Stebuklas 10 000 metrų aukštyje
Vaikinukas turėjo tiktai vieną šansą iš tūkstančio, kad išliks gyvas
"Dakaras - Lionas"
1999-ųjų sausio 17-osios naktis. Lėktuvas A 300 įjungtais riaumojančiais varikliais laukia pakilimo tako gale. "Pakilimas po kelių sekundžių", - praneša balsas iš kontrolės bokšto. Dakaro oro uostas Senegale skendi tamsoje. Niekas nepastebi, kaip kažkas bėga lėktuvo link. Tai smulkutis keturiolikmetis, apsirengęs džinsais ir sportiniais marškinėliais. Vaikas prasmunka tarp keturių milžiniškų lėktuvo šasi ratų. Jis staiga strykteli, prisitraukia rankomis, o paskui jau tiesiog įšliaužia į nišą, skirtą lėktuvo šasi, kurioje prigrūsta hidraulinių cilindrų ir traukių. Berniukas suspėjo pačiu laiku, nes virpėdamas visu korpusu ir keldamas pragarišką garsą lėktuvas pradeda riedėti pakėlimo taku. 100, 200, o paskui - 300 kilometrų per valandą greičiu. Betoninis pakilimo takas tiesiog skrieja vaiko akyse. Jis iš visų jėgų laikosi įsikibęs, kad atlaikytų purtymą ir veidą čaižančius vėjo gūsius. Pagaliau paskutinis krestelėjimas ir lėktuvas atsiplėšia nuo žemės. Viršuje, patogiai įsitaisę foteliuose, skrydžio "Dakaras - Lionas" keleiviai stebi pro iliuminatorius tolstančią Senegalo žemę. Apačioje vaikas laukia, kada užsidarys lėktuvo šasi nišų skydai. Tai - svarbiausias, lemiamas kelionės momentas. Mažiausias netikslumas, ir jį sutraiškys cilindrai arba ratai. Tačiau Apvaizda vaikinuko neapleidžia. Milžiniška nariuota koja susilanksto ir su griausmingu trenksmu užsidaro jo nepaliesdama. Nelegalus mažasis keleivis atsiduria visiškoje tamsoje. Kodėl jis taip pasielgė? Iš drąsos ar iš nevilties?
Lėktuvas vis kyla ir kyla aukštyn, kol pasiekia 10 000 metrų aukštį. Nežinia, kas dedasi penkiolikmečio našlaičio, nusprendusio bet kokia kaina pabėgti nuo vargingo gyvenimo Afrikoje ir išbandyti savo laimę Prancūzijoje, kuri, jo akimis žiūrint, yra tikras rojus, galvoje. Bertranas neturi ko prarasti. Jis neturi šeimos ir mėnesių mėnesiais klaidžioja elgetaudamas Dakaro gatvėse.
Jį surakins šaltis. Jis nebegalės kvėpuoti
Žinoma, yra daugybė patikimesnių būdų pasiekti Vakarų Europą. Specialiai tuo besiverčiantys žmonės siūlo nelegalams keliauti per Gibraltaro sąsiaurį arba jūra, pasislėpus krovininiuose laivuose. Tačiau tokios kelionės kainuoja kalnus pinigų, o Bertranas jų neturi. Tikriausiai pažvelgusiam į dangų ir pamačiusiam lėktuvą Bertranui kilo mintis įsiropšti į šasi nišą tuo momentu, kai lėktuvas pakilimo take jau pasiruošęs skrydžiui ir yra toli nuo policijos akių. Taigi pirmoji jo plano dalis praėjo be kliūčių. Deja, paauglys nežino, kad šioje kelionėje turi tiktai vieną šansą iš tūkstančio likti gyvas. Pirmasis jo tykantis pavojus - deguonies trūkumas. Į Himalajų viršukalnes kopiantys alpinistai žino, kad aukščiau 8 000 metrų sunku išgyventi be deguonies kaukių. Vidutinis skrydžio "Paryžius - Dakaras" aukštis - 10 000 metrų. Tokiame aukštyje dėl deguonies trūkumo Bertranas nebegalės kvėpuoti ir neteks sąmonės. Jo smegenys bus nepakankamai maitinamos. Jį ištiks koma ir galbūt smegenų edema, kuri sukels staigią mirtį... Antrasis pavojus - šaltis. Temperatūra tokiame aukštyje gali kristi iki minus 50 laipsnių Celsijaus. Lėktuvo šasi nišoje ji būna mažiausiai minus 20 laipsnių! Nelaimingasis, apsirengęs tiktai marškinėliais, gali mirtinai sušalti. Nė kiek ne mažesnis pavojus - staigus lėktuvo šasi nišos atsidarymas atskridus. Nemažai nelegalų bandė šitaip keliauti ir iki Bertrano. Sušalę, netekę sąmonės dėl deguonies trūkumo, šie keleiviai dažniausiai būdavo tiesiog išsviedžiami lauk, kai lėktuvo šasi nišos atsidarydavo.
Mažasis Bertranas, susirietęs tarp lėktuvo A 300 ratų, visiškoje tamsoje skrieja Liono link ir apie pavojus nieko nežino. Tačiau greitai jį pradeda kaustyti šaltis, o paskui tampa sunku kvėpuoti. Apie ką jis mąsto šiame metaliniame karste toli nuo žmonių, nuo šilumos ir vilties, kad jį kas nors išgelbės? Galima įsivaizduoti visų apleisto, pamažu prarandančio sąmonę vaiko siaubą...
Paauglys be sąmonės, tačiau gyvas!
Sausio 17-oji, sekmadienis, 11 valanda ryto. Lėktuvas iš Dakaro po sėkmingo penkių valandų skrydžio švelniai nusileidžia Liono oro uoste. Tuo momentu, kai pradeda lipti pirmieji keleiviai, atidaromos bagažinės durys. Tada lėktuvo šasi nišoje darbuotojai pamato susirietusį siluetą. Tai vaikas. Vaikas be gyvybės ženklų. Skubiai duodamas pavojaus signalas. Akimirksniu atvykusi greitoji pagalba ištraukia Bertraną iš slėptuvės. Mažojo nelegalo kūno temperatūra labai žema, tačiau tikras stebuklas: atrodo, kad jis dar kvėpuoja.
Regioninė emigracijos kontrolės ir kovos su nelegaliu darbu direkcija nuveja tolyn besirenkančius žioplius. Ji visiškai nenori, kad tai iškiltų viešumon, nes bijo, jog šitaip gali pasielgti tūkstančiai ieškančiųjų nelegalių kelių į Prancūziją. Taigi greitoji pagalba slapta nuveža Bertraną į Eduardo Herioto ligoninę. Oro uosto policijai scenarijus paprastas ir aiškus. Jeigu jaunasis senegalietis per stebuklą išgyvens, kitu lėktuvu bus sugrąžintas į Dakarą. Tada jis sėdės fotelyje, tačiau jo kelionė bus įslaptinta. Deja, viena keleivė pamatė, kaip greitosios pagalbos darbuotojai traukė nelegalą iš lėktuvo šasi nišos. Berniuko amžius ją tiesiog pritrenkė. Susidomėjusi ji kreipėsi į oro uosto vadovybę:
- Mačiau, kaip greitoji nuvežė berniuką be sąmonės. Kaip suprantu, jį rado lėktuvo šasi nišoje. Gal žinote, kas jam atsitiko? Kaip sužinoti apie jo sveikatos būklę?
Į šiuos klausimus atsakoma visiška tyla. Dar gerai, kad su ja nepasielgiama kaip su silpnaprote. Tačiau jaunoji moteris įsitikinusi, kad nesapnavo. Susirūpinusi dėl tokio vadovybės elgesio, ji nusprendžia įspėti humanitarines draugijas, atsakingas už užsieniečių sutikimą. Eduardo Herioto ligoninėje tuo metu įvyksta tikras stebuklas. Gydytojai, pripratę gelbėti hipotermijos ištiktus alpinistus, pamažu atšildo mažojo senegaliečio kūną. Vaikinukas pabunda iš komos, o netrukus atgauna ir sąmonę. Kuo paaiškinti nepaprastą atvejį, kad jis išliko gyvas?
- Ištikto hipotermijos kūno funkcijos sulėtėja, tarytum jis būtų apimtas žiemos miego, - bando teigti specialistas. - Smegenys tuomet reikalauja daug mažiau deguonies...
"Jis sutrikęs, prislėgtas ir atrodo labai pavargęs"
Ligoninėje berniukas atsimerkia ir baikščiomis akimis žvelgia į sujudimą prie savo lovos. Bertranas nesupranta, kas jam yra. Jį pabando prakalbinti, tačiau jei jis ir supranta prancūziškai, yra per daug išsigandęs, kad prabiltų. Gydytojai jį perkelia į Vaikų ortopedijos skyrių, nes pamato žaizdą ant kojos ir keletą įdrėskimų ant rankų. Tikriausiai tai atsitiko, kai atsidarė lėktuvo šasi. Tačiau policija tebesaugo vaikinuką ir ligoninėje. Ji griežtai nusprendusi, kai tiktai pagerės sveikata, išsiųsti jį pirmuoju reisu į Dakarą.
Moters įspėti humanitarinių draugijų darbuotojai apsilanko prefektūroje ir teismo rūmuose su svariu argumentu: jeigu nelegalus keleivis yra nepilnametis, Vaiko teisių konvencija draudžia jį areštuoti ir laikyti įkalintą. Akivaizdu, kad tokiu atveju jis išslysta iš emigracinės kontrolės rankų ir negali būti prievarta sugrąžintas į Senegalą. Taigi jį gali išgelbėti tiktai amžius. Tačiau kiek jam metų? Psichologas ilgai ir švelniai klausinėja, bet vaikas atsisako kalbėti. Po savaitės kaulų radiografija nustatomas paauglio amžius: jis ne vyresnis kaip 15 ar 16 metų. Liono nacionalinės pagalbos užsieniečiams draugijos darbuotojas Oliveris Brašė aplanko berniuką ligoninėje.
- Jis sutrikęs, prislėgtas ir atrodo labai pavargęs, - sako Oliveris Brašė. - Jis man pasiskundė, kad yra visiškas nelaimėlis. Jis tvirtina esąs Bertranas Anri, gimęs 1984 metų sausio 1-ąją Niujorke ir nebeturįs nei šeimos, nei kitų artimųjų. Jis sakosi nesąs senegalietis, tačiau atsisako apie tai kalbėti plačiau. Matyt, tai gatvės vaikas. Jis labai silpnas ir išsekęs, nes gyveno pusbadžiu.
Dviejų įmonių vadovai nori padėti
Oliveris Brašė vaikui paaiškina, kad jei jis nori būti apgintas, privalo turėti advokatą. Tarp Liono humanitarinių draugijų garsėjanti advokatė Mari Noel Freri imasi jo bylos. Viskas labai greitai išsisprendžia ir jaunasis nelegalas šešiems mėnesiams patenka į vaikams skirtus namus. Jis laikinai išgelbėtas. Teoriškai jis nebeturėtų būti išvytas ir kai sulauks pilnametystės. Panorėjęs galėtų tapti prancūzu.
Dviejų įmonių vadovai pasisiūlė išmokyti vaikinuką amato, kai tik sustiprės jo sveikata. Plaukė ir kiti pasiūlymai. Reikia manyti, kad kada nors Bertranas prabils apie savo vaikystę, papasakos apie gyvenimą Dakaro gatvėse ir apie tai, kaip svajojo ir įgyvendino savo didžiąją avantiūrą.
Pragaras danguje
Bertranas - toli gražu ne pirmasis, išbandęs šią beprotišką avantiūrą. Vykstant šaltajam karui daugybė laisvės ištroškusių žmonių bandė šitaip pabėgti iš Rytų šalių. Kiek žinoma, tiktai dviem iš jų pavyko apgauti mirtį ir likti gyviems. Tai primena stebuklą.
1969-ųjų birželio 4-oji. Madrido oro uostas. Iš Havanos atskridęs DC 8 tik ką išlaipino savo keleivius ir buvo nuvairuotas į stovėjimo aikštelę. Du darbuotojai po ratais kiša trinkeles. Staiga iš lėktuvo šasi nišos iškrinta sunkus paketas. Jie apstulbę pamato, kad tai žmogus. Nelegalus keleivis, skridęs aštuonias valandas 9 000 metrų aukštyje, yra visiškai sušalęs ir ištiktas komos. Nors ir labai silpnai, jis tebekvėpuoja. Ligoninės gydytojai nusprendžia, kad padėtis beviltiška. Ir visgi kitą dieną keistasis keliautojas atsigauna. Tai aštuoniolikmetis kubietis Armandas Sokaras Ramirezas, bėgęs nuo Fidelio Kastro diktatūros. Tačiau jo draugo Jorgo Perezo Blanko lavonas nebuvo surastas. Tas vyrukas buvo įsitaisęs kito iš Havanos skridusio lėktuvo šasi nišoje.
Kitas stebuklas atsitiko septyniolikmečiui kolumbiečiui Franciskui Garsijai. Jis norėjo pamatyti pasaulį, tad įsitaisė tokioje pat slėptuvėje lėktuve, skridusiame iš Bogotos į Meksiką. Lėktuvas praskrido virš Andų, o kai nusileido, iš vaikinuko tebuvo likęs ledo luitas. Gydytojai jį atgaivino. Nuostabu, bet Franciskas Garsija nepatyrė jokių komplikacijų.
Deja, paaukojusiųjų gyvybę sąrašas daug ilgesnis. Jų pavardės dažnai anonimiškos ir nemirga laikraščių antraštėse. Reikėtų šiame sąraše skirti specialią vietą trylikamečiui, kurio istorija prieš trisdešimt metų sujaudino visą Liono regioną. Žanas Mermozas buvo kilęs iš geros šeimos, tačiau jo vienintelė svajonė buvo kelionės. Labiausiai jį buvo užkerėjusi Afrika. Vieną gegužės penktadienį Žanas važinėjo dviračiu netoli aerodromo. Tako gale leidimo pakilti laukė lėktuvas "Lionas - Abidžanas". Vaikas staiga pagalvojo, kad tai bus pirmasis jo kelionių etapas. Metęs dviratį nepastebėtas pribėgo prie lėktuvo ir įsliuogė į lėktuvo šasi nišą. Jis niekada neišvydo išsvajotosios Afrikos. Kai lėktuvas nusileido Dramblio Kaulo Krante, Abidžano oro uosto darbuotojai rado keliautojo kūną be gyvybės ženklų.
