Irena ZUBRICKIENĖ
Gavaltuvos kaimo (Sasnavos sen., Marijampolės apskr.) ir apylinkių gyventojai, sužinoję, kuo baigėsi šiame kaime gyvenančios Danutės Magdelenos Jeremčiuk (62 m.) pastangos iš svetimo krašto susigrąžinti suaugusią dukterį, tegalėjo giliai atsidusti: kaip ta ilga kelionė per kopas...
- Padariau viską, kad kasdienybės bėdų talžyta duktė galėtų pradėti naują gyvenimą savo gimtinėje, tačiau, pasirodo, to nepakako, - tebesisieloja D. M. Jeremčiuk. - Gal mano pavyzdys paragins kitas motinas visada būti arčiau savo vaikų ir nepavėluoti, kai jie tyliai gęsta savo problemų kiaute.
Turi pretenzijų ligoninei
Prieš mėnesį policijos įvykių suvestinėse pasirodė lakoniška informacija: Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje (Kauno r.) užsimušė per langą iššokusi pacientė Asta Ivanova (44 m.), sirgusi psichikos liga. Kadangi tokių ligų kamuojami žmonės neretai renkasi nebūtį, pranešimas turbūt nedaug ką tenustebino. Labiau buvo stebimasi minėtos gydymo įstaigos tvarka: juk ligoninės personalas nesugebėjo užtikrinti jų rankose buvusio paciento saugumo. Asta iššoko per antrajame aukšte esančio slaugytojų kabineto langą. Anot liudijusių darbuotojų, serganti moteris vakare tiesiog įbėgo į kabinetą, kai jį atidarė patalpos tvarkyti atėjusi valytoja, ir nerte nėrė per buvusį pravirą langą.
Kadangi Žiegždriuose gydomi sunkūs ligoniai, langai čia grotuoti - be apsaugų buvo paliktas tik vienas. Tokia tvarka, anot darbuotojų, - pagal ugniagesių nurodytus reikalavimus.
A. Ivanova, po šuolio per langą nukritusi ant žemės ir dėl patirtų traumų iškart netekusi sąmonės, netrukus mirė. Žinia telefonu kaipmat buvo pranešta už keliasdešimties kilometrų gyvenantiems velionės artimiesiems. Astos motina D. M. Jeremčiuk iki šiol negali suprasti, kodėl medikai nutylėjo apie Astos mirtį - pranešė tik tiek, kad įvyko nelaimė ir dukrai labai blogai. Pretenzijų ligoninės personalui gedinti motina turi ir daugiau. Moteriai apmaudu, kad kurį laiką namuose viena prižiūrėjusi sergančią Astą ji sugebėjo išsaugoti dukters gyvybę, o specialistai, kurių ligoninėje yra daugybė ir turi nuolat budėti, - ne...
- Gal man dabar bylinėtis dėl to? Tik dukters vis tiek neprikelsiu, - ir klausė, ir atsakė sau Danutė Magdelena. - Pas mus visada taip: saugumo priemonių ir dėmesio griebiamasi tik tada, kai atsitinka žmogaus gyvybę nusinešanti bėda.
Nelaimė atkrapštė prisiminimus
Dukters netekties skausmo slegiama moteris įsitikinusi, kad duktė pasitraukė iš gyvenimo, nes jis jai buvo itin dygus - atėmė viską, kas buvo mieliausia. Apmaudu, bet motinos ir dviejų jaunesnių seserų parodytas dėmesys nenugalėjo Astos praradimų skausmo. Pradėdama rikiuoti visas jai žinomas Astos gyvenimo tragedijas, Danutė Magdelena prisiminimais perbėgo visą jos gyvenimą bandydama rasti atsakymus, kodėl nebeturi dukters.
Bene prieš 40 metų Danutė Magdelena, išsiskyrusi su vyru, liko gyventi su penkiamete vienturtėle Astute. Tuomet moteris dirbo kariniame dalinyje, tad greitai susigundė galimybe iš Lietuvos išvykti į Kazachstaną. Tikėjosi svetur surasianti didesnę laimę. Panašiai ir buvo - po kurio laiko Danutė Magdelena tapo tolimame krašte sutikto metais vyresnio Anatolijaus Jeremčiuko žmona. Mylimasis įsivaikino žmonos dukrelę Astą.
1982-aisiais, kai Asta jau buvo pasinėrusi į pedagogikos studijas Kazachstane ir ruošėsi būti diplomuota mokytoja, namie, be motinos ir įtėvio, jos laukdavo dvi jaunėlės seserys - Natalija (dabar 35 m.) ir Aliona (dabar 31 m.). Namiškiai netruko sužinoti, kad Asta įsimylėjo inžinieriumi besiruošiantį tapti vaikiną. Jaunuolių meilę vainikavo po Astos širdimi užsimezgusi gyvybė.
Anot Danutės Magdelenos, Astos svajonė turėti šeimą buvo tiesiog sutrypta, nes vaikino tėvai laikė lietuvę "žemesnio rango" šeimos atstove ir sūnui neleido tuoktis - net pasą paslėpė, antraip grasino nesirūpinti, neremti materialiai. Jaunuolis pasirinko galimybę verčiau būti ratuotas ir turtingas nei plikas ir basas prie kūdikio lopšio.
- Tai buvo pirmasis dūris į meniškos prigimties Astos širdį, - mano Danutė Magdelena. - Palikta su kūdikiu ant rankų... Vienišos motinos įvaizdis tuomet buvo kitoks nei dabar. Nuo tada prasidėjo dukters nesėkmių grandinė.
Atstumas negydė žaizdų
Gimus Astos dukrytei Jelenai, ją auginti padėjo ir mažosios seneliai. Jaunoji mamytė studijavo toliau. Ji susipažino su kitu vaikinu, kuris vėliau tapo jos sutuoktiniu. Anot Danutės Magdelenos, ir naujų nelaimių sėjėju. Deja, tėvams tai tapo žinoma tik po netrumpo laiko tarpo.
Kaip tik tuo metu, kai Asta nutarė kurti naują laimę su kitu mylimuoju, jos tėvai susiruošė palikti Kazachstaną ir važiuoti gyventi į Lietuvą. Mat mirė Danutės Magdelenos mama ir nuvykus į laidotuves brolis, tuometinis kolūkio pirmininkas, pasiūlė seseriai kurtis ir darbuotis tėviškėje. Netgi būstą (tėvų namus) sutvarkė, paruošė. Nors svetur buvo praleista jau beveik 20 metų, gimtinė moterį traukė labiau. Vyras neprieštaravo. Paauglės dukterys irgi gundėsi naujovėmis nepažintame krašte, apie kurį buvo girdėjusios tik iš motinos.
- Tai buvo antrasis dūris Astai, kuri jau buvo sukūrusi savo šeimą ir nenorėjo ką nors keisti. Ji neteko savo tėvų šeimos - ramybės uosto, kuriame paprastai vaikai slepiasi nuo juos užklupusių gyvenimo negandų, - romantiškai dėliojo savo išvadas gedinti moteris.
Anot Danutės Magdelenos, Astą tolimame krašte ji palikusi su nerimu širdyje. Moteris žinojo ir jautė, kad Astos pirmagimė Jelena nelinkusi prie šeimoje atsiradusio "tėvelio", tačiau manė, kad vaikas ūgtels, pripras ir pamils.
Kai po kurio laiko Asta atvyko paviešėti pas tėvus į Gavaltuvą, ji jau laukėsi antrojo kūdikio - Olgos. Atvykėlė tuokart nedaug tepasakojo apie savo kasdienybę šeimoje - juolab niekas neišgirdo blogų žodžių apie jos vyrą. Kad namuose drama keičia dramą, Astos artimieji sužinojo tik tada, kai apie savo gyvenimą Kazachstane jiems papasakojo jau 16 metų sulaukusi Astos pirmagimė Jelena.
- Jeigu būtume gyvenę arti, visas Astutės bėdas būtume žinoję jei ne tą pačią, tai bent kitą dieną - būtume ką nors darę, - liejo apmaudą Danutė Magdelena. - Uždaro būdo dukra, kuriai buvo gėda nešti savo skausmą viešumon, viena kentė baisų šeimos pragarą ir tylėjo. Jelenai prasitarus pradėjome skambinėti jų kaimynams, kuriuos gerai pažinojome. Supratome: anūkės pasakojimai - ne prasimanymai. Tačiau gydyti dukters sielos žaizdų per atstumą negalėjome, o jai tuo metu gal net būtų užtekę mano peties ašaroms išlieti, mano akių šalia ir šilto žodžio.
Palaužė dukters netektis
Trečiuoju - lemtingu - dūriu, galutinai sužalojusiu Astos sielą ir protą, Danutė Magdelena laiko jos dukters Jelenos savižudybę. Dvidešimtmetė mergina 2001-ųjų vidurvasarį nusinuodijo kelių rūšių tabletėmis savo namuose. Tik tada Lietuvoje gyvenantys velionės seneliai sužinojo, kad Jelena daugiau nei ketverius metus kentė patėvio padiktuoto gyvenimo taisykles. Mergaitė buvo taip susipykusi su mamos vyru, kad šis ją buvo išvijęs iš namų. Jelenos tada nepriėmė ir patėvio tėvai, kuriuos ji laikė seneliais. Teko kreiptis pastogės į svetimus - priglaudė kaimynai. Jiems Jelena išsipasakojo savo bėdas. Baisiausia, kad dabar belieka įtarti Astos vyrą netgi intymiai priekabiavus prie simpatiškos podukros. Tokie įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai Asta motinai prasitarė užklupusi vyrą slapčia žiūrintį į besimaudančią Jeleną. Be to, išvaizdžia panele tapusi Jelena pastaraisiais savo gyvenimo mėnesiais buvo priversta gyventi klaikiomis, tik gyvuliams tinkančiomis sąlygomis.
Danutės Magdelenos manymu, Jeleną palaužė ne tik taip ir nepamilto patėvio elgesys, bet ir motinos dėmesio stoka. Asta tuo metu dirbo kelis darbus - mokytojavo, modeliavo, siuvo, kad tik įtiktų reikliam vyrui. Skubėdama nepastebėjo savo pirmagimės kančios, brandinusios norą pasitraukti iš gyvenimo.
- Asta manė, kad šeimos problemų negalima skleisti - jos esą pačios susitvarkys, bet taip juk nebūna, - svarstė Danutė Magdelena, dabar galinti kitus pamokyti laiku ieškoti pagalbos. - Asta pasidavė vyro despoto įtakai ir nebeišlindo iš to kiauto, nors pati buvo ir išsilavinusi, ir protinga, galėjo gyventi savarankiškai. Vos tik neteko dukters, jau per jos laidotuves paskambinusi supratau, kad Astai pasimaišė protas - ji svaičiojo apie gražią, puošnią nuotaką, kuriai tik jaunikio trūksta... Po to sužinojau, kad sielos skausmas Astai neleido užmigti net dešimt parų. Ji daužėsi, rėkavo, pradėjo visus - vyrą, uošvius - kaltinti dėl sugriauto Jelenos gyvenimo. Šie ją iškart išvežė į psichiatrijos ligoninę. Asta buvo palaužta, sužlugdyta.
Kreipėsi svetimųjų paramos
Danutė Magdelena teigė, kad nuolankumo ilgai nerodžiusi Asta ligoninėje buvo slopinama stipriais, sielą marinančiais vaistais, rišama, net mušama.
Norėdama pabūti prie sergančios dukters, Danutė Magdelena suplanavo kelionę pas ją. Manė, išsiveš Astą iš tragedijomis tebegaravusios aplinkos - visam laikui parsikraustys į Lietuvą. Tik reikėjo pinigų tolimai kelionei, nes tuomet D. M. Jeremčiuk buvo ir bedarbė, ir dar ne pensininkė. Visą savo gyvenimą gana išdidžiai laikiusis moteris ryžosi prašyti svetimų žmonių pagalbos - ilgai svarsčiusi kreipėsi į televizijos laidą "Bėdų turgus". Teko žiūrovams atvirai išlieti savo skausmą, parodyti širdį.
Deja, tuokart aplankyta Asta neišvažiavo kartu su motina į Lietuvą, nes jai nespėta padaryti reikiamų dokumentų. Užtat ilgai nemačiusi dukters Danutė Magdelena sužinojo, kad Asta beveik nelankoma vyro ir net dukters Olgos. Paauglė išgyveno sielos kančią: jai buvo gėda turėti psichikos ligos kamuojamą motiną mokytoją. Olga vengdavo mokyklos mokytojų klausimų apie kolegės sveikatą.
Nuvykusi Danutė Magdelena išgirdo iš medikų, kad Astos sveikatos būklė itin bloga. Šeimos paramos neturėjusi ligonė tik silpo. Nieko gero nežadėjo uošvei ir pokalbiai su žentu: buvo aišku, kad Asta jam jau tapusi svetima, kaip ir dukteriai Olgai, palikta vieniša, netgi atstumta.
Viltis mirė paskutinė
Nuo "Bėdų turgaus" padovanotos kelionės praėjus daugiau nei dvejiem metams, Astos artimieji Lietuvoje visą laiką puoselėjo viltį, kad ji ne tik susveiks, bet ir sugrįš į Lietuvą. Tai atrodė realu jau vien dėl to, kad pernai vasarį mirė kraujo vėžio ligos gana greitai sudorotas Astos vyras. 16-metė Olga apsigyveno pas jo tėvus. Sužinojusi, kad jos laukia gyvenimas pensionate, galų gale priėmė motinos pasiūlymą grįžti į Lietuvą, nes šilumos iš dukters Olgos taip ir nesulaukė - paauglei jautėsi esanti nereikalinga.
Danutė Magdelena negali ramiai pasakoti apie kelionę į Lietuvą su ketverius metus rimtai sirgusia dukteria. Savo sveikata rizikavusią moterį slėgė finansinė problema, alino biurokratų reikalavimai renkant įvairius dokumentus, galų gale visas dienas baugino keliauti sutikusios ir vėl sudvejojusios Astos elgesys. Motina iškentė viską, kad tik parsivežtų dukterį į namus ir sugrąžintų jai norą gyventi.
- Sergančią Astos sielą labiausiai graužė apsiimtas kaltės jausmas - ir dėl dukters Jelenos savižudybės, ir dėl nesėkmingos santuokos, ir dėl vyro mirtinos ligos, - pasakojo Danutė Magdelena. - O mes, namiškiai, gyvenome viltimi, kad pajėgsime Astai įkalti ir kitokių minčių. Kai ją jau mūsų namuose vėl pradėjo persekioti mirties šešėlis, teko gabenti dukterį į Žiegždrius. Maniau, specialistų rankose ji tikrai bus saugi. Juolab kad ir pati jau buvo sakiusi, jog nebenori kelti rankos prieš save.
Astos žodžiai apie ateitį, pasirodo, buvo apgaulingi. Kaip teigia psichologai, žmogus, ilgai kankinęsis dėl lemtingojo sprendimo ir pagaliau jį priėmęs, tampa ramus, linksmesnis. Tokią paskutinėmis dienomis, to nenujausdami, namiškiai matė ir Astą. Gyvenimo dramų iškamuota moteris išėjo amžinybėn taip ir nesulaukusi, kol namų kieme pražys stulbinamo grožio rožės krūmas, prie kurio planavo įsiamžinti pagaliau vėl draugėn susirinkusi visa šeima. Rožė vis delsė pražysti, tarsi būtų iš anksto žinojusi, kas laukia Astos. Dabar tas krūmas Jeremčiuk šeimai nuolat primena neišsipildžiusią svajonę, žlugusią viltį ir tarsi simbolizuoja aštrių dyglių kupiną žmogaus gyvenimą, kuris ne kiekvienam pakeliamas.
Vlado GESAIČIO nuotr. :
- Asta Ivanova toli nuo gimtinės patyrė kankinės dalią
- D. M. Jeremčiuk: "Liūdnai mums baigėsi ta ilga kelionė namo..." ............... (skaitmeninės foto redakcijoje iškrautos rugpjūčio 4 d.)
2005 08 08
