Pagal vieną iš nerašytų organizuoto nusikalstamo pasaulio taisyklių, sąžiningai savo pareigas atliekantys pareigūnai nežudomi. Kyšio atsisakę teisėsaugininkai gali būti gąsdinami, padegamos jų gyvenamojo būsto durys ar sprogdinami automobiliai, bet ne daugiau. Todėl kai nuo žudiko rankos krito Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Gintautas Sereika (30 m.), žiniasklaidoje buvo keliamos ir galimos prokuroro sąsajos su nusikaltėliais, galimi jiems "neatidirbtų" pinigų paėmimo atvejai, iš kurių švelniausia nagrinėjama galimybė buvo ta, jog kažkoks advokatas, iš savo kliento paėmęs pinigus kyšiui prokurorui, juos pasisavino, prokurorą apkaltinęs neva neištesėtais pažadais. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog visuomenei pateikiama tiesa gerokai paprastesnė: žudikas neva nežinojo, kad šauna į prokurorą.
Žudikas tykojo prie namų
1999 metų sausio 24-osios vakarą prokuroras Gintautas Sereika nušautas, kai po darbo apynauju nuosavu automobiliu "Nissan Sunny" parvažiavo namo. Prie besiruošiančio iš mašinos išlipti pareigūno prišoko kaukėtas vyriškis ir iš karto ėmė šaudyti. Užpuolikas ištuštino visą septynių šovinių apkabą beveik įrėmęs ginklą G. Sereikai į galvą, todėl pastarasis neturėjo nė menkiausio šanso išgyventi ir mirė anksčiau, nei banditas iššovė paskutiniąją kulką. Į įvykio vietą po kelių valandų atskubėję kriminalistai surado tik 7 tuščias pistoleto TT kulkų tūteles ir nieko daugiau - nei pirštų atspaudų, nei numesto ginklo, nei vieno ką nors vertingesnio mačiusio liudininko.
Nusikaltimas tuomet šalyje sukėlė neregėtą rezonansą. Prokuroro nužudymui tirti buvo sudaryta prokuratūros, policijos, Valstybės saugumo departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų grupė, kuriai vadovavo tuo metu Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vadovas Algimantas Kliunka. Tuometinis generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia prie kolegos karsto žadėjo, kad bus sukurtos mobiliosios pareigūnų grupės, susidedančios iš policininkų, saugumiečių ir prokurorų, taikysiančios griežtas sankcijas nusikalstamo pasaulio atstovų atžvilgiu, ir bus balansuojama ties įstatyme numatytų griežčiausių bausmių riba. Užbėgant įvykiams už akių reikia pabrėžti, kad jei po ketverių metų pagaliau išaiškinus žudiką ir buvo balansuojama ties įstatymo griežtumo riba, tai labai sąlyginai. Prokurorai net neprašė įtariamajam aukščiausios įstatymu numatytos bausmės vien todėl, kad nesugebėjo iki galo įrodyti jam inkriminuojamos veikos.
Pasikėsinimų būta ir anksčiau
Į Panevėžio teisėsaugininkų turtą ar gyvybę kėsintasi ir iki G. Sereikos nužudymo. 1991 metų spalio mėnesį, Panevėžio dramos teatre minint Policijos dieną, buvo susprogdintas tuometinio miesto Vyriausiojo policijos komisariato vadovo E. Venskevičiaus tarnybinis automobilis. Naujas "aštuntukas" stovėjo prie teatro ir kažkas į degalų baką įmetė sprogmenį. 1993 metų lapkričio mėnesį, kai vienas po kito į teisėsaugininkų tinklus įkliuvo ir prieš Temidę stojo "šmikiniai", buvo susprogdintos tardytojo G. Aleknos buto durys. Po mėnesio sprogmuo su laikrodiniu mechanizmu buvo pritvirtintas prie miesto VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos vyresniojo komisaro V. Šulskio buto durų. Laimei, pas komisarą atėjęs bendradarbis pastebėjo bombą ir sprogmuo buvo laiku nukenksmintas. 1998 metų kovo mėnesį galingas sprogimas nugriaudėjo prie Panevėžio apylinkės prokuratūros. Heksogeno sprogmuo buvo padėtas po prokuroro E. Balčiūno kabineto langais. Birželio pabaigoje buvo susprogdintas tuometinio miesto policijos ONTT vyresniojo komisaro R. Rutės automobilis "Peugeot 505". Tiesa, vėliau kalbėta, kad aktyviai tyręs nusikalstamų gaujų veiklą ir nemažai turto prievartautojų išaiškinęs komisaras sprogimą galėjo organizuoti pats, trokšdamas atitikti komisaro "Katanio" įvaizdį. Pagaliau tų pačių metų rugsėjo mėnesį buvo padegtas apygardos prokurorui R. Valiuliui ir jo žmonai, apygardos teismo teisėjai R. Valiulienei, priklausantis namas. Prokuroras palaikė kaltinimą 1995 metais teisiamiems "šmikiniams" bei reikalavo jiems griežtų bausmių, tačiau teismas skyrė tik simbolines ir visi tuomet nuteistieji jau seniai laisvėje. 2000 metais Panevėžio teismas nuteisė išaiškintus R. ir B. Valiulių namų padegėjus nepilnamečius panevėžiečius A. Balčikonį, M. Ivanauską, R. Karecką bei N. Lašą, tačiau išaiškėjo, kad jie tebuvo vykdytojai.
Prokuroro žudiko paieškos
G. Sereikos nužudymo byla buvo tiriama daugiau nei ketverius metus. Pradžioje ieškota asmens, kuris 2-3 dienas po G. Sereikos nužudymo važiuodamas per mūsų valstybės sieną pranešė, jog dalyvavo nužudant prokurorą. Beveik dveji metai sugaišti tiriant versiją, jog G. Sereika nužudytas po teisinių ginčų nagrinėjant T. Archipovo ir S. Bžeskienės bylą. Neva valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras pasmerktas myriop, kai paprašė skirti griežtas bausmes. Kruopščiai buvo tiriamos versijos, kad Gintautą Sereiką galėjo nužudyti prokuratūros ar saugumo darbuotojai. Dar vienas "kandidatas" į prokuroro žudikus pasirodė tesąs save sureikšminti panoręs prašalaitis. Siūlo galas buvo stipriai sugriebtas, kai prokuroro nužudymo užsakymu ir organizavimu prisipažino dalyvavęs anksčiau jau minėto Maršalo-V. Marščionkos egzekucijoje bei verslininko L. Rasiulio nužudymu kaltinamas verslininku save laikantis 37 metų Valdas Blinkevičius, pravarde Blinkė. Su "tulpiniais" siejamas Blinkė prisipažino, jog G. Sereikos nužudymą pavedė savo parankiniui iš Kupiškio, 8 klases baigusiam 24 metų Arūnui Varnui. Pasak A. Varno, jiems drauge važiuojant automobiliu V. Blinkevičius užsiminė, jog reikės pašalinti laisvai dirbti ir kvėpuoti trukdantį žmogų. Apie tai, jog būsimoji auka - prokuroras, o jam keršijama už tai, jog nesutinka nutraukti V. Blinkevičiui iškeltą baudžiamąją bylą, Blinkė A. Varnui esą neužsiminęs, o jis ko nors daugiau klausinėti neišdrįsęs. Pats V. Blinkevičius nei patvirtinti, nei paneigti davęs tokį įsakymą teisme nebegalėjo, nes dar praėjusių metų lapkričio 1-ąją neaiškiomis aplinkybėmis nusižudė Lukiškių tardymo izoliatoriaus kameroje, bet dar liepos mėnesį buvo prisipažinęs, jog būsimam prokuroro žudikui jo fotografijos nerodė, pavardės ar pareigų neminėjo. Vienutėje laikomas Blinkė buvo aptiktas apie pirmą valandą nakties pasikoręs ant kabelinės televizijos antenos laido, sėdėdamas ant kėdės. Nors kūną pareigūnai rado dar šiltą, tačiau vyro atgaivinti nebepavyko.
"Nieko nežinojau ir labai bijojau"
Šiaulių apygardos teisme teisiamas Arūnas Varnas su savo advokatu tarėsi tik dėl vieno - kad nebūtų įrodyta, jog jis žinojo šaunąs į prokurorą, mat tokiu atveju jam būtų grėsusi laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos. A. Varnas teisme smulkiai papasakojo, kaip šaudė į prokurorą įkišęs ranką su ginklu pro automobilio langą, kaip namuose ginklą paslėpė spintoje, o kitą dieną užkasė miške, bei kaip degino nusikaltimo metu vilkėtus rūbus. Tik esą po įvykdytos žmogžudystės iš per televiziją transliuotų žinių jis sužinojęs, jog šaudė į prokurorą. Užsispyrė A. Varnas ir tvirtindamas, jog už šį kruviną darbelį V. Blinkevičius jam nežadėjo jokio atlygio. Esą taip pat "nesavanaudiškai", tik labai bijodamas brolių Blinkevičių jis padėjo supjaustyti ir sudeginti jų nužudyto verslininko L. Rasiulio kūną. Nujausdami, jog teiginio, kad A. Varnas žudė G. Sereiką žinodamas, kas jis toks, įrodyti gali nepavykti, kaltinimą palaikantys velionio kolegos net neprašė teismo skirti bausmės iki gyvos galvos. Pagal galiojančius įstatymus, už tyčinį nužudymą prokuratūra pašė skirti 12 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau teismas, atsižvelgdamas į labai trumpą ir kažin ar nuoširdų kaltinamojo atsiprašymą tariant paskutinįjį žodį, bausmes sujungiant "numetė" dar metelius ir A. Varnui už grotų praleisti skyrė tik 11 metų. Žinant mūsų teisingumo sistemoje nuolat skelbiamas amnestijas ir vykdomas kitas reformas, būtų naivu tikėtis, jog prokuroro žudikas nelaisvėje išbus daugiau nei pusę šio termino.
Perleidęs verslą gyvybės neišpirko
Prokuroro žudiko teismas į šešėlį nustūmė dar vieną pagrindinių šios istorijos veikėjų įvykdytą nusikaltimą - verslininko Laimio Rasiulio nužudymą. Marijonų gatvėje didžiulį pastatą turėjusio L. Rasiulio artimieji pasigedo dar 1999 metų kovo 26 dienos rytą. Antrajame aukšte buvusioje kavinėje naujieji savininkai įkūrė savo "vadavietę" ir neįsileisdavo ten nė vieno L. Rasiulio šeimos nario. Vakarą pas seserį leidęs L. Rasiulis, sulaukęs telefono skambučio, sėdo į savo BMW ir išvažiavo su kažkuo susitikti. Rytą buvo rastas tik tvarkingai prie durų pastatytas automobilis, o L. Rasiulis dingo. Po kažkurio laiko maždaug 600 kvadratinių metrų pastatą užvaldė Valdo Blinkevičiaus kompanija. Išgąsdinti darbuotojai neprieštaraudami perrašė broliams Blinkevičiams ir jų vardu registruotas L. Rasiulio transporto priemones, kurios buvo žaibiškai parduotos. Paaiškėjo, kad anksčiau broliai Valdas ir Darius Blinkevičiai į L. Rasiulio ganėtinai klestintį naudotos technikos ir dėvėtų drabužių verslą buvo investavę nusikalstamu būdu įgytus pinigus. Tačiau prieš savo dingimą verslininkas artimiesiems buvo minėjęs, jog su gauja yra visiškai atsiskaitęs ir vėl jų keliamas pretenzijas atmeta. Tačiau ne veltui liaudies patarlėje sakoma, jog "neik su velniu obuoliauti", nes tuo metu jau gerokai prisidirbę broliai buvo priversti slapstytis. Dėl plėšimo Biržuose jų ieškojo Biržų ir Kupiškio policija. Ten broliai drauge su A. Vyšniausku bei Gintaru Finevičiumi buvo įtariami iš vieno verslininko pagrobę prabangų visureigį "Opel Frontena". Plėšikai sugebėjo pasprukti iš jiems surengtos pasalos Oniūnų kaimo sodyboje, tačiau po kratos ten buvo surasta ginklų. Pakvipus rimtais kaltinimais, broliai patys pasidavė Kupiškio policijai, todėl jiems nebuvo skirta kardomoji priemonė - laisvės atėmimas. Manoma, kad L. Rasiulis tikėjosi, jog su savo investuotojais atsiskaitė, kai rėmė besislapstančius pogrindyje brolius materialiai, tačiau V. ir D. Blinkevičiai ir toliau reikalavo savo dalies, todėl padedami A. Varno L. Rasiulį nužudė, sukapojo ir sudegino. Policijos duomenimis, Darius Blinkevičius dabar gyvena Ispanijoje, kur turi savo namą.
Kitame numeryje: Saviškiai pasitraukia tyliai. Ataka prieš verslininkus
