Premjeras Algirdas Brazauskas neseniai yra pasakęs: “Ką aš padarysiu - tokia mūsų tauta. Žmonės nori daug ir iš karto”. Laikinasis prezidentas Artūras Paulauskas taip pat neseniai panašiai tarė: “Žmonės siekia lengvo problemų sprendimo ir lengvo gyvenimo”.
Jie esą nepakankamai politiškai išprusę, nenori gilintis, kaip valdoma valstybė, ir nesuvokia valstybės misijos. “Turime pripažinti, - toliau dėstė A. Paulauskas, - kad šituos žmones daugiausia domina medžiaginiai dalykai, trumpalaikiai tikslai, o apie vertybes čia, be abejo, labai sunku kalbėti”.
Šitaip po Europos Parlamento rinkimų kalbėjo ne imperatoriai, latifundijų valdytojai, o demokratinės Lietuvos Respublikos vadovai. Iš jų apibendrinimų kyšo išvada: dėl imperijos, valstybės ar savo žemių reikalų galima paaukoti tautas, atskirus regionus, socialines grupes.
A. Brazauskas po kurio laiko tarytum susiprato negerai pasakęs ir pripažino, kad Lietuvoje skursta vienas milijonas žmonių. Tačiau Seimo rinkimų LNK laidoje jis vėl pasirodo su tuo pačiu munduru. Negali, pasak A. Brazausko, visi Lietuvos kraštai tikėtis vienodos gerovės.
Bet žmonės daug nenori. Jiems viešbučių, jachtų nereikia. Kol gyvi, jie nori atgauti bent jau okupacijos metais uždirbtus pinigėlius. Ir ne trupinėliais, žmogaus orumą žeminančiomis dalimis, kaip dabar daroma, o iškart visą įstatymu numatytą buvusio indėlio kompensuojamąją dalį.
Britų savaitraščio “The Economist” žurnalistams, rašiusiems, kad mūsų kaimiečiai, pensininkai ir blogai apmokami darbininkai esą išsiilgę lengvatų ir garantuoto darbo, kurį kitados žadėjęs komunizmas, pasiūlyčiau atvykti į Lietuvą ir patyrinėti, kaip, kokiomis sąlygomis ir už kokį atlyginimą dirba, pavyzdžiui, garsiųjų prekybos gigantų darbuotojai.
Didelė Lietuvos visuomenės dalis palikta viena su savo skurdu ir ligomis, o jos vaikai nebegali svajoti apie aukštuosius mokslus ir civilizuotą gyvenimą. Susidaro įspūdis, kad iš valdininkų deklaruotos demokratijos (liaudies valdžios) daug kas tapo beteisiais ir niekam nebereikalingais užribio žmonėmis.
Politikai, užuot ieškoję būdų, kaip išbristi iš susidariusios krizės Lietuvoje, nusikalba tiek, kad piliečių bandymus šauktis pagalbos ar bent kiek pasipriešinti neteisybei vadina galimu jų susiviliojimu buvusia nelaisve, kur “dubenėlis buvo gražesnis ir į narvelį buvo tvarkingiau įberiama grūdų”.
Lietuvoje ir toliau kas parą nusižudo iki 6 žmonių, kaimuose kankinami ir žudomi seneliai, grėsmingai plinta narkomanija tarp moksleivių ir jaunimo, o iš labiausiai perkamų ir didžiausią naudą farmacininkams atnešančių kompensuojamųjų vaistų antrąją vietą užėmė vaistai nuo šizofrenijos. Deja, nė vienas valstybės vadovas ar pareigūnas nėra išsamiai kalbėjęs šiais ekstremaliais klausimais. Ar žino Europa, kad Lietuvos Vyriausybė net nebandė inicijuoti ir finansuoti rimtesnių tyrimų, kodėl pasaulyje pirmaujame savižudžių skaičiumi? Per atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus nusižudė 20 000 mūsų piliečių!
Lietuvoje ir toliau norėtų įsivyrauti vadinamasis santarvės metas, kai pagrindinių įsisenėjusių politinių jėgų sistema tarsi buvo susitarusi nervų vieni kitiems nebegadinti. Kai prezidentas Valdas Adamkus pasako, kad nėra apie ką kalbėtis su Rolandą Paksą palaikančiais žmonėmis, galima daryti išvadą: V. Adamkaus kalbos apie skurdo įveikimą Lietuvoje ir valdininkų nesąžiningumą yra tik gražiai parašyti ir patoso kupini teatriški pamokslai, kurių nė kiek nebijo tie, kam jie būna adresuoti.
Didžiausią grėsmę valstybei ir jos bendrapiliečių gyvenimui kelia išplitęs valdžios pareigūnų, politikų ir privataus sektoriaus korupcijos tinklas.
Kai Specialiųjų tyrimų tarnyba ir agentūra “Transparency International” (“Tarptautinis skaidrumas”) savo išvadose kaip labiausiai korumpuotus pažymi kelių policininkus ir medikus, bet nieko nepasako, kaip pasipelnymo tikslais savo pareigybines teises panaudoja valdžios vyrai, grupuotės ramios. Kai aptinkami Seimo narių ir “Rubicon” įmonių grupės vadovų korupciniai ryšiai ir teisėsaugininkai, vykdydami savo pareigas, pasiekia pagrindines valstybės institucijas, valstybės vadovai ir politikai ima spausti: “Lietuvos demokratija atsidūrė pavojuje”, “politinė provokacija”, “užpulta valstybė, valstybė turi gintis”. Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas išsigąsta ir pasitraukia.
Kai kuriuose prezidento R. Pakso susitikimuose su krašto žmonėmis liberalcentristų provokuotojų ir jų šalininkų pamokyti moksleiviai ir studentai degino žvakutes. Aš siūlyčiau Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje surengti 20 000 žvakučių akciją iš gyvenimo pasitraukusiems 1990-aisiais nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos bendrapiliečiams atminti.
