Visuomenės nuomonės apklausose visų lygių šalies teismai vertinami ganėtinai santūriai. Nors pastaruoju metu kai kurie iš jų mėgino gelbėti savo vis labiau šlyjantį autoritetą, tačiau greičiau susidūrėme su atveju, kai šaukštu medaus bandoma pataisyti statinės deguto skonį. Ypač skausmingai reaguota į Aukščiausiojo Teismo (AT) kolegijos priimtą sprendimą išteisinti valstybės paslapties išdavimu kaltintą nušalintąjį prezidentą Rolandą Paksą, nors tuos pačius faktus nagrinėjęs Konstitucinis Teismas pripažino jį kaltu. "Lietuvos ryto" dienraščiui interviu davęs Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius priešpriešos šiuose skirtinguose sprendimuose neįžvelgė. Pasak jo, Konstitucinis Teismas sprendė R. Pakso konstitucinės, o Aukščiausiasis Teismas - baudžiamosios atsakomybės klausimą. O baudžiamąją atsakomybę užtraukia ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas. Tad savo komandą "revoliucijų specialistu" A. Butkevičiumi bandantis sustiprinti R. Paksas ir toliau greičiausiai išliks "kaltas bet nekaltas".
V. Greičius pastebėjo, kad teisėjai per metus išnagrinėja šimtus tūkstančių bylų ir tik retai atvejais Temidės tarnų padarytos klaidos padaro didelę žalą teismų autoritetui. Pasak Aukščiausiojo Teismo pirmininko, pernai neigiamą visuomenės reakciją į pasitikėjimą teismais lėmė vos pora didesnio atgarsio susilaukusių sprendimų. Tarp jų buvo ir Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo Kęstučio Petkevičiaus priimtas sprendimas, kuriuo Rimvydui Tvarijonui iš žurnalisto Arūno Dambrausko buvo priteista 50 000 litų už tai, kad šis pirmąjį pavadino kolaborantu. Kauno apygardos teismas šį skandalingą nuosprendį panaikino, o teisėjas K. Petkevičius pareiškė atsistatydinąs. Tačiau V. Greičius teigia, kad Teismų taryboje bus svarstoma, ar K. Petkevičiaus nereikėtų bausti drausmine tvarka ir atleisti, o ne leisti atsistatydinti pačiam. Dar 2000-aisiais metais AT pirmininkas už panašius darbelius siūlė šiam teisėjui pasitraukti, tačiau jis nepaklausė. Iškėlus drausminę bylą, Teisėjų garbės teismas skyrė K. Petkevičiui griežtą papeikimą, ir tuo viskas pasibaigė. Pasak V. Greičiaus, nei šioks, nei toks teisėjas ir toliau dirbo. Į Garbės teismą išrenkami įvairių grandžių teisėjai, taip pat ir dirbantys apylinkės teismuose, todėl žemesniosios grandies teisėjai, svarstydami aukštesniosios grandies kolegą, bijo jį griežčiau nubausti.
V. Greičius priminė, kad teismų sistema sutvarkyta taip, jog tik aukštesnės teisminės instancijos gali ištaisyti padarytas klaidas. Taip yra visame demokratiniame pasaulyje. Konkretūs faktai patvirtina, jog ši sistema efektyviai veikia ir Lietuvoje. Aukščiausiojo Teismo pirmininkui nesuteikta teisė inicijuoti teismo sprendimų persvarstymo. Kad ir kokie absurdiški jie bebūtų, tai - proceso dalyvių, prokuratūros prerogatyva. Vytautas Greičius pripažįsta, kad ir parenkant kandidatus į teisėjus jam nesuteikta didesnių galių - tuo rūpinasi atrankos komisija, kurios narius skiria prezidentas, Seimo pirmininkas ir teisingumo ministras. Atrankos komisija savo išvadą dėl pretendentų į teisėjų postus pateikia prezidentui, tačiau šis neprivalo į ją atsižvelgti. Dėl teisėjų skyrimo prezidentas kreipiasi patarimo į Teismų tarybą. Balsuojant Teismų tarybos pirmininko balsas lygiavertis bet kurio kito tarybos nario balsui, todėl pirmininkas sprendimo negali nei pakeisti, nei vetuoti. V. Greičius prisiminė, jog kartą jam kėlė abejonių kandidatas, kuris buvo nuslėpęs savo biografijos faktus, tačiau tas asmuo vis tiek tapo teisėju. Aukščiausiojo Teismo pirmininkui suteikta teisė tik parinkti ir siūlyti kandidatus į Aukščiausiojo Teismo teisėjus.
"Lietuvos rytui" Aukščiausiojo Teismo pirmininkas teigė abejojantis, ar neseniai prezidento sudarytai darbo grupei pasiseks pagerinti teisėjų drausmę, tačiau sutiko, jog natūralu, kad iniciatyvos organizuoti netobulo įstatymo pataisas ėmėsi už teismų veiklą atsakingas šalies vadovas. Šiai darbo grupei AT pirmininkas pateikė pasiūlymus, kuriais rekomenduoja grįžti prie paprastesnės bei operatyvesnės teisėjų patraukimo drausminėn atsakomybėn tvarkos, įtvirtinti prezidento teisę iškelti drausminę bylą, į tokių bylų nagrinėjimą įtraukti šalies vadovo ir visuomenės atstovus, gerinti pretendentų į teisėjus parengimą, teisėjų mokymą, stiprinti teismų viešųjų ryšių tarnybą, leisti teismų leidinį. Tai tikrai geri siūlymai, tačiau kai anksčiau buvo padidinti kandidatų į teisėjus egzaminų reikalavimai, kilo nepasitenkinimas. Tuomet Seimas nusileido, ir dalis kandidatų nuo tokių egzaminų buvo išvis atleisti. Laisvi teisėjų etatai buvo užimti sparčiau, tačiau akivaizdžiai nukentėjo teismų darbo kokybė. Anot V. Greičiaus, kiekvieno teisėjo profesinis pasirengimas darbui itin svarbus, tačiau svarbiausia - principingumas ir asmeninė atsakomybė. Kol to nėra, nepadės net ir tobuliausi įstatymai. Todėl ir prezidento "patrepsėjimas kojele" nereiškia, kad teismų girnos mals tik kokybiškus miltus.
Po neseniai įvykusio susitikimo su prezidentu Vytautas Greičius pripažino, kad yra jėgų, bandančių tampyti jį už atlapų. Tačiau "Lietuvos ryto" korespondentui tų jėgų neįvardijo. Drauge su Vyriausiojo administracinio bei Apeliacinio teismo pirmininkais AT pirmininkas neseniai išplatino pareiškimą, kuriame politikai ir pareigūnai raginami nekomentuoti neįsiteisėjusių teismų sprendimų. Teigiama, jog tai nėra eilinis teisėjų luomo bandymas išvengti kritikos, o tik priminimas politikams ir pareigūnams nesikišti į nebaigtas bylas, kad būtų išvengta praeities klaidų. Anot V. Greičiaus, visuomenė savo nuomonę apie teismų nuosprendžius gali reikšti laisvai.
