Visi supaprastinti teiginiai, kurie pretenduoja vienu sakiniu apibūdinti tokias sudėtingas sąvokas kaip žmogaus sąmonė arba buitis, yra melas. Tarp tų melų vienas iš pačių destruktyviausių teiginių, kuriuos pateikė marksizmas, yra: “Buitis nulemia sąmonę”.
Juo buvo remiamasi prievarta keičiant buitį ir šalinant tuos, kurie tiems pokyčiams priešinosi. Šis teiginys ir dabar linksniuojamas, kai norima sumenkinti žmogaus atsakomybę už savo buitį. Giliau į filosofijas neklimpsiu, nes tokių lozungų lygyje tai tik peraugtų į sofistiką. Šio įvado tereikėjo tam, kad pateisinčiau straipsnio pavadinimą.
Pavadinimas iškilo tarsi savaime, kai po penkerių metų pertraukos vėl aplankiau Kaliningradą ir svarsčiau, kaip apibendrinti patirtus įspūdžius. Vartoju Kaliningrado pavadinimą, o ne mūsų ausiai mielesnį Karaliaučių arba Koenigsbergą, nes to senojo istorinio miesto nebėra. Yra tik Kaliningradas. Šitai įsisąmoninau paskutiniame paėjusio amžiaus dešimtmetyje per pirmuosius apsilankymus. Neradau ten nė žymės Karaliaučiaus. Kai pirmą kartą lankiausi, dar riogsojo bestogės katedros sienos, Leninas žvelgė per milžinišką Pergalės aikštę, kurią supo pompastiški kolonuoti sovietiniai pastatai. Ant blokinių iš trupančio betono statytų namų stogų rūdijo milžiniški užrašai: “Slava sovietskomu narodu”. O ta sovietinė “garbė” stūkso pačioje Karaliaučiaus šerdyje. Ten, kur per 700 metų stovėjo pilis, riogsojo stulbinančio bjaurumo sovietinis pastatas. Įsivaizduokit pilko betono, masyvų dvidešimties aukštų, visus įmanomus sovietinės pompastikos variantus jungiantį neužbaigtą griozdą. Aplink šiukšlių kalnai ir piktžolės. Išklypusios, nešvankumais aprašinėtos tvoros. Tie, kurie tai matė, žino, kad mano aprašymas neadekvatus. Prieš visiškai išsikvėpdama sistema surentė savo negalės monumentą.
Gūdžius aprašymus galėčiau tęsti. Pirmą kartą tą miestą pamačius man buvo aišku, kad šiuo atveju netinka rusiškas posakis: “Norėta, kad būtų geriau, o išėjo kaip visada”.
Netinka, nes neišėjo “kaip visada” - išėjo kur kas blogiau. Atsitiktinai šitaip negalėjo įvykti. Ne tuometinė sovietinė “buitis” lėmė Kaliningrado atstatymą. Ta pati “buitis” egzistavo vos už 100 km esančioje Klaipėdoje, nedaug skirtinga “buitis” buvo ir Dancige. Šie miestai taip pat buvo visai sugriauti ir juos reikėjo iš naujo apgyvendinti ir atstatyti. Sąlygos visur buvo vienodai sunkios, o rezultatai - stulbinamai skirtingi. Išvada neišvengiama - lėmė ne sąlygos, o atstatytojų sąmonė.
Kokia buvo ta sąmonė? Į kaliningradiečių psichiką skverbtis nereikėjo, pakako apsidairyti. Iš to, ką mačiau, akivaizdu, kad svarbi tos sąmonės dalis buvo neapykanta čia gyvenusiems ir jų paveldui, paskui - nepasitikėjimas savimi ir iš to išplaukiantis noras pasirodyti, sovietinė pompastika ir galop apsileidimas. Daug, daug to apsileidimo! Apsileidimo maišant betoną, jį pilant, montuojant, klojant betono plokštes. Tai matėsi visur: betonas trupėjo, siūlės nesuėjo, pamatai klypo, plokštės skeldėjo, sienose žiojo plyšiai. Panašaus apsileidimo tais laikais netrūko ir Lietuvoje, tačiau Kaliningrade jis buvo pakeltas kvadratu.
Pabrėžiu, taip buvo prieš penkerius metus. Lietuvoje tuomet jau stovėjo pirmosios “Maximos”, pica buvo pakeitusi šašlykus, dalis senamiesčio frontonų blizgėjo naujais dažais, todėl Kaliningradas atrodė dar nykiau. Tiesa, kai kurių pasikeitimų galėjai rasti. Jau stovėjo vokiečių lėšomis atstatyta katedra, tačiau jos rūstus raudonų plytų tikslumas dar labiau pabrėžė aplinkoje tvyrančią netvarką. Už Lenino statulos žiojo didžiulė išrausta duobė. Plakatas skelbė, kad ten bus statomas soboras, tačiau tuo metu ten telkšojo balos ir Leninas neatrodė per daug susirūpinęs. Visur išsiplėtusią apskurusių kioskų sangrūdą jis pažinojo dar iš NEP’o laikų, o šiaip aplinka nebuvo pasikeitusi.
Kad dabar kitaip, pastebėjau atėjęs iki tilto per Prėglių. Iš ten gerai matydavosi ant didelio blokinio namo stogo jau minėtas šūkis: “Slava sovietskomu narodu”. Šūkio nebėra. Stogas neliko tuščias, nes kiek mažesnėmis, visai neaprūdijusiomis raidėmis ten dabar užrašyta (beje, ne kirilica!) “Samsung”.
Tik tiek - “Samsung”. Akivaizdu, kaliningradiečiams daugiau aiškinti nebereikia. Tikru pinigu tapęs rublis ir rinkos ekonomika pakeitė jų sąmonę tiek, kad jie nebenori šlovės sovietiniam “narodui”; geriau jau “Samsung” televizorius ir “Nokia” telefonas. Tai tik lengvabūdiškas itin svarbaus sąmonės virsmo pristatymas. Mes tai gerai pažįstame, nes nors pradėjome anksčiau, dar ir dabar tą virsmą išgyvename. Rusijoje tai vyksta kur kas lėčiau. Tokiuose miestuose kaip Pskovas, Smolenskas ar Brianskas šis virsmas tarsi prasidėjo, bet paskui sustingo pasiekęs kioskų lygį. Maskvoje dar savotiškiau - ten susikūrė prabangos salos, kuriose “buitis” iš esmės nesiskiria nuo, tarkim, Niujorko, tik kad kainuoja brangiau. Ištisos divizijos apsauginių saugo tas salas nuo “narodo”, tad yra ne viena, bet kelios Maskvos. Šitame kontekste akivaizdu, kad praėję penkeri metai Kaliningradą išskyrė iš kitų Rusijos miestų. Čia rinkos ekonomikos sąlygojamas virsmas įsipilietino ir įgauna pagreitį.
Pavyzdžių mačiau beveik visur. Paminėsiu keletą.
Kaliningrade stebėtinai daug statoma. Ne tiek kiek Vilniuje, bet gal daugiau negu Kaune. Ir statoma gerai, kiekvienas naujas statinys yra akibrokštas aplink esančiam sovietiniam nykumui. Daugybė objektų jau pastatyta, keli dideli pastatai Lenino prospekte ir Pergalės aikštėje perstatyti iš esmės ir prarado savo pirminę sovietinę išvaizdą. Centre šalia pilko betono pastatų švyti naujutėlaičiai stiklo ir aliuminio daugiaaukščiai. Durys į kai kurias krautuves jau nesitranko - jos atsiveria pačios.
Apšiurusių kioskų ir gatvės prekeivių dar netrūksta, bet yra “Saulutės” lygio savitarnos parduotuvių (beje, tokių trūksta ne tik Brianske, bet ir Maskvoje), bent dviejose miesto centro vietose įpusėjusi didelių prekybos centrų statyba. Net ir chaotiškasis turgus prie Proletarskojos (buvusios Mitteltragheim Strasse) suvarytas į dengtus paviljonus.
Vietomis pradėta perkloti suskeldėjusius blokinius šaligatvius, taigi perstatymai pradeda skverbtis ir į viešąja erdvę. Beje, Kaliningrade eidamas gatve gali patikrinti sovietinio ir vokiško darbo kokybę. Ten išlikęs vokiečių laikų stambių tašytų akmenų grindinys (kone vienintelis Koenigsbergo palikimas). Grindinio nesugebėjo sunaikinti nei britų bombonešiai, nei sovietiniai tankai, nei 50 metų apsileidimo. Su šaligatviais kas kita. Jie kloti sovietiniais laikais ir norint surasti nesuskeldėjusią plokštę reikia gerokai paieškoti.
Leninas susirūpinęs. Bent man taip atrodė. Stovi jis dabar apsuptas išraustos statybų aikštės. Šalia jo didelė stirta raudonai dažytų kanalizacijos vamzdžių, už jo nugaros aukštai iškilusios būsimojo Kristaus Išganytojo soboro sienos. Centrinis kupolas dengiamas, varpai atvežti. Proletaro vadui aplinka darosi svetima. Vakarinės aikštės pusės pastatai jau perstatyti ir neprimena sovietijos, rytinėje pusėje darbai pradedami. Rūpintis jam yra ko, nes, pavyzdžiui, turistiniame žemėlapyje, kurį pirkau, jis nepažymėtas, o granitiniai postamento blokai sunumeruoti negrabiai užtepliotais skaičiais. Panašu, kad Iljičių perkels. Kur? Ot, šitai bus įdomu pamatyti!
Kol kas minėti pokyčiai yra tokie, kokie vyksta visame posovietiniame regione įsigalint rinkos sąlygoms. Kaliningradas išsiskiria tuo, kad nors jam dar tolokai iki Baltijos regiono miestų, pokyčiai spartesni negu kituose Rusijos miestuose.
Pastebėjau ir kitokio pobūdžio pasikeitimų. Šie dar labiau negu minėtieji priklauso nuo “sąmonės” pokyčių. Štai keli pavyzdžiai.
Restauruojama milžinišku baltu kryžiumi frontone išsiskirianti Kreuzkirche. Apgriautame, bet dar pakankamai išsilikusiame Friedlando vartų ansamblyje įrengiamas Prūsijos muziejus.
Knygyne pirktame turistiniame Kaliningrado žemėlapyje pateikti ne tik dabartiniai, bet ir buvusio Koenigsbergo gatvių pavadinimai. Pardavinėjami 2005 metų sieniniai kalendoriai ir atvirukai su senojo Koenigsbergo vaizdais. Kalendorių su dabartinio Kaliningrado vaizdais nemačiau.
Mano viešbutyje visą sieną dengia naujai nutapyta freska, vaizduojanti nugriautą karališkąją pilį ir jos aplinką.
Dar savotiškiau. Įeinu į Černiakovskio gatvėje (buvusi Wrangel Strasse) blokiniame name įrengtą kavinę. Kavinė vadinasi “Elefant”, ant jos sienos taip pat freska, ši vaizduoja ne dabartinę Černiakovskio, bet buvusią Wrangel Strasse. Atvaizde matosi ir kavinė “Elefant”. Matyt, tokia buvo. Ji tuo metu stovėjo atskirame patrauklaus frontono name. Nieko neliko iš to, ką vaizduoja praeities paveikslas, bet štai - istorinės nostalgijos pagimdyta “Elefant” kavinė atgijo.
Dar pavyzdys, kuriuo pasibaisėtų mūsų architektai. Iš pagrindų perstatomas penkių aukštų blokinis gyvenamasis namas. Virš jo pakeliamas raudonomis čerpėmis dengtas šlaitinis stogas, prie pagrindinio įėjimo pristatomas pseudogotikinis frontonas. Negana to, namo galuose siena pakelta virš stogo ir leidžiasi žemyn karpytais laiptais. Taip, kaip kadaise statydavo vokiečių biurgeriai. Nemanau, kad meilė istorijai skatina statybų firmą imtis šios pseudogotikos imitacijos. Tai vis dėlto papildomos išlaidos. Panašu, kad jie apskaičiavo, jog tai atitinkamai pakels butų kainas.
Nenoriu iš pateiktų pavyzdžių daryti apibendrinimų, bet štai ką apie savo miestą rašo “Kalingradskaja pravda” (cituoju iš atminties): “Atvykstantieji pas mus iš Rusijos sako, kad Kaliningradas ne rusiškas miestas, tie kurie atvyksta iš Vakarų, sako tai ne europinis miestas. Tai kas mes esam?”
Geras klausimas.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
