Rimanto VENCLOVO fotoreportažas
Nuo rugpjūčio pradžios Lietuvos miškuose prasidėjo vilkų medžioklės sezonas, kuris tęsis iki kitų metų balandžio 1-osios. Šiemet Šiaulių, Kelmės, Kupiškio rajonuose vilkai pridarė nemažai žalos - užpuolė ir sudraskė daug avių, veršelių, kitų gyvulių.
Pirmieji šūviai - nesėkmingi
Birželio pradžioje Šimonių seniūnijoje, Migonių kaime ( Kupiškio r.), vilkai papjovė ūkininko Arūno Pociaus veršelį, po kelių dienų - Būtėnų kaimo gyventojo Antano Motiekaičio gyvulį. Didžiausių nuostolių vilkai pridarė Šimonių miestelio ūkininko Alvydo Kavoliūno avių bandai. Ūkininkas guodžiasi, kad per porą vasaros mėnesių vilkai sudraskė penkiolika ėriukų ir penkias suaugusias avis. Apie pusketvirto šimto avių ūkininkas laiko aptvertose ganyklose. Nors tvoros - pusantro metro aukščio, vilkai jas nesunkiai įveikia, tik su didesniu grobiu nepajėgia iššokti iš aptvaro, tad į mišką nusineša tik ėriukus, o avis sudrasko, pasisotina apgrauždami kaklą bei išdraskydami vidurius ir tik sumaitotą gyvulio kūną palieka "nusikaltimo" vietoje. Kadangi aplink aptvarus pripilta smėlio iš netoliese kasamo tvenkinio, iš jame likusių pėdsakų įgudusiam medžiotojui nesunku atspėti, kas tas įsibrovėlis. Avis vilkai puola ryte, dieną, nes nakčiai jos uždaromos į lentines pašiūres. Ryte, apie septintą valandą, avys išleidžiamos ganytis, o jau vienuoliktą randama keletas papjautų. Ūkininkas bei medžiotojas A. Kavoliūnas, laukdamas vilkų medžiojimo sezono pradžios, prie avių aptvaro pasistatė medžiotojų bokštelį. Dabar naktimis gali tykoti didžiulių nuostolių pridarančių vilkų. Medžioklės sezoną pradėjo į ganyklą atvilkęs vilkų grobiu tapusį kaimynės Nomedos Juozapavičienės veršelį. Prie bokštelio veršelį maždaug kilometrą tempė ilgu trosu, kad neliktų žmogaus kvapo ir plėšrūnai neišsigąstų. Naktį bokštelyje tykojo pasirodančių vilkų. Naktis pasitaikė tamsi ir apsiniaukusi, bet patyrusio medžiotojo nuojauta neapgavo.
- Svarbu, kad vėjas nuo palikto veršelio pūstų miško pusėn. Greitai iš miško pasirodė dviejų vilkų siluetai. Tokią tamsią naktį matyti tik šviesios jų papilvės. Išėję iš miško ilgai dairosi, uodžia, vienas pasilieka tolėliau, kitas prieina prie gulinčio veršelio, dairosi, neėda. Kol žiūri, dar matai šešėlius, o kai prispaudi prie peties šautuvą, per taikiklį tamsoje nieko nematyti. Jaudiniesi, išprakaituoji, rankos nutirpsta, taip norisi pilkiesiems atkeršyti už pražudytas avis. Iššaunu kartą, kitą. Ugnis, triukšmas, vilkai be garso dviem šuoliais atsiduria miško tankmėje, o naktinis budėjimas juos tik mirtinai išgąsdina. Jau savaitė nė vienas nepasirodo prie avių. Bent tokia paguoda. Į bokštelį pabudėti jau prašosi ir kiti medžiotojai, bet vargu ar išgąsdinti vilkai greitai sugrįš. Girdėjau, kad vilkai dabar pasirodė kitoje miško pusėje - Viešintoje. Dabar ėriavedes tenka laikyti namuose, kieme. Čia ganosi dar tik savaitės laiko ėriukai, gardus kąsnelis vilkams. Gal į namus neateis? - su jauduliu apie vilkų medžioklę pasakoja Alvydas Kavoliūnas.
Vilkas yra vilkas
Apie vilkus ir jų daromą žalą ilgai gali pasakoti ir Šimonyse nuo vaikystės gyvenanti seniūnijos vyresnioji specialistė Audronė Jankauskienė:
- Mūsų miestelis puslankiu apsuptas Šimonių girios. Vos ne kiekvienas seniūnijos gyventojas yra nukentėjęs nuo vilkų. Daugiausia vilkai siautė 2001 metais. Užregistravome net trisdešimt atvejų, kai vilkai pjovė avis, veršelius, net suaugusias karves. Ūkininkai kreipėsi pagalbos, tikėjosi paramos, bet, pasirodo, tokių premijų negalima skirti. Seniūnijos vyrai medžiotojai rengdavo pasalas. Miške buvo nušauti penki vilkai, mūsų krašte - vienas, pasižymėjo medžiotojas Rolandas Nacius.
Mūsų krašte vilkai siaučia nuo seno. Dar kolūkių laikais ateidavo naktimis į miestelį, pjaudavo gyvulius. Laikosi jie Šimonių girioje, Ūzino pelkėse. Seniau naktimis būdavo girdėti kraupus staugimas, žmonės budėdavo prie besiganančių gyvulių, kurdavo laužus, miegodavo mašinose. Dabar jau ūkininkai, nelaukdami jokios pagalbos, ginasi patys, o galvijus vis dažniau apdraudžia nuo nelaimingų atsitikimų, tačiau tai gali įstengti tik nedaugelis.
Būtina kuo greičiau skirti kompensacijas ūkininkams už papjautus naminius gyvulius, nes mes šioje srityje, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, jau ir taip esame bene paskutiniai. Juk net ir įvykus draudimo sutartyje numatytam atvejui, prieš išmokant kompensacijas įvykį turi patikrinti veterinaras. Nuo didelių nuostolių būtų galima apsisaugoti renčiant tvoras, uždarant gyvulius nakčiai. Bet vilkai vis tiek kels rūpestį, todėl žmonės reikalauja kontroliuoti jų populiaciją. Per daug ūkininkų ir medžiotojų laiko vilkus priešais, kad juos galima būtų apsaugoti. Vilkas, nors ir labai protingas, neišsižadės savo prigimties ir pirmai progai pasitaikius pasiims savo duoklę.
Nėra tikslios apkaitos
Vilkai - stambiausi šuninių šeimos atstovai, galintys sverti iki 80 kilogramų. Paplitę visame Šiaurės pusrutulyje. Iki XVII amžiaus buvo paplitę visoje Europoje. XVIII amžiuje išnaikinti Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje (kai kuriose jos dalyse neaptinkami jau nuo XIII amžiaus). XIX amžiuje išnaikinti visose Vakarų, Centrinės ir Šiaurės Europos šalyse. Vėliau, sustabdžius beatodairišką vilkų persekiojimą, šie sugrįžo į Skandinaviją bei kai kurias Vakarų Europos šalis, kur jų populiacija ir dabar labai maža. Iki XIX amžiaus pabaigos JAV buvo išžudyta 1,5 milijono vilkų. 1905 metais JAV vyriausybė priėmė nutarimą vilkus kaip rūšį visai išnaikinti. Šiuo metu JAV už vilko sumedžiojimą gresia 100 000 dolerių bauda ir 1,5 metų laisvės atėmimas.
Neoficialiais duomenimis, 2002 metais Lietuvoje gyveno apie 350, 2003-iaisiais - apie 200 vilkų. Šiuo metu daugelis specialistų mano, kad mūsų respublikoje bastosi apie 100 vilkų.
Lietuvoje vilkai paplitę labai nevienodai. Daugiausia jų likę Šiaurės Lietuvos miškuose ir valstybiniuose rezervatuose, mažiausiai - Rytų Lietuvos giriose. Tiksli vilkų bei ūkininkams padarytos žalos apskaita Lietuvoje niekada nebuvo vedama, dėl to vilkai iki šiol yra karštų ginčų ir diskusijų objektas.
Pažįstamas, bet paslaptingas
Vilkai dažnai minimi žiniasklaidos priemonėse, apie juos prirašyta daug knygų, tačiau vis vien šie žvėrys lieka vienais paslaptingiausių mūsų miškų gyventojų.
Vilko grožis toks kerintis, kad net nustelbia jo žiaurumą, ypač kai suvoki, kad jis tėra griežčiausio Gamtos įstatymo - Išlikimo - nuolankus vykdytojas. Tačiau paradoksas: mes, žmonės, iš vilkų galime pasimokyti to, ko mums patiems dažnai trūksta - meilės artimui ir švelnumo savo vaikams. Ne tik galime, bet ir turime mokytis iš vilkų racionaliai panaudoti gamtos išteklius, t. y. imti iš gamtos tik tiek, kiek yra būtina gyvybiniams, o ne turtiniams poreikiams patenkinti. Medžiotojų duomenimis, pernai vilkai užpuolė 34 naminius gyvulius. Palyginus su kitomis kaimyninėmis šalimis, tai labai nedaug. Be to, niekas nežino, kiek šių užpuolimų reikėtų priskirti ne vilkams, bet sulaukėjusiems šunims. Maža to, vilkų medžioklei iki šiol nenustatytos jokios kvotos, jiems šaudyti nereikia jokių licencijų, todėl medžiotojų būreliai savo medžioklės plotuose labai nesunkiai gali atsikratyti nepageidautinų konkurentų. Situacija pasikeistų, jeigu vilkai būtų įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą, tuomet kompensacijas už papjautus gyvulius turėtų mokėti valstybė. Be to, būtų atliekami griežtesni tyrimai nustatant užpuoliko tapatybę.
Daugelis medžiotojų ir ūkininkų Lietuvoje pripažįsta tik vieną naminių gyvulių apsaugos būdą - vilkų medžioklę. Visiems žinoma, kad vilkai naminius gyvulius dažniausiai puola vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje. Seni medžiotojai tikina, kad būtent šiuo laikotarpiu šie plėšrūnai savo atžalas moko medžioti. Tai tik dalis tiesos. Iš tiesų vilkai puola tik tai, kas negali pabėgti.
Vilkai gyvena šeimomis, kur viešpatauja griežta hierarchija. Palikuonių gali atsivesti tik pirmoji patelė ir pirmasis patinas. Šios poros jaunikliais rūpinasi, maitina ir auklėja visi šeimos nariai, kurių gali būti nuo 5 iki 15. Kuomet dėl medžiotojų kaltės šeima suardoma, ji pabyra į atskiras poras arba pavienius vilkus. Vieniši vilkai tampa klajokliais, nepritapę prie kitų šeimynų ieškosi prieglobsčio žmogaus kaimynystėje - minta jo atliekomis, dažnai pasikėsina į naminius gyvulius, o atėjus rujos metui neretai susiporuoja su sulaukėjusiais šunimis. Taip pasaulį išvysta hibridai, teršiantys tikrųjų vilkų genofondą ir dažniau puolantys naminius gyvulius, kadangi mažiau prisibijo žmonių.
Perdėti pasakojimai apie vilkus-žmogėdras kelia nerealią baimę. Vilkai kovoja dėl išlikimo. Jei medžiotojai iššaudo vilko rują ir jam tenka palikti teritoriją, vienišas jis ilgai neišgyvens. Atsiskyrėlis pasmerktas badui ir naujos teritorijos paieškoms. Vilkui reikia maždaug 2 kilogramų mėsos per dieną. Kai labai alkanas, gaudo viską, ką tik gali pavyti.
Ne tik badas gresia alkaniems plėšrūnams. Tik geros uoslės ir atsargumo dėka vilkai išsigelbėja iš brakonierių paspęstų spąstų. Spąstai ir žabangos - neteisėti įrankiai, tačiau brakonieriai juos dažnai naudoja. Dar didesnį pavojų vienišam vilkui kelia kiti vilkai. Ruja staugimu gyvenamąją teritoriją paskelbia šventa nuosavybe. Jei vienišas vilkas pastebimas svetimoje teritorijoje, jo laukia mirtis, todėl tenka pasišalinti. Paprastai vilkai laikosi atokiau nuo žmonių, bet vieniši, neturintys savo medžioklės teritorijos rizikuoja. Nepaisant įsišaknijusių prietarų, vilkai vengia ir bijo žmonių. Dauguma žmones užpuolusių vilkų per pastaruosius šimtmečius buvo pasiutę. Šiuo metu pasiutligė tarp vilkų - tikra retenybė.
