Iki Europos Sąjungos narystės referendumo - vos kelios dienos. Lietuvos referendumas - ketvirtasis šiuometiniame referendumų parade. Ar ligšioliniai trys gali kuo nors mus pamokyti?
Pirmasis klausimas - referendumai buvo būtini?
Maltoje ir Slovėnijoje jie turėjo konsultacinių referendumų reikšmę. Pagal Slovėnijos konstituciją teisiškai įpareigojantys referendumai įmanomi tik sprendžiant įstatymų leidybos klausimus. Po to parlamentas negali priimti jokio įstatymo, prieštaraujančio referendumo valiai. Tačiau dėl jungimosi į tarptautines organizacijos tokio pobūdžio referendumų rengimas nebuvo numatytas. Galima sakyti, kad Slovėnai patys sugalvojo narystę ES paremti referendumu. Vengrai, beje, kaip ir mes, nutarė pažaisti su likimu - nusprendė, kad referendumas bus privalomas. Ar būtinai to reikėjo, kitas reikalas…
Antras klausimas - kas yra ES rėmėjai ir priešininkai?
Maltos politiniame gyvenime dominuoja dvi partijos - valdančioji Nacionalistų partija, visada rėmusi narystę ES, ir opozicinė Leiboristų partija, pasisakanti už Maltos išskirtinumą. Pavadinimai turėtų suponuoti ką kita, bet yra, kaip yra. Nors formaliai narystę rėmė per tris dešimtis partijų, svarbiausia buvo dviejų didžiųjų konfrontacija. Nacionalistų partijos džiaugsmui konjunktūra buvo palanki jai.
Dėl Slovėnijos narystės ES ir NATO sutarė visi aukščiausi politiniai lyderiai: nuo pat pradžių siekta, kad šiais ypač svarbiais šaliai klausimais visos pagrindinės ir įtakingiausios politinės jėgos, - tiek pozicija, tiek opozicija, - pasiektų konsensusą ir vieningai agituotų už Slovėnijos narystę ES ir NATO. Didele dalimi tai pavyko - iš parlamente esančių partijų narystei oponavo tik Slovėnų nacionalinė partija ir Slovėnijos jaunimo partija, laikomos “mažosiomis populistinėms partijomis”, panašiomis į mūsiškius jaunalietuvius ir “tautos pažangą”.
Visos dabartiniame Vengrijos parlamente atstovaujamos partijos (jų tėra keturios) iš esmės remia šalies narystę ES. Didžiausia opozicinė partija FIDESZ, vadovaujama buvusio ministro pirmininko V. Orbano, užėmė rezervuotos paramos narystei ES poziciją. Referendumo kampanijai baigiantis dvi organizacijos - Judėjimas už laisvą Vengriją ir Melsvojo kaspino asociacija - paskelbė pareiškimą, kad jų pareiga yra įtikinti rinkėjus balsuoti “prieš”.
Akivaizdu, kad Lietuva nedaug kuo skiriasi nuo Slovėnijos ir Vengrijos - pagrindinės partijos - “už”, nacionalistai - “prieš”.
Trečias klausimas - su kokiais lozungais eita į referendumus?
Maltiečiai, tiek agitavę “už”, tiek “prieš”, neturėjo vieno aiškaus lozungo. Svarbiausi ES narystės šalininkų argumentai ir šūkiai buvo:
“Įstojusi į ES Malta netrukdomai pateks į Europos 500 mln. žmonių rinką. Tai atneš investicijų į mūsų ekonomiką ir sukurs naujų darbo vietų”;“Būkime europiečiai”;“Už mūsų vaikų ateitį”;“Malta gaus svarią finansinę ES paramą”.
Narystės priešininkų argumentai buvo: dėl narystės ES sumažės darbo vietų; nukentės tradiciškai neutralios salos suverenumas; mums nereikia jungtis prie Europos - mes jau esame europiečiai.
Narystės šalininkų strategija pasižymėjo tuo, kad debatuose buvo vengiama akcentuoti partinę politiką ir keliamas šūkis "Užmirškime mūsų skirtumus", motyvuojant, kad sprendimas dėl narystės nėra politinis sprendimas - ne partijos, o pati tauta turi nuspręsti, kas jai geriau.
Slovėnijoje baigiantis kampanijai buvo sukurtas “vieningas” agitacinis šūkis: “Slovėnija namuose - Europoje, saugi - NATO”. Vengrai pastatė laikiną tiltą per Dunojų ir teigė visiems tautiečiams, kad tai yra Europos tiltas. Balandžio pradžioje 100 visuomenės įžymybių pasirašė Vengrijos Europos bendrijos sukurtą deklaraciją, pareikšdami: "Taip, mes linkime Vengrijai tapti ES nare!".
Lietuviai su savo šūkiu “Būkime europiečiai” nuo kaimynų didele išmone nesiskiria.
Ketvirtas klausimas - ar pildosi prognozės?
Maltoje jos išsipildė, pastaraisiais metais integracijos šalininkų buvo šiek tiek daugiau nei priešininkų.
Slovėnijoje tikėtasi blogiau. Už narystę ES pasisakė net 89,6 proc. balsavusių asmenų (“prieš” balsavo 10,4 proc.). Tačiau reikia turėti omenyje, kad referendume dalyvavo tik šiek tiek per 60 proc. turinčių balso teisę asmenų. Jeigu remtumės prielaida, kad į referendumą daugiausiai neatėjo neapsisprendusieji, taip pat tam tikra narystės šalininkų ir priešininkų dalis, tai galėsime konstatuoti, kad aptartos sociologinės apklausos Slovėnijos visuomenės nuotaikas atspindėjo iš esmės teisingai.
Vengrijoje, atvirkščiai, tikėtasi, kad bus geriau. “Reuters” nurodo: tikėtasi 70 proc. rinkėjų dalyvavimo; vyriausybė buvo pareiškusi apie savo įsitikinimą, kad balsuos tie patys 70 proc. ir kad iš jų apie 66 proc. pasisakys “taip”. Atėjo kur kas mažiau.
Penktas klausimas - ar rezultatai nuteikia viltingai?
Kol kas trys šalys bandė ir visoms pavyko. Maltoje referendume dalyvavo 91 proc. rinkėjų, iš jų 53,6 proc. tarė "taip". Slovėnijoje dalyvavo 60,29 proc. rinkėjų. 89,61 proc. pasakė “taip”. Vengrijoje savaitę prieš referendumą Nacionalinis rinkimų biuras paskelbė, kad referendumas bus laikomas įvykusiu, jeigu mažiausiai 25 proc. rinkėjų pateiks tą patį atsakymą. Narystei pritarė 38 proc. Vengrijos piliečių. Skaičių lėmė mažas dalyvių skaičius - tik 45,62 proc.
Tendencija bloga - jei dalyvaujančių taip katastrofiškai mažės, savų procentų galime ir nesusirinkti. Tačiau, jei ateis, reikia tikėtis visiškai neblogu rezultatų. Gal tik pajuokautų ir neitų. Tačiau su Europa geriau nejuokauti.
