Kas rėžia į Lietuvą grįžusio naujojo emigranto akį?

Mane visuomet erzindavo kelioms savaitėms į Lietuvą pailsėti grįžę emigrantai. Besiskųsdami, kad jų tėvynėje nepakenčiama, jie kartodavo: "O pas mus Čikagoje...", "O pas mus Londone...". Išvykau studijuoti į Jungtinę Karalystę ir po pusmečio atostogų sugrįžau kaip išeivis. Šį kartą ir man pačiam buvo sunku susilaikyti nuo: "O pas mus Anglijoje...". Visgi stebino ne tik daugeliui gerai pažįstami ekonominiai faktoriai, kurie jau, rodos, tapo įprasta ir neišvengiama realija. Tą frazę vartodavau kitame kontekste. "Ryanair" lėktuvui nusileidus Kaune, visas būrys emigrantų arba jų aplankyti vykusių artimųjų džiaugsmingai ploja, švilpia ir kitaip reiškia beribį džiaugsmą sugrįžus gimtinėn. Tie patys laimingi veidai stumdosi ir oro uosto pasų kontrolės poste. Paduodamas asmens tapatybės kortelę pasisveikinu su pareigūnu, šis tik piktai dėbteli, atsainiai kažką suburba ir netrukus grąžina dokumentą. Eh, kur kitur, jei ne namuose, būsi taip svetingai sutiktas? "Angliškas" - grįžęs į tėvynę netrunki suvokti šios klišės reikšmę. Kad ir ta pati procedūra prieš kelias valandas pasų kontrolės poste, tačiau ne Kaune, o Londone, Stanstedo aerouoste: pareigūnas ne tik pasisveikina, nusišypso, bet ir nuoširdžiai palinki geros kelionės. Lietuvoje viskas kitaip. Kartais, atrodo, kad čia mandagumo sampratos tiesiog nėra. Turbūt ne vienam išeiviui akis bado įžūlus aptarnaujančio personalo elgesys ne tik Kauno aerouoste, bet ir daugelyje kitų valstybinių bei privačių įstaigų. Pavyzdžiui, iškraudamas prekes parduotuvės "Maxima" kasoje pastebiu, kad man reikalingos rūšies cigaretės jau išparduotos, tad kasininkės pasiteirauju, ar ši negalėtų norimų rūkalų paduoti iš virš kitos kasos esančios tabako lentynos. Darbuotoja susierzina, demonstratyviai atsistoja, o netrukus grįžusi, cigarečių pakelį nusviedžia ant prekystalio. Tokioms situacijoms kartojantis nuolat, sunku susilaikyti nuo aptarnavimo, o gal tiesiog bendravimo kultūros lyginimo tėvynėje ir užsienio šalyje, kurioje laikinai gyvenu. Be abejo, darbuotojai aptarnavimo sferoje nėra tobuli: tikrai nepasitinka kliento, lyg šis būtų koks monarchas, nekeliaklupsčiauja ar kitaip nepataikauja. Tačiau klientas čia gerbiamas, su juo visuomet maloniai bendraujama, tad ir jis pats dažnai atsako šypsena. Užmezgamas draugiškas ryšys. Kas jį sukuria? Samprata "man moka, todėl esu malonus"? Tikrai ne. Tai tiesiog brandžios visuomenės bendravimo normos, vyraujančios tarp jos narių, visuomenės, kurioje vertinama pagarba, mandagumas. Net nustėrau, kai Anglijoje sušelpęs gatvės valkatą sulaukiau padėkos: "Ačiū, jaunuoli. Gero tau vakaro!". Ironiška, bet tai, ką lietuviai laiko perdėtu mandagumu, patys britai dažnai vadina mandagumo stoka. Štai vos prieš metus tuometė britų Vyriausybės antisocialinio elgesio skyriaus vadovė Louise Cassey, spaudoje šmaikščiai dar vadinama caru, kovojančiu už pagarbą ir kitokias dorybes, paskelbė, kad britų visuomenė stokoja mandagumo. Nors šios šalies piliečiai tam skiria tikrai daug dėmesio, tvarkos sergėtoja vis vien mokė elementarių mandagumo taisyklių, pavyzdžiui, viešajame transporte užleisti vietą senesniems. Gal Lietuvoje ir nereikia "angliško mandagumo", gal tai per daug svetima mūsų mentalitetui, bendravimo supratimui. Juk sunku įsivaizduoti lietuvius, kurie į autobusą liptų rikiuodamiesi eilėje lyg pirmaklasių grupė, vedama į ekskursiją, arba išlipdami dėkotų vairuotojui, kuris atsakytų ne "prašom", bet "labai ačiū, kad važiavote". Vis dėlto, manau, nepakenktų, jei Lietuvoje pasiektume jei ne "angliško mandagumo", tai bent "angliško mandagumo stokos" laipsnį. Tačiau lietuvių visuomenė atrodo susvetimėjusi, stokojanti geranoriškumo. Viešoje erdvėje žmonės bijo nusišypsoti vienas kitam, vengia bet kokio kontakto su nepažįstamaisiais. Šiuos bendražmogiškus gestus pakeičia įtarimo, nepasitikėjimo kupini žvilgsniai, tyla, niaurūs veidai. O jei toje viešoje erdvėje pasirodys dar koks pankas, juodaodis arba, neduok Dieve, du susikibę vyrai. Lietuvoje paniškai bijoma kitokių ar kiek kitaip besielgiančių žmonių. Tai posovietinės visuomenės bruožas, kraitis, sukrautas per penkiasdešimt metų antžmogiškoje sistemoje. Ar kada bandėte išsiskirti iš kitų? Apsivilkti ekstravagantišką drabužį, nusidažyti plaukus ryškiomis spalvomis ar įsiverti keletą auskarų į neįprastas, bet visiems gerai matomas kūno vietas? Ar nepastebėjote, kai stilingiau apsirengę vaikinai neretai apšaukiami "pederastais" ar įvairiems atstovams, pavyzdžiui, gotams, praeiviai siūlo "duoti į snukį"? Ir ar patys gatvėje neatsigręžėte į kitaip atrodančius? Po kiek laiko sugrįžus į Lietuvą, šiurpsti regėdamas tokį iškraipytą visuomenės paveikslą. Kaunas - antras pagal dydį Lietuvos miestas, vieta, nelaikytina (nors ir labai norėtųsi) provincija. Dideliu odos krepšiu nešinas ėjau senamiesčiu ir labai greitai supratau, kad jokie mados dėsniai čia nepriimtini. Keli sportiniais drabužiais vilkintys jaunuoliai šaukė: "Ė, o tai čia ne bobiška tašė?!", kažkokia mergina sukliko: "Pažiūrėk, koks eina! O tu sveiko proto?". Kai prisėdęs ant suolelio ant jo atkaltės užkėliau kojas - ne dėl to, kad esu vandalas, siekiantis papiktinti aplinkinius, o tiesiog norėdamas pailsinti kojas, mat sergu venų varikoze - susilaukiau kreivų žvilgsnių, o vienas jau suaugęs vyras keikdamasis užrėkė: "Ką, negali sėdėti normaliai?!". Išties ko norėti iš eilinių miestiečių, kai pats Kauno meras Andrius Kupčinskas pasisako prieš kovą su diskriminacija. Baisėjausi praėjusią savaitę skaitydamas straipsnį: "Seksualines mažumas politikės linkusios pabarti ir paauklėti". Išsilavinę, šalies valdymui įtakos turintys politikai, rodos, dar gyvena sovietinės visuomenės idealais. A.Kupčinskas neleido rengti Europos Komisijos inicijuojamos akcijos "Už įvairovę. Prieš diskriminaciją" ir pareiškė (citata iš minėtojo straipsnio): "Jei mes įsileistume tą gėjų paradą į Kauną, tai galėtų įžeisti kauniečių jausmus". Visi kažkodėl pamiršo, kad ši akcija buvo rengta ne tik kovai su homoseksualių asmenų diskrimanacija, tačiau ir su kitomis jos rūšimis. Tuo metu politikai šaukė, kad gėjai ir lesbietės, prisidengdami kitomis diskriminuojamomis grupėmis, siekia pritraukti į savo gretas jaunimo. Ir niekam, rodos, neįdomu, kad šis projektas rengiamas Europos Komisijos bei Įdarbinimo, socialinių reikalų ir lygių galimybių generalinio direktorato, o ne kokios neaiškios homoseksualų organizacijos, siekiančios verbuoti žmones. Projekto tikslas aiškiai išdėstytas akcijos internetinėje svetainėje http://www.stop-discrimination.info: "Visose gyvenimo srityse kovoti su diskriminacija, kylančia dėl asmens rasės ar etninės kilmės (tai apibrėžta 2000 m. rasinės lygybės direktyvoje) arba darbe dėl amžiaus, negalios, lytinės orientacijos, religijos ar tikėjimo (tokią diskriminaciją draudžia 2000 m. priimta Įdarbinimo lygybės direktyva)". Ir, beje, jokie gėjų paradai programoje nenumatyti. Tad norisi visais besirūpinančio mero paklausti, ar neįžeidžiami jausmai tų kauniečių, kurie miesto gatvėse patiria nuolatines patyčias, kurie sumušami už tai, kad yra Kitos spalvos, dėvi Kitokius drabužius, išpažįsta Kitokią religiją ar yra Kitokios, netradicinės lytinės orientacijos? Įdomu, kaip, mero manymu, visuomenė pasikeis, jei jai net nebus sudarytos sąlygos keistis? O gal tokių politikėlių nuomone, visuomenei net nėra reikalo keistis? Nenustebčiau išgirdęs, jei jie ragintų pankus ir homoseksualus patalpinti atgal į psichiatrines ligonines. Tad visai suprantama, kad augęs tokioje, drįstu pasakyti, žvėriškoje visuomenėje, prikimštas man primestų mąstymo šiukšlių ir klaidingų nuostatų patyriau šoką tik nuvykęs į Angliją. Pirmakursių studentų susipažinimo vakare nustebau net kelis kartus išgirdęs savo bendramokslius vienas kito klausiant: "Ką savo gimtajame mieste palikai: merginą ar vaikiną?" Pasirodo, homoseksualumas čia ne kriminalinis nusikaltimas nei įstatymiškai, nei piliečių sąmonėje. Dar ilgai stebėjausi tuo, kad homoseksulūs asmenys nekelia jokios baimės heteroseksualiems. O net jei ir atsiranda homofobiškų žmonių, jie savo nuomonę pasilieka sau, nepaleidžia į darbą kumščių ir nepuola plūstis, ką Lietuvoje daro net ir aukšto rango politikai. Ir ne tik netradicinių seksualinių pažiūrų žmonės Vakaruose gyvena ramiau, bet ir kiti Lietuvoje "neįtinkantys" čia pakankamai lengvai integruojasi į visuomenę. Gražu nedidelio Anglijos miesto populiariame naktiniame klube pamatyti žmogų, sėdintį invalido vežimėlyje, gurkšnojantį alų ir judantį pagal ritmą. Kada mes, lietuviai, baigsime gėdytis neįgaliųjų ir visų kitų, kuriuos paliekame užribyje. Paskutinėje Jurgos Ivanauskaitės knygoje "Viršvalandžiai" autorė jautriai paverčia mūsų visuomenę į "savotišką getą", egzistuojantį "kolektyvinėje pasąmonėje", kur talpiname visus išlėkusius "už skrupulingai nubrėžto visuomenės savisaugos rato" - tai "infekuotieji ŽIV, sergantieji AIDS, narkomanai, gėjai, psichikos ligoniai, aklieji, kurtieji, nevaldantieji rankų ar kojų". Kada pagaliau išmoksime mandagumo ir tolerancijos? Kada pasikeisime? Gal tuomet, kai politiniai ir religiniai lyderiai nustos laikęsi iškreiptos vertybių sistemos, o visuomeniniame gyvenime atsiras daugiau tokių drąsiai už asmens laisves stojančių veikėjų, kaip Marija Aušra Pavilionienė. Gal tuomet, kai į Lietuvą grįš (jei kas nors paskatins juos grįžti) į Vakarus studijuoti išvykęs jaunimas, atnešiantis kitokio kasdienio visuomenės gyvenimo suvokimą ir modelį. O gal tuomet, kai kiekvienas iš mūsų supras, kad badymas pirštais - yda, o nuolatinė šypsena - ne gėdingas nesveiko žmogaus požymis, bet visaverčio gyvenimo atspindys.