Apie "išdročintus neputiovus ožius" ir "verchų" valdžią
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
Nuo senų laikų kolonijose ir kalėjimuose veikia nerašyti kalinių įstatymai, jų žargonu tariant, "poniatijos". Šie įstatymai nesikeičia ir dabar, nes niekas ir nesuinteresuotas keisti. Kaliniai paklūsta tradicijoms, o administracijai patogiau, kai kolonijas valdo "verchai".
- Papuolęs tarp vilkų ir pats turi staugti vilku, antraip būsi suvalgytas, - taip vienoje kolonijoje devynerius metus kalintis Egidijus trumpai apibūdino kalinio vietą už grotų.
Tikimės, ta tvarka bus įdomi ir mūsų skaitytojams, nes "tiurmos, terbos ir lazdos" išsižadėti negalima. Gyvenime juk visko pasitaiko.
"Nuskriaustieji" - patys žemiausieji
Tarp kalinių egzistuoja giežtai apibrėžtos kastos. Jų schema yra tokia: "gaidžiai", "ožiai", "duchai", "bachūrai, "verchai"... Pati žemiausioji ir skaudžiausiai durianti yra "nuskriaustųjų", arba "gaidžių", kasta, kuri dar sluoksniuojasi į "amarus" ir "šlepukus". Jie vieni nuo kitų beveik nesiskiria, nes teikia lytinio pasitenkinimo paslaugas, tiktai "šlepukai" patenkina kalinius (daugiausia "verchus") oraliniu būdu. Ne visi jais tampa prievarta. Tarp "nuskriaustųjų" atsiranda ir savo noru patenkinančiųjų likimo draugus. "Putiovais" laikomi lytines paslaugas suteikiantieji už tam tikrą atlygį (dažniausiai už cigaretes, "kaifo" dozę), o "neputiovais" paverčiami prievarta. Būdai, kuriais kalinys paverčiamas "nuskriaustuoju", - labai drastiški ir bjaurūs. Kartais užtenka vien pavadinti "gaidžiu" (jeigu taip pavadinantysis būna palaikomas bent kelių bendraminčių), tačiau kitais atvejais kaliniui ant galvos gali būti užmautas išmatų maišas, kurį iš anksto pagal užsakymą bei už atitinkamą atlygį paruošia "amarai", apipiltas šlapimu arba "išdročintas" (išprievartautas) ir t. t.
Tarp trijų girnų
"Nuskriaustieji" - visiškai beteisiai žmonės. Jie negali prisiliesti prie čiužinio, maisto, juos bet kas gali spardyti, tyčiotis, jie verčiami dirbti pačius nešvariausius darbus ir negali gyventi kartu su kitais kaliniais. Štai bežiūrėdamas televizorių "verchas" pamato intymaus gyvenimo sceną, užsimano sekso ir tuojau paliepia "duchui" atvesti "gaidį". Čia pat, savo lovoje, patenkina lytinę aistrą. Dažniausiai "nuskriaustųjų" kastoje atsiduria fiziškai silpni, ramūs, užguiti, negalintys patys apsiginti, neturintys paramos iš laisvės, negaunantys siuntinių, vieniši, niekieno nelankomi nuteistieji, tie, kurie niekad negali pavaišinti kitų. Neretai į šią kastą nusiritama už skolas. Prievarta tapti "nuskriaustuoju" galima labai greitai - užtenka pasiskųsti administracijai. Tokiais atvejais niekam nesvarbu, kad kalinys kenčia, priešingai - iš tokio žmogaus nutiestieji ima dar labiau tyčiotis, jį kaip įmanydami žeminti. Kartais tai daro tiesiog norėdami pasilinksminti. Todėl nenuostabu, jog neišlaikę nuolatinio spaudimo, smurto bei pažeminimų, "nuskriaustieji" nusižudo arba tiesiog išprotėja. Vienoje kolonijoje per ketverius metus pasikorė ar kitokiu būdu nusižudė 7 kaliniai. Atsidūrę tarp trijų girnų - administracijos, "verchų" bei laisvėje likusių problemų (dažnai šeimyninių) - jie tiesiog neturėjo kito pasirinkimo.
Apeliacija už grotų neegzistuoja
"Nuskriaustuoju" kalinys tampa visam gyvenimui. Ši dėmė nenuplaunama, jos niekuo negalima išpirkti. Čia neegzistuoja apeliacija, niekam nepasiskųsi, jog nelaimėliu tapai neteisėtai. Vis dėlto, Egidijaus teigimu, būna atvejų, kai bandydami išpešti pinigų "verchai" tyčia sugalvoja kalinį paversti "nuskriaustuoju". Susitarusi viena grupė žmogų padaro "gaidžiu", o kita pažada šį vardą "atmazinti", tai yra už pinigus pasiūlo ištempti iš "nuskriaustųjų" kastos. Tokiais atvejais pastarieji teigia, jog "gaidys" buvo apipiltas vandeniu, o ne šlapimu. Išpirkos dydis priklauso nuo to, kokios yra netikrojo "gaidžio" finansinės galimybės. Iš jo gali pareikalauti 200, 500 arba net 1 000 litų. Gavę tokį pasiūlymą kaliniai neriasi iš kailio. Ši našta dažniausiai gula ant jų artimųjų pečių. Egidijus patikino, jog buvo atvejų, kuomet giminės buvo priversti atiduoti ne tik savo santaupas, bet ir parduoti automobilius ir netgi butus. Deja, tokių aukų likimas nepavydėtinas - jie tampa "melžiamomis karvėmis" ir negali nuspėti, kiek visa tai tęsis. Vieną kartą sumokėję duoklę kaliniai vėliau nuolat reketuojami.
Nori būti "ožys" - dirbk
Atsidūręs įkalinimo įstaigoje kiekvienas nuteistasis individualiai sprendžia, ar jis gali dirbti, turėti užsiėmimą, greičiau skaičiuoti nelaisvės dienas ir dar užsidirbti šiek tiek pinigų, arnieko neveikti. Kodėl reikia apsispręsti? Ogi visų pirma todėl, kad dirbantys kaliniai automatiškai tampa "ožiais". "Ožiai" taip pat niekinami, žeminami ir labai greitai gali tapti "gaidžiais". Pavyzdžiui, užtenka maistą dalijančiam "ožiui" nepaklusti "verchų" nurodymui į atitinkamą tardymo izoliatoriaus kamerą nunešti maisto, ir jis labai paprastai (užpylus šlapimu) gali būti "įšventintas" į "gaidžius". Egidijus dirba, jis žino, jog yra "ožys", tačiau stengiasi išvengti kelionės į "nuskriaustųjų" kastą - niekur nesikiša, niekam nelipa ant sprando, nelenda į skolas, o jeigu reikia - į darbą paleidžia kumščius. Jis yra fiziškai stiprus, stambaus sudėjimo, todėl jeigu reikia, gali save apginti. Kas kita silpnesniems... Beje, "ožiai" "ožiams" nelygūs. "Putiovų" etiketė gali būti prikabinta tiems, kurie kažkokiu būdu gali įrodyti, jog administracijai neteikia žinių, o "neputiovais" tampa skundikai. Tokiais atvejais užtenka "ožį" pamatyti kelis kartus besikalbantį su "operais" (Vidaus tyrimo tarnybos darbuotojais) arba apsilankantį šioje tarnyboje ir jis garantuotai taps "neputiovu ožiu"...
"Verchų" valdžia neribota
Kolonijoje, o tiksliau - "zonoje" visa valdžia yra "verchų", kuriems prilyginami "bachūrai" arba "šustriakai", rankose. Jie su šiuo titulu jau atkeliauja iš laisvės. Paprastai šį klausimą sprendžia laisvėje likę nusikalstamų grupuočių lyderiai. Čia jie gali turėti visko - alkoholio, narkotikų, gero maisto, aptarnavimą, išskyrus... moteris. Tiesa, kai kam ir tai nebūna problema. Štai atvyksta panelė į pasimatymą kaip "vercho" sesuo, nors iš tikrųjų jų nesieja jokie giminystės ryšiai... Egidijaus teigimu, "verchų" valdžia kolonijoje neribota. Jiems uoliai tarnauja "duchai", pasirengę bet kurią akimirką vykdyti visus "šustriakų" nurodymus. Kadangi "zonoje" pats aktyviausias gyvenimas vyksta naktį (būtent šiuo metu tvarkomi visi svarbiausi reikalai), vyksta pokalbiai mobiliaisiais telefonais, "verchai" duoda nurodymus savo bendrams laisvėje, puotauja, žiūri televizorių (paprastai jis turi būti išjungtas pusę vienuoliktos vakaro), rūko žolę (nors tai daroma ir dieną), reikalinga nuolatinė "apsauga", kad neužkluptų pareigūnai. Todėl "duchai", "verchų tarnai", uoliai "stovi ant striomo", budi, kad viso to nepastebėtų kolonijos pareigūnai. "Praganęs" prižiūrėtoją "duchas" gali būti žiauriai nubaustas - sumuštas, padarytas "gaidžiu" arba skirta bauda... Paprastai savo "tarnus" "verchai" išsirenka vos šiems atvykus į koloniją. Prieš tai, žinoma, išsiaiškinama, kokie pastarųjų ryšiai su laisve, ar jie yra remiami, fiziškai stiprūs. "Duchai" savo šeimininkams gamina valgį, aptarnauja, apskalbia, nešioja krepšius, kai šie grįžta iš parduotuvės ar pasimatymo, valo ir tvarko jų gyvenamąsias patalpas, gavę nurodymą bet kuriuo metu atveda "gaidį" "vercho" seksualiniams poreikiams patenkinti. Nenorintieji tapti "zonos" išrinktųjų tarnais gali skaudžiai nukentėti arba tapti "nuskriaustaisiais"...
Mokesčiai į "obščiaką"
Kiekvienas "bachūras" privalo mokėti "mokesčius" (atitinkamą pinigų sumą - po 10, 15 ar daugiau litų per mėnesį) į "obščiaką". Egidijaus teigimu, "zonoje" plaukioja didžiuliai pinigai, kurie patenka į laisvę, ten "dedami ant larioko", o iš jo paskirstomi į atitinkamų kalinių asmenines sąskaitas. Iš minėto "obščiako" remiami baudos izoliatoriuose, kameros tipo patalpose bei kalėjimo režimu nuteisti kolegos (aišku, ne kas kitas, kaip "šustriakai"). Beje, šį procesą kontroliuoja patys "verchai", jie niekam neatsiskaito, todėl didesnę dalį surinktų pinigų naudoja sau - maistui, alkoholiui, kitiems poreikiams patenkinti ir t. t. Beje, kolonijų parduotuvėse jie neretai perka prekių ir už grynuosius...
"Verchų" valdžios piramidė neišardoma
Kalinių įstatymai gyvuoja ir, atrodo, net nežada keistis. Egidijaus teigimu, kol kas "zonoje" viskam vadovauja ne kolonijos administracija, o "verchai". Pareigūnai tai puikiai suvokia ir net nesistengia ardyti šios stipriai suręstos kalinių valdžios piramidės. Taip visiems geriau ir ramiau... Baisiausia tai, jog nepaklusniesiems nėra kur slėptis. Bėgdamas nuo susidorojimo ar brutalaus kasdieninio kankinimo bei pažeminimo nuteistasis geriausiu atveju gali pats įsiprašyti į "nuskriaustųjų" būrį. Žinoma, jeigu suspėja...
