Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininkė Rima Baškienė:
"Iš tikrųjų mes jautriai sureaguojam, kai vaikas palieka šį pasaulį savo noru. Tokie faktai labai jaudina, bet taip pat parodo, kad kažkas ne taip yra mūsų visuomenėje. Mano nuomone, (apie tai nesyk esame diskutavę ir savo komisijoje) daugeliu atvejų viskas prasideda šeimoje. Jeigu šeimoje tarpusavio santykiai geri, rodoma pagarba, supratimas ir tolerancija, tai jau turime labai stiprų pamatą ir žinome, kad vaikas ir mokykloje, ir toliau gyvenime į viską žiūrės tinkamai. Bet kaipgi padaryti, kad toje šeimoje viskas būtų gerai? Liūdna, bet skyrybų, smurto šeimoje atvejų statistika kalba pati už save.
Vis dėlto vaikų savižudybių atveju nepakanka kalbėti vien apie problemas šeimoje, reikia kalbėti ir apie mokyklą. Šių dienų mokykloje mikroklimatas nėra itin teigiamas. Gerai žinome, jog smurtą vaikai patiria ne vien šeimoje, bet ir mokykloje tarp bendraamžių.
Taip pat manau, jog labai neigiamą poveikį vaikams turi dabar populiarūs agresiją skatinantys kompiuteriniai žaidimai. Būtina stengtis, kad vaikai kuo mažiau turėtų reikalų su tokiais žaidimais, labiau pradėtų domėtis knygomis. Užsisėdėjęs prie kompiuterio vaikas pamiršta, ar jis vis dar prie žaidimo, ar jau gatvėje. Įsijautęs į tai, kartais gal elgiasi taip, kaip žaidime. Mums, suaugusiems, reikėtų galvoti, kokias alternatyvas siūlyti vaikams, kaip spręsti jų užimtumą.
Seime netgi buvo siūlyta įpareigoti mokytojus būti atsakingus ir už vaikų emocinį elgesį, pastebėjus kažką įtartina, pranešti šeimai, jei pastebi, kad vaikas kažko vis susirūpinęs, nelaimingas. Aišku, tai būtų papildomas krūvis pedagogams, bet tas namų ir mokyklos ryšys turi būti toks glaudus, kad tikrai laiku pastebėtume, kas darosi mūsų vaikams.
Psichologinė pagalba organizuojama pakankamai - yra veikiančios psichologinės pagalbos telefonų linijos, kiekvienoje savivaldybėje veikia pedagoginės psichologinės tarnybos. Tačiau kitas klausimas - ar žinios apie tai pasiekia mūsų vaikus, ar jie pakankamai informuoti, kaip ir kur ieškoti pagalbos? Pas mus vis dėlto dar gana gajus nusiteikimas prieš panašias įstaigas. Neatsikratoma nuomonės, kad psichologas - tai jau gydytojas, o kas eina pas gydytoją - tas ligonis. Nieko panašaus. Mokyklose reikia kuo daugiau psichologų ir tikrai turėtume suprasti, kad tai yra šeimos draugas, pasirengęs padėti kiekvienam vaikui sunkių problemų sprendimo metu.
Šaunu, kad mūsų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rado galimybių kiekvienoje seniūnijoje, kurių yra daugiau kaip 500, įsteigti etatus darbuotojams, dirbantiems su šeimomis. Tai galimybė laiku pastebėti ir vaikų problemas - ypač rizikos šeimose. Nes dažniausiai panašios nelaimės ir nutinka tokiose šeimose".
Kauno pedagoginės-psichologinės tarnybos psichologė Raimunda Žilytė:
"Priežasčių, skatinančių pakelti vaiką ranką prieš save, yra labai daug. Jeigu mes jas visas žinotume, tai jau būtume išsprendę problemą. Žmogus nusižudo, kai aplink jį susitelkia begalė sunkumų, kurių jis jau nebėra pajėgus pats išnarplioti ir pakelti. Nėra tam tikros vienintelės problemos, kuri lemtų savanorišką mirtį. Todėl negalime sakyti, kad vaikas nusižudė, tarkime, dėl tėvų skyrybų. Greičiausiai tokios skyrybos būna tiesiog paskutinis lašas jo problemų taurėje.
Savižudybė - sudėtingas reiškinys, priežasčių būna labai daug. Visas jas sudėtinga išsiaiškinti. Čia kaip rizikos veiksnys yra ir vaiko amžius - pavyzdžiui, paauglystė. Net ir vienas nusižudęs vaikas yra daug, tačiau teigiama, jog kiekvienais metais mūsų šalyje nusižudo tiek vaikų, kad būtų galima sudaryti dvi klases.
Jei žinotume, kad lemiamos įtakos turi televizija, kompiuteriniai žaidimai, paimtume ir paprasčiausiai išjungtume. Vis dėlto ir televizija, ir spauda padaro nemažą įtaką. Kai vaikas nusižudo, tam skiriama iš tiesų nemažai dėmesio, tik tas dėmesys nėra labai sveikas. Tai virsta savotiška dėmesio siekimo rūšimi. Iš suaugusiųjų nesulaukiantiems dėmesio vaikams tai gali tapti vienu iš parodymų, kaip jį gauti - tu atsiduri spaudoje, apie tave visi kalba, visi tavęs gailisi".
