Smėlėtas įžūlumas
- Bašliai baigiasi... - sumurmėjo Mykolas, reikalaujantis jį vadinti Maiklu, tingiai žiūrėdamas į pajūriu tolstantį čeburekų pardavėją.
- Ir be darbo baigiam samanom apželti, - pridūrė Marija (kreipiantis paskutinį skiemenį rekomenduojama praleisti), mirksėdama akutėmis anaboliniams vyrukams prie kopų.
- Kojas suskleisk - nežels, - apmetu akimis aplink gulinčius riebalų maišus. - Turiu tokią mintelę...
- Kokią?!
Pasakyti, kad objektas juos nustebino, būtų tikslu lyg dramblio viduriavimą pavadinti lengvu pirstelėjimu.
- Ir ką ten vogt? Sąvaržėles? (Viešoj vietoj galėtų ir neklykti). - Na, nebent klientus. Bet daugiau kaip dešimt nebus.
- Užtat ramu, saugu ir garantuota, - šypteliu atsukdamas veidą saulei.
Visada taip. Nepatikės žodžiu.
- Algas švilpsi? Gal geriau buhalteriją?
- O gal bankomatą toj skylėj atidarė? Truputį sprogmenų...
Fantazijos elgetos. Tik skilvį prikimšt ir su kuo nors į lovą. O man galvot už visus.
- Užstatai.
- Manai, daug?
- Tarkim, šimtas klientų. Nebūtinai tą dieną. Tiesiog neatsiskaičiusių.
- Daugoka.
- Tarkim, šimtas. Kiekvienas ima po tris, - Maiklas purto galvą. Na, jis gyvenime tiek rankose nelaikė. Apie artimesnį susipažinimą patylėsiu. - Žmonai, vaikams ir panašiai.
- Tarkim...
- Užstatas vienai - dvidešimt litų. Paskaičiuok.
Mari nusiima akinius ir nustoja spoksoti į bicepsus, sėdmenis ir kitas vyriškas grožybes.
- Netikiu, kad bus šeši gabalai.
- Gerai pusė tiek. Bet jokios rizikos.
- Manai, mėtos tiesiog stalčiuje?
- Ne, - papurtau galvą. - Bet iš kambario jų neišneša. Nebent į pagalbinį. Žinau garantuotai.
Maiklas ir Mari susižvalgo.
- Akiniuotai žiurkei spenį patampiau.
Dėjau... Smūgis į saulės rezginį įtikina tą riebų idiotą, kad mano ne vien smegenys veikia šimtu procentų.
- Kartu galėtume ir kavinę patvarkyt.
Mari žvilgsnis iš po avarinės tarnybos specrūbų šalmo ilgesingai slidinėja baro kasa ir lankytojų kišenėmis. Sugadinta merga. Visiškai.
- Tai pigiausia kavinė Palangoj, - ant durų pakabinu lentelę "Dėl sanitarinių priežasčių laikinai nedirbame". - Be to, du langai į gatvę. Visada atviri. - Maiklas užremia duris, nugara remdamasis į kažkokį vamzdžio galą. - Už kvartalo - nuovada.
- Tai gal...
Be reikalo farus paminėjau. Suvis be reikalo.
- Netriesk britvom - kelnes supjaustysi.
Greta esančios tualeto durys paslaugiai tarkšteli pasukinėjus visraktį. Ačiū vagių mūzai - tuščias. Dėl vaizdingumo šliūkštelim kibirą unitazo turinio ir pastatom Maiklą "atmušinėti" lankytojus, darbuotojus ir kitus trokštančiuosius atsidurti blogoje vietoje blogu laiku.
- Avarinę kvietėt? - burbteliu vėjo sustorintu pajūrio gyventojo balsu, kuriame lygiom dalim sumaišyti nuobodulys, abejingumas ir savojo pranašo pojūtis.
Kol prie stalo sėdinti bobelė susigaudo, Mari jau gretimoje salėje, o aš spėju patikrinti pagalbines patalpas. Nenorėčiau kokiu dubeniu gauti per galvą. Prie lentynos nugara į mane stovi drūtas vyriokas. Tikėkimės, jo pečių plotis didesnis už intelektą.
- Važtaraštį pasirašyk, - sumurmu abejonių nepripažįstančia intonacija.
Vienu lėtu ir nerūpestingu judesiu iš vidinės kišenės išsitraukiu "Makarovą". Vyriokas lekia manęs link kaip garvežys. Smogiu pistoleto rankena į pilvą. Permetu ginklą į kairę ranką ir nukreipiu į žado neatgaunančią darbuotoją. Dešine patrankau kietuoliui į kaklą. Maždaug ten, kur už raumenų apykaklės turėtų būti miego arterija.
Vyrukas suklumpa. Bet didesnio efekto nėra. Kairiuoju keliu pasiekiu smilkinį. Du kartus. Nukrenta kaip maišas. Bobulė suspinga, bet užsičiaupia nespėjus jos pasiekti.
Už sienos pasigirsta baisus garsas. Tarsi kažkas dinozaurui kaulus laižytų. Visus iš karto.
- Gulėk, šūdžiau! - pusę namo ant kojų pakėlė, kalė nelaiminga, vėl persistengė. - Tu, gaidy žaliais šortais. Lėtai keliesi ir ištrauki tą prieglušį. Ar bent jo piniginę.
Iš už durų pasirodo pirštinėtas kumštis su viršun pakeltu nykščiu.
- Okei, šefe. Kiek neįvertinau baldų specifikos. Viso labo lentynų griūtis.
- Jeigu taip norite, labai prašom, - iš už kitų durų pasigirsta kiek mikčiojantis Maiklas. - Bet iš pradžių pasirašykite, kad mes jus perspėjom. Ir pasiimkit mano šalmą. Girdite, kas ten darosi?
Sušvilpta skylė. Bandau įsiklausyti į murmesius. Jei neatstos, Maiklas atsidarys dėžę ir išsitrauks. Aišku, ne pažymą - "Kalašnikovą". Bruzdesys, atrodo, rimsta. Toliau - pagal planą, kad jį kur.
- Pasitrauk nuo stalo. Lėtai. Su kėde. Ir be fokusų.
Ištraukiu stalčius. Tiesiai ant žemės. Pasklaidau koja krūvą rašiklių ir popierių. Nė šimtinės. Pirmoko lobis.
Mosteliu bobulei eiti į pagalbinį kambarį. Įgudusiais judesiai išverčiu spintą, išnaršau kažkieno paliktus rūbus. Pamakaluoju smiliumi kavos pakelyje. Iškraustau porą rankinių. Katino ašaros. Virduly randu tris šimtus.
- Kur pinigai?
- Čia ne... ne bankas.
Humoristė atsirado. Įmetu ją atgal į pagrindinį kambarį. Superherojus ant grindų jau gaivaliojasi. Spiriu į pilvą ir "Makarovo" rankena vožteliu per ausį. Stambų kūną vėl apima nejudrumas.
Permetu akimis kambarį. Nuo galinės sienos nukabinu tris ryškias tepliones. Nuimu kartoną. Jokių užkištų banknotų. Jokių sieninių seifų. Iš kampe kėpsančio kibiro ištraukiu skudurą. Nieko. Pasodinu bobulę prie stalo ir imuosi nesuskaičiuojamų katalogo stalčiukų.
Šimtai kortelių nukloja žalią kilimą. Dar dėžutė. Ir dar. Sunkus darbas viena ranka. Bet jie turi būti čia. Arba aš susimoviau. Po ketvirto stalčiuko moterėlė neatlaiko.
- Nereikia!
Žvilgteliu su įtarimu. Jei seks pasakas, aš ją...
- Tik neverskit daugiau. Juk sudėlioti reikės, - niekad nežinai, kas tuos kontorų ožius paveiks. - Vazoj jie. Po sausom gėlėm.
Nutaręs, kad triukšmo lygis jau vis tiek pasiekė penkių skambučių policijai ribą, sudaužiau vazą vienu kojos spyriu. Mėgstu pagarbią baimę. Nieko nepadarysi.
Iš šukių išgraibiau pinigus ir mostelėjau Mari, kad trauktųsi.
- Klausykit, - sušnypščia ji mestelėdama ant grindų izoliacija apvyniotą tualetinio popieriaus ruloną. - Pusvalandį patariu gulėti ausis suskliaudus.
- Nuoširdžiai nerekomenduoju rėkt arba bėgt, - pareiškiu maigydamas seną "teliko" pultelį. - Daikčiukas ant grindų - į virpesius reaguojanti bomba. Gana jautri.
Prieš įmesdamas pultą "specovkės" kišenėn kreivai šypteliu. Visrakčiu užrakinu duris jau iš išorės. Skuodžiam iki fojė lango, kopėčiom žemyn, pro linguojantį beržą atviro kanalizacijos šulinio link. Dangtis už mūsų nusileidžia garsiai, suteikdamas saugumo iliuziją.
Vienoje vietoje vamzdžiai buvo siauroki ir artipilniai, todėl "kanalizoko" kvapas įkyriai išlieka, nepaisant intensyvaus murkdymosi putotoj jūroj. Pajūrio stulpų garsiakalbiai subaubia ir ausys refleksiškai įsitempia.
"Laba diena. Dabar lygiai keturiolika valandų. Ką tik gavome žinių, kad įžūlumu pagarsėjusi "santechnikų" gauja apiplėšė Palangos biblioteką. Nuostoliai - apie 5 000 litų. Beje, jie nudžiovė ir vieną knygą. Smagaus skaitymo, plėšikėliai!"
Nepaisydamas smarkaus bangavimo, įtūžusiu žingsniu patraukiu krantan. Pinigų - trys "gabalai" su uodega. Bet jie visada didina sumas. Sunkiai žnekteliu ant rankšluosčio ir įsispoksau į knygpalaikę Mari rankose. Pigus "Eridano" serijos skaitalas.
- Dėl Dievo meilės...
- Dievas gribišių nemyli, pupuli, - sumirksi jau vėl padažytos blakstienos. - O su tokiu kreditu, - ji barkšteli nagais per krepšį, - nieko daugiau ir nenuveiksi.
