Atšventėme. Pamojavome mėlynomis vėliavėlėmis. Į Liublino uniją ėjome dantis sukandę, į sovietinę varu varomi, o į šią “Freude schoener Gottesfunken!” ir “Da, da, da” dainuodami.
Abi dainos vokiškos, beje, antroji, mano galva, geriau atspindį įvykį, mat jos priedainis: “Ich liebe dich, du liebst mich nicht” (“Myliu tave, tu manęs - ne”). Kol kas mes “juos” tikrai mylime ir tuo šis nepriklausomybės praradimas stipriai skiriasi nuo dviejų ankstesniųjų.
Referendume balsavau prieš dėl ideologinių priežasčių. Patyriau, kad daugelis jų nesupranta, tad apsistosiu prie praktiškųjų. Pirmiausia tai Briuselio biurokratija. Didžiulė, save puikiai apmokanti, jau kelis dešimtmečius beveik nekontroliuojama ir stipriai auganti. Kol kas iki 35 tūkst. valdininkų vien Briuselyje. Su ta biurokratija susidursime nuolat. Tai taps viena iš labiausiai varginančių ir įkyriausių mūsų buities realybių. Kažkas panašaus į Rolando Pakso skandalą, tik vienas skirtumas - šis išties niekad nesibaigs.
“Nežiūrėk taip tragiškai... - drąsina mane ne vienas pažįstamas. - Burnoti prieš biurokratiją - tai pūsti prieš vėją. Reikia ne pūsti, o galvoti, kaip ją išnaudoti. Turim kietą Maskvos mokyklą. Ten išmokom pramušti, ko reikia. Pritaikysime patirtį Briuselyje”.
Pripažinsiu, kad tai tinkamesnis nusistatymas negu mano. Įpuolus į neišbrendamą balą geriau ne beviltiškai kapanotis, o žiūrėti, kaip čia įsirengus patogią purvo vonią. Pats metas tad mokytis, kaip atidaryti šiltesnių eurų sklendes, kaip bent jau nykščiu užkišti eurų nutekėjimą. O mokytis visada pravartų iš patyrusių.
Įspėju - bus nelengva. Ne todėl, kad Briuselio biurokratija būtų ypač gudresnė už Maskvos. Pagrindinė problema - Briuselyje konkuruoti teks su profesionalais.
Štai vienas pavyzdėlis. Paimtas ne iš skandalingosios spaudos puslapių (Europos žiniasklaidoje tų pavyzdžių apstu), bet iš patirties. Tiesa, ne asmeniškos, o mano kolegos Marino iš Merilendo universiteto. Geras vyras, kaip vardas nurodo - italas. Draugiškai dirbome prie įvairių projektų, o kiekvieną rudenį Marino mane pavaišindavo, jo žodžiais tariant, “brangiausiu Italijos vynu”. Kaina priklausydavo nuo metų. Kartais išeidavo apie 100 dolerių už butelį, kartais ir daugiau.
O kaina įvairuodavo štai dėl ko. Marino kilęs iš plačiai išsišakojusios giminės kažkur į pietus nuo Neapolio. Kasmet vasaros pabaigoj jie suvažiuoja į dėdės L (berods “Luigi”, nenoriu suklysti) prižiūrimą vynuogyną. Mat Marino vienas iš vynuogyno paveldėtojų. Nuvykus tenka išklausyti dėdės Luigi vargų litanijas. Tai per daug lietaus vynuogėms, tai per mažai, tai parazitai jas užpuolė, tai grybeliai naikina. Vargas su darbininkais, spaudžia konkurentai, o prakeiktoji ES tik trukdo. Nuostoliai auga, todėl dėdė Luigi vėl priverstas prašyti visų dalininkų sumesti bent po keletą tūkstančių dolerių, kad vynuogynas nebankrutuotų
Bet maniau, kad ES subsidijuoja žemės ūkį?
Tik didiesiems gamintojams. Taip mums aiškina dėdė Luigi. Jis bandęs subsidijų gauti, tačiau beviltiška. Viską pasidaliję tie, kurie vagonų cisternas pripila iš cukrinių runkelių gaminamu “Chianti”. Jie užgrobė ir kvotas, ir subsidijas.
Runkelių?
Na, dėl spalvos įmeta vieną kitą vynuogę. Bet šiaip tai runkeliai ir chemija. Kvota užpildyta, tad dėdei telieka mus graudenti, kad jau trys šimtai metų kaip vynuogynas - šeimos pasididžiavimas. Garbė neleidžia jam žlugti. Sumetam. Pikčiausia, kad tenka pridėti ir už pusbrolį Roberto, kuris nuolat prie bankroto ribos. Už tai gaunam po dėžę vyno. Štai kaina ir paaiškinta. Į sveikatą!
Taip buvo daugelį metų. Bet štai atsilankius praeitą kartą Marino vėl pakvietė išgerti dėdės Luigi vyno ir patenkintas pareiškė, kad šis atpigo beveik per pusę. Geresnis derlius, klausiu. Ne, ne. Šiais metais, anot dėdės Luigi, sunkumų vynuogyne net daugiau. Skirtumas tas, kad pusbrolis Roberto ne tik sumokėjo savo dalį, bet ir pridėjo už praėjusius metus. Mat Roberto perprato Europos žemės ūkio subsidijavimo ypatumus.
Berods sakei, kad jis chemikas, kuo čia dėtas žemės ūkis?
Tikrai taip, užtikrino Marino, chemikas. Turi nedidelį fabrikėlį su keliais darbininkais, kur gamindavo plastikinius kamščius vyno buteliams. Nuolat skundėsi, kad bankrutuoja. Bet štai šiais metais atvažiuoja su nauju “Ferrari”, nauja blondine žmona ir pilnomis kišenėmis eurų. Mat pakeitė savo produkcijos asortimentą. Dabar gamina plastikinius alyvmedžius.
Alyvmedžius? Plastikinius? Gal suvenyrinius?
Ne. Natūralaus dydžio plastikinius alyvmedžius. Tiesa, kamienas iš medžio.
Negi tokiems yra rinka?
Su ES pagalba atsirado. Mat Italija yra išsiderėjusį didelį subsidijuojamų alyvmedžių plotą. Didesnį, negu jai reikia. O štai Kalabrijos išdžiūvusiuose kalnų šlaituose yra žemės, kurioje beveik niekas neauga. Ten, ypač sunkiai prieinamose vietose, sukaišiojami į žemę šie plastikiniai alyvmedžiai. Už kiekvieną hektarą medžių ES primoka po 420 eurų.
Nejuokauk, sakau, nejaugi taip lengva apstatyti tą Europą?
Ne visai. Jie tikrina. Pralekia su lėktuvais, fotografuoja iš palydovų. Jei nori subsidijos už alyvmedžių hektarą, reikia, kad toks būtų. Tai ir pateikia Roberto.
Negi neatskiria, kur plastikas, kur alyvmedis?
Stengiasi. Fotografuoja net ir infraraudonosiomis kameromis. Užtai Roberto į plastiką primaišo chlorofilo. Fotografijose iš palydovo spalvos išeina kaip tikrų alyvmedžių. Pasirodo, kad Roberto neprastas chemikas. Užtai dabar turi šios srities monopolį.
Bet palauk, jei ES pripažįsta, kad yra alyvmedžių, privalo būti ir alyvuogių.
Yra! Tai dar vienas pajamų šaltinis, aiškina man Marino. Mat Ispanija išsiderėjusi nepakankamą alyvmedžių plotą. Užaugina jų daugiau, negu leidžia ES biurokratija. Taigi Roberto perka jas pigiai iš ispanų, o parduoda už subsidijuotą kainą. Pelno užtenka ir “Ferrari”, ir naujai žmonai. Geriau ir mums - dėdės Luigi vynas pigesnis.
Išgėrėme du butelius.
Antrąją už ES subsidijas žemės ūkiui.
