Savaitgaliais Biržus okupuoja latviai
Biržų miestas išskirtinis tuo, kad nuo jo Latvijos siena - ranka pasiekiama. Per Germaniškio - Skaistkalnės pasienio punktą eina - pagrindinė trasa, vedanti į Latvijos sostinę Rygą. Biržiečiams iki jos gerokai arčiau nei iki Vilniaus, tad dažną savaitgalį jie ir traukia pas kaimynus pasižmonėti. Ne, ne apsipirkti, bet tiesiog praleisti laiką, paslampinėti siauromis Rygos senamiesčio gatvelėmis, pasėdėti kokioje lauko kavinukėje...
O latviai dabar atvažiuoja į Biržus apsipirkti. Seniai užmarštin nuėjo tie laikai, kai lietuviai būriais traukė pas kaimynus pirkti strimėlių, apatinio trikotažo, fajanso indų ir kitokių deficitų... Kol kas pas mus Lietuvoje maisto produktų bei kitų prekių kainos mažesnės, o nebelikus sienų, nebeliko ir kliūčių lankytis kaimynams vieniems pas kitus. Kainų skirtumą jau pajuto Biržų prekybos centrai - jų apyvarta išaugo beveik dvigubai. Na, o biržiečiams savaitgaliais tenka pasiieškoti kitų užsiėmimų nei vaikšiojimas po parduotuves, nes kaimynai latviai savo automobiliais tiesiog užtvindo gatves.
Didžioji emigracijos banga dalį biržiečių, kaip ir kitų miestų gyventojų, iššlavė į svečias šalis laimės ieškoti. Dabar Biržuose - maždaug 13 tūkstančių gyventojų. Dar šiek tiek daugiau nei 20 tūkstančių išsimėtę po rajono kaimus ir kaimelius.
Biržų rajono policijos komisariato viršininkas Eugenijus Šopis Biržuose dirba jau keletą metų. Prieš tai darbavosi Pasvalyje. Tad su komisaru ir kalbamės apie darbą pasienio miesteliuose.
- Ar dažnai "braliukai" latviai su basliais rankose eina aiškintis santykių su savo kaimynais lietuviais? Arba atvirkščiai - mes pas latvius? - Turite galvoje tą nelemtą balandžio mėnesį įvykusį incidentą?) Na, nieko ten tokio nebuvo - paprasčiausiai chuliganai patriukšmavo. Germaniškio jaunimas susimušė su Skaistkalnės jaunuoliais, išdaužė mokyklos langus ir buvo latvių pasienio policijos sulaikyti. Nenorėkit - Germaniškį nuo Skaistkalnės skiria tik upelis, ir natūralu, kad įvyksta koks nors konfliktas. Tuo labiau išgėrus... Tik nereikia sureikšminti. Visais laikais panašių buitinių konfliktų būdavo - pasipešdavo ir čia pat susitaikydavo. - Dabar, kai įėjom į Šengeno erdvę ir nebeliko sienų, žmonės eina kur nori, važiuoja kaip nori, nes nebeliko kontrolės. O per Germaniškį - Skaistkalnę eina pagrindinis kelias į Rygą. Biržiečiams ir daugeliui Šiaurės Lietuvos gyventojų kaimyninės Latvijos miesteliai ir net sostinė yra gerokai arčiau nei Vilnius. Beje, su kaimynais - tiek su Bauskės, tiek su Aizkrauklės rajonų teisėsaugos atstovais - draugaujame: kartu pasienyje patruliuojame ir viešąją tvarką palaikome. Jau kuris laikas taip darome ir kol kas rezultatai geri. Biržiečiams iš pradžių buvo labai keista matyti Latvijos policijos automobilius savam miestelyje. Dabar priprato ir nebesistebi.
- Biržų kraštas garsėja alumi. Yra nemažai garsių alaus daryklų. O nelegalių fabrikėlių ar daug? - Gal naminukę labiau apsimoka gaminti?
- Taip, garsėjame alumi. Užtat ir nusikaltimų nemažėja - tenka liūdnai konstatuoti, kad jų daugėja... Nes žmonės geria, o kur alkoholis, ten iki nusikaltimo - vienas žingsnis.
Nelegalių fabrikėlių, palyginus kaip aptikdavom prieš kokius 7 metus, gerokai sumažėjo, nes gaminti savo reikmėms gali, bet parduoti - draudžiama. Galų gale, kam gamintis namuose, jei kiekviename kaimelyje yra parduotuvėlė ir kavinukė, o joje gali pasirinkti kokio tik nori alaus. Anksčiau ir naminukės keletą punktų turėjome... - Skani? - Kad neragavau (juokiasi)... - Taip ir pildavote lauk neparagavę? - Na, ką jūs! Nerasdavom gi tokiais kiekiais! Čia jums ne Žemaitija! Tai pas juos naminukės gilios tradicijos ir užmojai dideli. O pas mus - alaus tradicijos. Taigi jeigu kokį naminukės aparatą aptikdavome ir kelis litrus - tai visas turtas. Ir kovoti su tais "nelegalais" sunku būdavo. Būdavo, randame keletą litrų skysčio, "skleidžiančio alkoholio kvapą", konfiskuojame, surašome protokolą: tarkim, Jonas pirko naminukės už tris litus. Atiduodavom bylą į teismą. Ir pralaimėdavome, nes Jonas per tą laiką imdavo ir "pamiršdavo", kad pirko... O tie, kurie pardavinėdavo, irgi gudrūs - svetimam nė už ką neparduodavo, tik saviems... Tai mes ir savų pasiųsti, kad pirktų, negalėdavom... Na, bet dabar žymiai lengviau. - Esat kilęs iš aludarių krašto, Pasvalio rajono, turėtumėte ir pats į alų nespjauti... - Mėgstu alų, tik saikingai ( šypsosi) geriu... - Ir atostogų metu nepasilepinate? - Tai kad mano atostogos praeina taip, kad nėra kada apie alų galvoti... Ir tėvai, ir uošviai gyvena kaimuose, tai pusę atostogų tenka talkinti jiems ūkio darbuose. Kitą pusę reikia praleisti kartu su šeima. Mano dvyniai paaugliai - keturiolikmečiai dukra ir sūnus - jiems dėmesio reikia... Šiais metais visi labai norim plaukti Nemunėlio upe baidarėmis. Tikėkimės, kad bus smagu, nes tie, kas tokį malonumą išbandė, liko patenkinti.
- Ačiū už pokalbį. Sėkmės darbe ir gerų atostogų.
Kalbėjosi Aurelija Žutautienė
