"Kranklio" korespondentai nutarė išsiaiškinti, kaip puošiasi vidutines pajamas gaunantys vilniečiai. Šiuo metų Lietuvoje vidutinis mėnesinis atlyginimas - 1 066 litai. Ar įmanoma bent mėnesį nieko nevalgius ir negėrus už tokią sumą apsirengti?
Pirmiausia užsukome į kelias dėvėtų drabužių parduotuves netoli autobusų stoties. Pirmoji. Išvydę iškabą "Pigūs...", tiesiai iš gatvės nusileidome pusrūsin. Parduotuvėje ankšta: viena kitos nepatrynusios šonais neprasilenktų dvi lieknos pirkėjos, o ką jau kalbėti apie stambėlesnę. Drabužiai pigūs, užtat neišlyginti, nesurūšiuoti, ant lentynų, kabyklų ir į dėžes sumesti bet kaip. Pirkimo procesą galėjome tik įsivaizduoti (mat mums čia sukiojantis neužsuko nė vienas pirkėjas): pamatai krūvoje kažką panašaus į sijoną, čiumpi už galo, ištrauki iš kupetos ir... arba perki, arba "įdarbini" nuobodžiaujančią pardavėją (kažkokiu stebuklu perpratusi prekių išdėstymo "sistemą", sijoną padės į "vietą"). Už tūkstantį litų čia įsigytum... pusę sunkvežimio drabužių. Tiesa, labiau tinkamų aprengti mados nepaisantį karo pabėgėlį, tik ne vilnietį, kuris "visuomenės teismui" mėgsta save pateikti gražų.
Gretima "pigių drabužių" parduotuvė buvo jau aukštesnio lygio. Ir erdviau, ir prekės turi savo vietą, o svarbiausia - čia pamatėme labai elegantišką skrybėlėtą ponią, nužengusią tarsi iš katalogo. Mes jai šypt, o ji mums ultimatumą:
- Jei nefotografuosite, tada kalbam!
Gerai. Už kiek litų ponia Irena taip gražiai apsirengė? Juodos spalvos skrybėlaitė, pirštinės, rankinukas, raudonas apsiaustas... O svarbiausia - akinanti kaip iš "pone bebre!" reklamos šypsena. Gali pasirodyti, kad elegantiškoji Irena į šią parduotuvę įžengė tik per klaidą.
- Ką jūs! Apsiperku tiktai čia! Už tūkstantį? Nejuokaukit! Jeigu galėčiau savo garderobui tiek skirti, į tokias parduotuves neičiau. Bet kai labai pasistengi, pasipuoši ir už šimtą litų. Ir dar lieka susitvarkyti dantims! - Irenos žodžius palydėjo akinamai balta šypsena.
Šopeno gatvės pačioje pradžioje aptikome ir šį tą įdomaus - vieną iš "Humana" tinklo dėvėtų drabužių parduotuvių. Kad čia perkantieji remia vargstančius Mozambiko ar Angolos vaikus, Zimbabvės žemės ūkį - pusė grožio. Pastebėjome, kad "Humana" tinklas rūpinasi ir savo parduotuvių įvaizdžiu: erdvė, šviesa, tvarkingos lentynos bei kabyklos, pagal paskirtį ir sezoną surūšiuotos prekės. Pirkėjų knibždėte knibžda. Tačiau rasti perkantįjį už visą tūkstantį ir čia nepavyko. Užklausta pardavėja Loreta tiktai nusijuokė:
- Kiek aš čia dirbu, prisimenu vienintelį pirkėją, įsigijusį drabužių už du šimtus litų. Bet kad už tūkstantį? O, tikriausiai reikės laukti labai labai ilgai.
Teko improvizuoti. Prisikalbinome tokią malonią dviejų paauglių vaikučių mamą, kad įsivaizduotų, jog turi tūkstantį litų ir perka "Humanoje".
- Vajetau! Duokit man tą tūkstantį, ir aš čia nebeateisiu! Viena su dviem vaikais gyvenu iš keturių šimtų...
Tačiau pašnekovės keturiolikmetė dukra Lilija įsivaizduoti turinti tūkstantį sutiko mielai. Pirmiausia ji išsirinko... kuklią juodą atlasinę palaidinę už dvylika litų. Paskui tarp jaunimo populiarius storapadžius batus už 27 litus. Dar - kelis litus kainuojančią liemenę. Kadangi kukliai gyventi išmokytai panelei tiek jau buvo per akis, bet iki tūkstančio litų - dar labai labai toli, teko įsikišti "Kranklio" "režisieriams":
- Lilija, na nesikuklink, "išleisk" parduotuvėje bent du šimtus!
Ir Lilija lyg tikra manekenė fotografui pademonstravo jai labai tikusius kailinukus. Už šimtą penkiasdešimt lietuviškų. Tačiau pasimatavo, atsiduso ir... vėl pakabino ant pakabos. Šimto penkiasdešimt litų savo mergaitei (ir vargstantiems Mozambiko vaikams) Lilijos mama skirti negalėjo. O kur jau ten tūkstantį.
"Mados linijoje"
"Mados linija" - aukščiausios pakopos salonas iš plačiai žinomo "Aprangos" parduotuvių tinklo. Salių erdvumas, šviesa, aptarnavimas! Pardavėjos - it manekenės ("Kranklio" fotografui net seilė varvėjo). Pirkėjos ir pirkėjai čia taip nepaprasti. Vienos firmos darbuotojas Tomas čia užsuka tiktai retkarčiais. Taip, jis gauna vidutines ar netgi visai neprastas pajamas. Tačiau tūkstantį litų garderobui atnaujinti skiria retokai (pasitaiko, kad drabužių ieško ir "Humanos" tinkle). Šįsyk Tomas nutarė apsirengti rudens ir žiemos sezono drabužiais. Išsirinko italų firmos "Dolce ir Gabana" džemperį už 465 litus, džinus už 475 - ir tūkstančio nebeliko. Pasimatavo trumpą striukę su kailiuku - tinka. Kainuoja 1 300 litų. Tačiau pirkti teks ne dabar, o kitą mėnesį. Pamačiusios norintį pasipuošti elegantišką vyriškį, atskubėjo pardavėjos ir... sukomplektavo kitą ansamblį, pigesnį. Kelnės už tris šimtus, džemperis už keturis ir dar juoda 700 litų vertės (čia - iš pigesniųjų) striukytė. Tūkstančio litų riba peržengta, Tomas šypsosi, žurnalistai sutrikę. Vidutinių pajamų vilnietis "Mados linijoje" nuo galvos iki kojų neapsirengs. Vyriškos puskojinės čia kainuoja trisdešimt litų, batukai (pigiausi) tris šimtus.
Tomas sutiko paimprovizuoti, kad renka dovaną savo išrankaus skonio panelei. Išrinko "Joop!" firmos (Vokietija) natūralios odos rankinuką (už 1 025 litus). O paskui pagalvojo. Ne! Jo mistinė bičiulė rankinuką jau turi. Reikia kaklaskarės. Rado tokią. Gražią. Baltą. Svarbiausia - nukainotą. Vietoje buvusių 750 litų dabar reikia mokėti tik 450. Taigi - pusė tūkstančio už trisdešimt gramų balto siuvinėto šilko. Už kitą pusę tūkstančio galėtų išrinkti kokios nors pigesnės kosmetikos ar bižuterijos, nupirkti keletą dailių nosinaičių. Žodžiu, vidutines pajamas gaunančiam lietuvaičiui į spindinčias parduotuves geriau nė neužsukti. Kam nervintis? Bet tų parduotuvių tiek daug, ir jų vis daugėja. Tai kas jose tada perka?
