Žilvinas VIZGIRDA
Šią vasarą lėktuvai, iš Vilniaus skraidę į Graikijos miestus ir salas, visą laiką buvo pilni. Ko gi ten veržiasi lietuvaičiai? Aišku, pirmiausia pasimaudyti šiltose jūrose, pasideginti karštoje saulėje, atsigerti metaksos ir vyno, pavalgyti graikiškų salotų, avienos ir cadzikio, be to, ypač istorijos mėgėjams, norisi paklaidžioti po senamiesčius, pakvėpuoti tuo oru, kuriuo kvėpavo senovės išminčiai.
Elniai vietoj koloso
Mes visa tai jau rudeniop suradome Rodo saloje. Tai trečioji pagal dydį Graikijos sala, kurioje 300 dienų per metus šviečia saulė. Salos gyventojai pasakoja, kad kai dievai tarpusavyj dalijosi teritorijas, Saulės dievas Helijas pamatė jūroje plaukiančią salą ir įsimylėjo ją iš pirmo žvilgsnio. "Gyvensiu čia", - nusprendė dievas ir sužavėjo Poseidono nimfą Rodę, susilaukė su ja vaikų, o salą pavadino jos vardu. Mitų gerbėjams dar galime pasakyti, kad čia, šioje saloje, citrinų giraičių pavėsyje savo formules kūrė išmintingasis Pitagoras, po palmėmis ir platanais priesaiką gydytojams sugalvojo Hipokratas. Rodo saloje mokėsi Cezaris ir Ciceronas.
O įžymiausia ši sala buvo vienu iš septynių pasaulio stebuklų - Rodo kolosu. Kitaip negu daugelio kitų klasikinių skulptūrų, nebuvo padaryta jo kopijų, net nežinoma tiksli jo buvimo vieta. Ir vis dėlto visi sutaria, kad kolosas buvo pastatytas. Dėl didžiulio tuo laikotarpiu aukščio ir dydžio kolosas buvo pripažintas vienu iš septynių pasaulio stebuklu. Manoma, kad tai buvo 33 metrų aukščio jaunuolio figūra su galva, papuošta liepsnos liežuvių aureole ir palaidais palukais. Rodo kolosas stovėjo tik kiek daugiau kaip 50 metų, o per žemės drebėjimą 226-aisiais metais prieš Kristų - nuvirto. Neliko nei griuvėsių, nei kitų įrodymų, bet turistai visi kaip vienas vežami į Mandrakio uostą, kad pasižiūrėtų į tą vietą, kur stovėjo kolosas. Dabar toje vietoje stovi du elniai. Kalbama, kad jie ganėsi kalnuose ir sutrypė gyvates, kurių saloje buvo devynios galybės. Dabar važinėdami po salą matėme tik ožkas, avis, vieną kitą karvę ir asiliukus. Ir elniai, ir gyvatės kažkur dingę.
Vietoj šarvų - kelnaitės
Apžiūrėjusios koloso vietą ekskursijos pasuka į senamiestį. Jis tikrai įdomus ir skiriasi nuo visų kitų senamiesčių. Tiek Europoje, tiek Lietuvoje miestų centrai, senamiesčiai perstatyti ne vieną kartą, nes buvo sugriauti karų, nusiaubti gaisrų. Rodo senamiestis nepakitęs nuo XV amžiaus. Ten, kur viduramžiais gyveno riteriai, šiandien gyvena miestiečiai. Riterio šarvus kiemeliuose pakeitė padžiauti maudymosi kostiumėliai, ant palangių stovi gėlių vazonėliai, balkonėliuose ar ant stogų - televizijos antenos. Senamiestis ne toks ir didelis, tačiau klaidus. Kur esi, gali pasižiūrėti čia pat esančiame žemėlapyje, bet kiek paėjęs vėl pasiklysi, nes ant namų nėra lentelių su gatvių pavadinimais. Akropolio griuvėsiai, stadionas, kuriame ir šiomis dienomis vyksta koncertai - visa tai istorijos mėgėjams.
Taurelė nakčiai
Kam tai nelabai rūpi, gali atsisėsti kavinukėje ir išlenkti kokteilį ar metaksos taurelę. Patys graikai sako, kad metaksa yra laidotuvių gėrimas, sukelia liūdesį. Nežino vargšai, kad reikia gerti ne vieną taurelę ir liūdėti, o maktelti kokias 3 - 4, ir tada metaksa privers nusišypsoti, kad ir koks sunkus gyvenimas būtų. Matyt, niekas apie tai graikams nepasako, tad jie ir gurkšnoja rakiją. Bet gėrikai ne kokie - prie vienos taurelės prasėdi visą vakarą. Užtat ir girtų nesutiksi, o jei sutiksi - tai žinok, jog tai koks nors turistas. Juk turistai važiuoja pasilinksminti, pašokti. Bet ar jūs matėte, kad, pavyzdžiui, visiškai blaivus lietuvis šoktų ant stalo sirtakį, o po to daužytų lėkštes. Prieš tokį sirtakį, jei ne metaksos ar rakijos, tai jau bent kokį butelaitį vyno būtina išgerti. Negalima sakyti, kad ir graikai visiškai blaivininkai, tačiau jie niekada negeria iš ryto. Tik vakare po truputį. Tad prie dainos ar šokio juos patraukia tik apie vidurnaktį. Tada iš jų gali išgirsti visokių istorijų, kurių herojai - graikai. Geriausia nesiginčyti, o linkčioti galvą ir jokiu būdu geruoju neminėti turkų. Net ir turkiškos kavos nebandykite užsisakyti, nes nežinia ką padavėjas atneš. Gal net ir prispjaudys. Užsakysite graikiškos - gausite juodos, saldžios, nieko nesiskiriančios nuo turkiškos, puodelį.
Asiliukai vietoj taksi
Rodo sala nedidelė, atstumas tarp galinių taškų - 78 kilometrai. Galima apvažiuoti per dieną, galima ir per kelias. Antras pagal dydį salos miestas - Lindas. Į jį geriausia atvažiuoti anksti ryte. Su mašina į miestą jūsų niekas neįleis, o ir nepravažiuosite siauromis gatvelėmis. Atvažiuosite pusiaudienį - iškepsite kopdami į kalną. O kopti būtina, nes kitaip nėra ko ir važiuoti. Tik užkopę pamatysite į kalną lipančius sniego baltumo namukus, o pačioje viršūnėje - tvirtovės sieną ir graikiško akropolio liekanas. Nenorintiems kopti į viršų siauromis gatvelėmis, galima sėsti ant asiliuko. Jie čia kaip taksi - ir keleiviniai, ir krovininiai.
Už Lindo - vėl tvirtovė - toliau vienuolynas, bažnyčia. Pavažinėjęs po salą supranti, kad graikai religinga tauta. Religija čia neatskirta nuo valstybės.
Kainos
Kainos labai panašios kaip pas mus. Tik vienas skirtumas: kiek Lietuvoje mokėsi litais, tiek Graikijoje - eurais. Puodelis kavos - 1,5 iki 4,5 euro, kepsnys nuo 7 iki 20 eurų, graikiškas sumuštinis su fetos sūriu - 3,5 euro, vyno taurė - apie 3 eurus.
Graikai sako, kad pas juos pigiausi visoje Europoje kailiniai. Juos tikriausiai mėgsta ir perka rusai, nes Rodo senamiestyje galite surasti kailių parduotuvėlių, su rusiškais užrašais. Kailiniai pigesni dėlto, kad jie siuvami iš mažų gabalėlių. Saloje daugybė mažų dirbtuvėlių, tad jei nerasite sau tinkamo kailinio rūbo, per savaitę pasiūs. Rode taip pat siuva odinę avalynę, gamina papuošalus iš sidabro ir keramikos, pilsto metaksą. Kiti aptarnauja turistus, augina vynuoges, alyvuoges, citrinas.
Pigiausi suvenyrai ir drabužiai - šalia uosto esančiame turguje, bet derėtis galima ir parduotuvėse.
