, ką reikėtų daryti laisvėje, nuo ko pradėti..."
Vidmantas - ne vienintelis, nenorintis išeiti į laisvę anksčiau laiko. Daugelis, praradę bet kokius ryšius su artimaisiais, neturi kur grįžti, o ir pataisos namų administracija neturi teisės išleisti žmogų "į niekur". Būtina sąlyga priešlaikiniams paleidimui - namai, į kuriuos nuteistasis gali sugrįžti, ar žmonės, kurie jį priims. Be to, pataisos namuose nereikia sukti galvos, kur įsidarbinti (o ir dirbti neprivaloma), ką valgyti. Nei skalbti, nei virti, nei už šilumą ar elektrą mokėti - viskas yra paduota. "Pasitaiko, - sako pavaduotojas, - kad vos išėjęs į laisvę žmogus specialiai nusikalsta ir grįžta už grotų, nes laisvėje gyventi jis nebemoka".
Mokytis niekada nevėlu
Dalis nuteistųjų savo "karjerą" pataisos namuose pradeda vos baigę kelias mokyklos klases. Tokiems bibliotekoje įruošta klasė. Čia vyrai įgyja (jei spėja) vidurinį išsilavinimą - kasmet 1 - 2 nuteistieji gauna brandos atestatą. Gretimoje patalpoje vyksta kompiuterių kursai, kur vyrai įgija kompiuterių operatoriaus specialybę. Du kartus per savaitę po 4 valandas per dieną 12 vyrų grupė, turinčių vidurinį išsilavinimą, mokosi dirbti su kompiuteriu. Jiems užsiėmimus veda Elektrėnų profesinio mokymo centro specialistai. Po metų vyrai taps kvalifikuotais specialistais.
"Ir žaidimus galės žaisti, - juokiasi M. Baltrukonis. - Kai lieka 3 mėnesiai iki išėjimo į laisvę, duodam žaisti žaidimą "Mano kelias". Tai Europos Sąjungos socialinio fondo paruoštas žaidimas, kurį žaisdamas nuteistasis gali pasitikrinti, kiek jis pasiruošęs gyventi laisvėje savarankiškai, ar turi motyvaciją ir pan. Beje, žaidimas labai įdomus".
Meilei nėra kliūčių
Susitinkame su dar vienu nuteistuoju. Tai pataisos namų "nerami dūšia" - 31 metų Vytautas. Už grotų jau 9 kartą. "Kad nesusilaikau ir užpuolu žmogų, - aiškina jis savo paklydimų subtilybes. - Atimu tai piniginę, tai dar ką nors..." Ir pataisos namuose Vytautas nerimsta - tai narkotikų prasimano ("statybininkai "sušelpia", ar per tvorą įskrieja koks paketėlis"), tai su kitais nuteistaisiais ko nors nepasidalina, tai apsižodžiuoja. Žodžiu, nuobaudas "renka" kruopščiai.
"Užtat jis - vienas iš trijų nuteistųjų, kurie susituokė būdami pas mus, - sako pavaduotojas. - Jo žmona tai pat kali - Panevėžio pataisos namuose."
O kaip susipažino, jei abu nelaisvėje? "Tai draugo žmonos draugė, - aiškina Vytautas - Jis turėjo nuotrauką, parodė man. Patiko. Tuo metu turėjau pasislėpęs mobilųjį telefoną, tai paskambinau jai. Taip ir prasidėjo... Paskui sutarėm "ženytis", o kovo mėnesį ji vaiką pagimdė..." "O vaikas tavo?" - klausiu. "Turbūt, - trukteli pečiais nuteistasis. - Ji gi pas mane į pasimatymus atvažiuoja..." Pavaduotojas paaiškina, kad pasimatymai priklauso abiem, tai stengiamasi, kad žmona nors retkarčiais susitiktų su vyru, todėl moterį į pataisos namus atveža.
"Skambinu jai visada, kai tik galima, - sako Vytautas. - Ir laiškus rašau beveik kas antrą dieną. Ir ji man taip pat". "Tik vėl vardų nesupainiok, - juokiasi pavaduotojas. Pasirodo, žmona tai žmona, bet Kaune dar yra draugė, kuri nuolat lanko Vytautą. Tai kartą atsitiko taip, kad ne tuo vardu pašaukė telefonu bekalbėdamas. "Tai kad mes jokių įsipareigojimų viens kitam neturim, - aiškina vyras. - Dabar gerai, o kai išeisim į laisvę, matysim - liksim drauge ar išsiskirsim..."
