Albertas ONIŪNAS
Praėjusiame laikraščio numeryje rašėme, kad per Kuršių mariose kilusią audrą Karinių oro pajėgų gelbėtojai iš sugedusio laivo išgelbėjo devynis žmones. Šiame numeryje apie gelbėjimo operaciją plačiau.
Laivelio klajonės
Klaipėdiečio Vytauto Songailos laivelis yra 10 metrų ilgio. Tai buvo didelio laivo gelbėjimosi valtis, ja buvo galima plukdyti 50 žmonių. Valtis yra su dvigubu korpusu, tarp jų yra putoplasto, tokiu būdu net pilnai užliejus vandeniu ji neskęsta. V. Songaila valtyje įrengė anstatą - kajutę. Laivas buvo įregistruotas, be pavadinimo. Tą vakarą laivu išplaukė devyniese. Tarp jų - du Vokietijos piliečiai su savo draugėmis ir dar viena dailiosios lyties atstovė. V. Songaila teigė, kad keleiviai buvo žmonos bendradarbiai, jokio užmokesčio už iškylą jis negavęs. Laive pagal taisykles gali tilpti 16 žmonių, todėl čia jokio pažeidimo nebuvo. Oro prognozės buvo gana palankios, vėjo greitis buvo numatomas iki 16 metrų per sekundę. Tačiau vėliau vėjas labai sustiprėjo, jo greitis siekė iki 26 metrų per sekundę. Pakilo bangos iki 2-3 metrų aukščio, nuo didelio supimo beveik visi keleiviai susirgo jūros liga. Negana to, ėmė stipriai kaisti variklis, galop visai sustojo. V. Songaila teigė išmetęs du inkarus. Laivelio kapitonas neįžvelgė jokio pavojaus savo keleiviams, todėl nematė jokio reikalo kviesti gelbėtojus, nors moterys klykė, buvo ištikti streso ir abu vokiečiai. Galop vienas keleivis savo mobiliuoju telefonu paskambino policijai "112" ir paprašė pagalbos.
Kapitonas gelbėtojų nelaukė
Apie 4 valandą buvo gautas pranešimas apie nevaldomą laivą. Koordinacinio centro kapitonas paklausė, ar lakūnai galės skristi. Tuo metu budėjęs sraigtasparnio Mi-8 įgulos vadas Jonas Devindoris atsakė, kad skris kiek palaukę, nes pradėti gelbėjimo darbus galima tik prašvitus. KOP vadas E. Mažeikis leido J. Devindoriui elgtis savo nuožiūra. Taip 5 valandą 20 minučių 12-uoju numeriu pažymėtas gelbėtojų Mi-8 pakilo nuo posto aikštelės. Buvo dar tamsoka, pūtė stiprus vėjas. Mariose lakūnai nesunkiai pastebėjo ties Juodkrante, maždaug 400 metrų nuo kranto, plūduriuojantį laivelį. Buvo pranešta, kad jo variklis yra sugedęs ir jis stovi nuleidęs inkarą. Sraigtasparniui pakibus virš laivelio, į denį iš kajutės išlindo kapitonas. Jis ramiai apsižvalgė ir vėl įlindo atgal, nedavęs pilotams jokio ženklo. Tada J. Devindoris nuskrido šalin ir radijo ryšiu kreipėsi į gelbėjimo centrą, norėdamas patikslinti, ar tikrai aptiko tą laivelį. Pasirodo, tą, tačiau pagalbos kreipėsi keleiviai, o ne kapitonas V. Songaila, kuris, švelniai tariant, kariškių pagalbos visai netroško, nepaisydamas jūros ligos nukamuotų keleivių. Tąsyk sraigtasparnis vėl pakibo virš laivelio ir gelbėtojas nusileido ant denio. Ten buvo privemta ir baisiai slidu. Pirmiausia buvo keliamos moterys. Viena tiek bijojo, kad gelbėtojui teko jai uždengti akis.
Dėkingi keleiviai
Keliant kitą moterį dėl stipraus vėjo sraigtasparnis kiek nusileido ir jai bei gelbėtojui teko kiek panirti į vandenį. Laivelio kapitonas nesiteikė nuleisti stiebo, todėl esant didžiulėms bangoms (kartais tarp bangų buvo net galima matyti marių dugną) tas stiebas svyravo į visas puses ir suteikė daug "malonių" minučių nuolat besileidžiančiam ir su žmogumi kylančiam gelbėtojui. Keldamas dar vieną keleivį gelbėtojas A. Lapavičius pamatė, kad stiebas spėriai artėja ir tuoj voš žmogui į šonkaulius, tad staigiai pasisuko ir smūgį priėmė pats. Traumų nepatyrė, atsipirko mėlynėmis. Paėmus visus žmones, gelbėtojas pasiūlė kilti ir kapitonui, tačiau jis atsisakė ir liko. Aviatorių nuomone, žmogus gerokai rizikavo. Kapitonas manė kitaip. Jis išsikėlė paklodės dydžio burę ir pasiekė Danės upę. Sraigtasparnis nusileido Klaipėdoje, prie Jūrininkų ligoninės. Keleiviai, atsistoję ant tvirtos žemės, buvo tiek laimingi, kad puolė bučiuoti gelbėtoją. Tai buvo pirmoji įgulos vado J. Devindorio žmonių gelbėjimo operacija.
Viskas baigėsi sėkmingai. Paklaustas, ar sunku esant stipriam vėjui kyboti virš vandens, J. Devindoris atsakė, kad jei technika gerai veikia, pavojaus nėra. Kita vertus, prisiminė vieno kolegos žodžius, kad lakūnai naikintojai yra laimingi žmonės, nes jiems nereikia kyboti.
Specializacija - gelbėti gelbėtojus
Pasikeitus pamainai J. Devindoris ir jo komanda išskrido į Panevėžį ilsėtis, o į Nemirsetą atskrido majoro Dainiaus Guzo vadovaujama įgula. Šis lakūnas gelbėjimo srityje labiau patyręs nei kolega, jo skraidymų stažas - 12 metų. Pirmą kartą D. Guzo įgulai gelbėti žmones teko 1995 metais. Ties Preila į jūrą per toli nuskriejo burlentininkas - kaunietis stomatologas. Jo gelbėti vandens motociklu nuplaukė gelbėtojas, tačiau motociklas apvirto ir gelbėtojas atsidūrė vandenyje. Dar du gelbėtojai valtimi atsiyrė gelbėti gelbėtojo, tačiau lūžo irklas ir nevaldomoje valtyje atsidūrė keturi žmonės. Bangos ir srovė valtį nešė tolyn į jūrą, kilo audra. D. Guzui į pajūrį teko atskristi iš Šiaulių, kur tuomet buvo KOP bazė, nes Nemirsetoje posto nebuvo. Gelbėtojai valtį su žmonėmis aptiko apie 2-3 kilometrai nuo kranto. Tada ekipaže nebuvo nei gelbėtojo, nei gydytojo, o pačiame sraigtasparnyje - gelbėjimo įrangos. Buvo tik viena gervė ir šioks toks prie jos lyno pritvirtintas krėslas. Tačiau žmonės laimingai vienas po kito lipo į tą krėslą ir buvo pakelti į sraigtasparnį. Kai sraigtasparnis nusileido pliaže, kaunietis burlentininkas laimingas pažadėjo D. Guzui ir visai jo giminei nemokamai sudėti dantis. Tiesa, vėliau D. Guzui jo sutikti nebeteko.
Budi visą parą
Atrodo, pagaliau sulaukėme laikų, kai ėmė normaliai dirbti Karinių oro pajėgų gelbėtojai. Tarnyba buvo kuriama ilgai ir sudėtingai. Nors gelbėti pritaikytus sraigtasparnius Mi-8 kariškiai turi jau kelerius metus, tačiau dėl įvairių (daugiausia - finansinių) priežasčių įgulos nebuvo pilnai sukomplektuotos. Bene svarbiausiame Nemirsetos poste sraigtasparniai budėjo, vėliau buvo perkelti į Šiaulius.
KOP gelbėjimo tarnybos sraigtasparnio Mi-8 įgulą sudaro kapitonas, lakūnas, karo gydytojas, borto technikas, gelbėtojas. Įgulos vado ir lakūno funkcijos aiškios - valdyti sraigtasparnį. Vykdant gelbėjimo darbus borto technikas dirba su gerve, kuria ant nelaimę patyrusio laivo nuleidžiamas ir pakeliamas lynu gelbėtojas, pagalbos reikalingi žmonės. Borto techniko darbas - išgelbėtus žmones susodinti sraigtasparnio salone. Tai negali būti daroma bet kaip, nes jei dėl pernelyg didelio svorio sraigtasparnio priekyje būtų pažeista centruotė, pagrindinis sraigtas gali užkabinti ir nukirsti uodegą. Todėl žmonės sodinami į galą, po to - į priekį. Salone telpa 11-12 sėdinčių ir 3 gulintys (jei yra sužeistų) žmonės.
Glebėtojo darbas yra pats pavojingiausias. Tad tas vyrukas turi būti sportiškas ir vikrus. Jam, specialiais diržais prisisegus prie lyno, tenka leistis nuo sraigtasparnio ant žemės arba bangų blaškomo laivo, padėti gelbstimam žmogui prisisegti kitais diržais ir keliant jį į viršų, prilaikyti apkabinus kojomis. Sraigtasparnis paprastai kybo 15-20 metrų aukštyje. Jei tektų gelbėti žvejus nuo didelės ledo lyties, sraigtasparnis nusileistų ant jos, tačiau ne visu savo 11 tonų svoriu, o tik šiek tiek liestų ratais ledą. Tokiu atveju gelbėjimas vyktų greičiau ir paprasčiau, nes žmonės dažnai bijo kilti lynu net ir su gelbėtoju.
Pamaina - savaitę
Pasak Jono Devindorio, sraigtasparniai gali dirbti, kai vėjas yra ne didesnis nei 25 metrai per sekundę. Įguloms leidžiama atlikti gelbėjimo darbus žemėje bet kuriuo paros metu, o virš vandens - tik šviesiu. Gelbėti naktį virš vandens reikia itin gerų įgūdžių - prieš kelerius metus į Juodąją jūrą nukrito toks pat Mi-8 sraigtasparnis, nes jos pilotas nebuvo pakankamai patyręs skraidyti naktį. Tąsyk įgula žuvo.
